Full text of "Maironis. Rinktinė"

See other formats

MAIRONIO 
RAŠTAI 


IV 


LIETUVOS PRAEITIS 


KETVIRTOJI LAIDA, ŽYMIAI PERDIRBTA 


KAUNAS 
1926 


PRATARME 


Homines historiarum ignari semper sunt pueri, 


Pirm 40 metų, nesant lietuviškai rašytų Lietuvos 
istorijos vadovėlių, pasiryžau bent kiek tą spragą užkišti. 
Būdamas dar mokiniu, vasaros poilsio valandomis ėmiausi 
to darbo ir 1886 metais jį pabaigiau; bet atspaudinti 
jisai man pasisekė tik 1890 m. Tilžėje, pasirinkus 
Zanavyko pseudonimą. 

Mano veikalas buvo silpnokas; bet trūkstant kitų 
toj srity geresnių leidinių, buvo palankiai skaitomas ir 
dar du kartu — 1903 m. ir 1906 m. perspausdintas. 

Kadangi šiandieną po tiek metų ir lietuvių kalba 
daug pažangos yra padariusi, ir jos rašyba žymiai 
pasikeitė, kadangi patsai praeities nušvietimas mano 
veikalo vietomis perdaug naivus dabar man atrodė, tai 
perspaudindamas atskirais tomais kitus savo veikalus, 
pasiryžau, kiek man laikas leido, ir šį savo jaunų dienų 
veikalėlį iš naujo peržiūrėti ir gerokai jį pertaisyti. 

Kam mano veikalėlis pasirodys naudingas, galės 
juo naudotis, kam nepatiks, tasai tegul pasirūpins 
mums pagaminti geresnį, nepasitenkindamas vien lengva 
ir tuščia kritika. Mūsų kai kurie šaunūs vyrai nepra- 
leidžia progos, neparodę savo gilios erudicijos, skaudžiai 
kitus kritikuodami, bet patys pozityvaus darbo veikalais 
nemėgsta pasirodyti. 


Pirmieji apie lietuvius spėliojiinai. 

Visos tautos, dabar Europoje gyvenančios, be abejo 
atėjo iš Azijos, bet atėjo ne vienu kartu, ir sunku 
tikrai pasakyti, kada tai atsitiko. 

Lietuviai, prieš ateidami į dabartinę panemunę, 
turėjo kai kurį laiką klaidžioti kitose šalyse. Kuriais 
keliais jie ėjo iš Azijos ir kuomet atvyko į dabartinį 
savo kraštą, galima tik maždaug spėlioti. 

Yra davinių manyti, kad žiloje senovėje buvo 
apsigyvenę šiltose šalyse: mėnesių vardai — (gruodis, 
sausis, vasaris), saviški kai kurių šiltojo krašto žvėrų 
pavadinimai (liūtas-liavas, rainys-tigras,  bezdžionė, 
kuprys), taip pat alyvų medis, dažnai liaudies dainose 
minimas, —vis tai sakyte sako lietuvius gyvenus tokiuose 
kraštuose, kur ir oras buvo minkštesnis ir pietų žvėrys 
buvo žinomi. 

Vieni mano, kad lietuviai atėjo iš Azijos per Kau- 
kazą ir pietų Uralą, kaip daugelis kitų tautų; kiti tos 
nuomonės, kad jie bus atėję per Balkanų 'balių kalnų) 
pusiasalį; senovės to pusiasalio vietų ir upių vardai, 
senuose (Ptolemajaus) žemėlapiuose pažymėti ir gana 
lietuviškai skambą, kaip tik, rodos, patvirtina pastarąją 
nuomonę. Dunojaus vandenėlis, mūsų liaudies dainose 
dažnai minimas, irgi lyg rodo, kad lietuviams Dunojus ` 
buvo žinomas, 


Kada lietuviai atėjo į Baltijos pamarį lig šiolei 
istorija to klausimo neišrišo; galima tiktai spėti, kad 
į Europą persikėlė pirm sarmatų- slavių, o gal ir ger- 
manų, nes lietuviai davė vardą Baltomsioms marioms, 
kurio kitos tautos, tūr būti paskui atėjusios, nebemainė. 

Kadangi apie pirmykštę lietuvių tautos gyvatą ir 
apie jos keliones tikrų žinių neturime, o patsai klausi- 
mas lietuviui be galo įdomus, tai galima tik spėliojimų 
daryti, daugiau ar mažiau panašių į tiesą. 

Pirmiausia nereikia užmiršti, kad tautos vardas, ypač 
kai neturi tauta pastovaus gyvenimo ir kilnojasi iš 
vienos vietos į kitą, ilgainiui mainosi. Ji gauna vardą 
nuo naujos vietos, nuo būdo, nuo naujų kaimynų ir 
kitų apystovų. Pavyzdžiui, žemaičiai, zanavykai, veliuo- 
niškiai, girininkai ir t. t. galėjo gauti dabartinį savo 
vardą, be abejo, tik atvykę į dabartinę vietą. Mūsų 
proseniai irgi turėjo ne kartą mainyti savo vardą: 
senovėje galėjo vadintis masagetais, skytais, gelonais; 
vėliau aisčiais, galop lietuviais. 

Yra davinių manyti, kad senovės skytai — dabar- 
tinių lietuvių protėviai. 

Skytai, kaip žinome, yra viena seniausiųjų Europos 
tautų, dar prieš Trojos išgriovimą apgyvenusi didžius 
žemės plotus, kurie traukė nuo Dunojaus visais Pajuod- 
mariais, Paazoviais ir Pakaspijais, ir gerokai į šiaurę. 
Rytuose jie susisiekė su persais, ugnies garbintojais, 
vakaruose su makedoniečiais-graikais ir su jų koloni- 
jomis Pajuodmariais. 

Tie skytai negalėjo būti pelazgais ar keltais, nes 
šie buvo germanų nustumti į Įtaliją ir toliau į vakarus. 
Nebuvo skytai slaviais, nes tie žymiai vėliau persikėlė 
per Kaukazą ir Uralą į Europą. Negalėjo tie skytai 
irgi būti germanų kilmės, nes graikų istorikas Herodotas, 
V amžiuje prieš Kristų pats jų kraštą aplankęs, piešia 


6 


juos tokiomis ypatybėmis, kurios ne germanams, o 
greičiau lietuviams pritaikinamos: skytai buvę žmonės 
labai gražūs, augaloti, turėję šviesius plaukus, žydrias 
akis, ilgas barzdas, malonų veidą, buvę ramaus būdo, 
labai vaišingi, mylėję labai arklius, gerai sugyvenę su 
kaimynais, ypač graikais, mėgę taikų gyvenimą, bet 
kovoje buvę drąsūs ir laikėsi taktikos, kuria ir paskui, 
istorijos laikais, kaip žinome, lietuviai pasižymėjo 
karuose. 

Skytų vieni gyvenę pastoviai vietoje, užsiimdami 
žemdirbyste, kiti klajojo po tyrų platybes, ganydami 
bandas. Žymiausis jų karaliaus miestas buvęs Karkinitis; 
stovėjęs maždaug toje vietoje ant Dniepro, kur dabar 
Kijevas stovi. 

Žymesnieji skytai ir jų karaliai, mirę, būdavo laido- 
jami tolimoje gerrų žemėje, plaukiant į šiaurę Boriste- 
nio-Dniepro upe; ant numirėlio kapo supildavę pilkalnį. 
Lelevelis spėja, kad tų kapinių vieta galėjusi būti apie 
dabartinį Rogačevą, kurio apylinkės sėte nusėtos senais 
kapais-piliakalniais (kurhanais). Reikia pažymėti, kad 
Dniepro slenksčių-akmenų (porohi) pavadinimai, iki 
šiolei išlikę, pasak kai kurių kalbos žinovų, gana lie- 
tuviškai skambą. 

Gausinga skytų tauta dalinosi į keletą giminiškų 
šakų: kolchus, masagetus, kimbarius, getus, gelonus, 
budinus, mežus, dakus. 

Kolchai žinoję daug gamtos paslapčių, gydę ligas 
žolėmis, pagarsėję turtais; pirmiausia gyvenę ties Kau- 
kazu. Jazono su argonautais žygis į Kolchidą, sulyg 
graikų padavimu, buvęs į Kaukazo šalį. Bet istorikas 
Norbutas mano, kad tai buvusi graikų kelionė Dniepru 
ir Nemunu į Pabaltmarį gintaro ieškoti. 

Masagetai gyvenę apie Kaspijo marias. Herodotas pa- 
sakoja, juos užpuolęs 529 m. prieš Kr. gim. persų karalius 


7 


Kyras. Masagetai nemėgę stoti į atvirą kovą, bet užpul- 
dinėdami iš pasalų, ilgą laiką varginę Kyro kariuomenę. 
Galop iš visų pusių ją apsupę ir nugalėję. Pats Kyras 
mūšy kritęs. Masagetai nukirtę jam galvą ir įmetę ją 
į šikšninį maišą, kraujo pripiltą, sakydami: gėrei žmonių 
kraują, gyvas būdamas, prisilak lig soties ir miręs. Tikrai 
lietuviškas pasakymas. 


Kimbariai, (cimrai) save vadinę sembi (Samlandija), 
iki šiolei buvo laikomi germanų tauta. Bet greičiau tai 
bus buvę lietuvių giminaičiai. Jau VIl amž. prieš Kristų 
jie apleido Juodmario pakraščius ir persikėlė į Pabalt- 
marį, kame vėliau apsigyveno prūsai. Čia nuošaliai 
gyveno ramiai 500 metų. Antrame amžiuje buvęs baisus 
Baltijos siaubimas per 12 metų, užliejęs toli pakraščius, 
salas, net upių vagas kitur nukreipęs. Pabūgę kimbariai 
su visu turtu, su moterimis ir vaikais traukė į pietus 
per čekų kraštą ing Iliriją, kame susidūrė su romėnais 
ir sumušė prieš juos pasiųstą prokonsulą Papirijų 
Karbą. Tačiau bent kiek vėliau 101 metais prieš Kr. 
buvo tų pačių romėnų baisiai sumušti. Žuvę tuomet 
apie 140,000 kimbarių. Kimbarių moterys, matydamos 
savųjų vyrų galą, pačios žudžiusios savo vaikus ir save. 
Atsiminkime panašų įvykį Gedimino laikais (1336 m.) 
su Pilėnų kunigaikščiu Margiu. 

Tolimiausiai į vakarus, artimais graikų kaimynais 
gyveno skytų šakos: getai Dunojaus pakrančiais ir dar 
toliau į vakarus karingi dakai, rasit dabartinių dzukų 
protėviai, kurie ir dabar iš graikiško ištaria: Dzievs. 

Į šiaurę nuo kitų skytų gyveno budinai ir gelonai 
(galiniai, galiūnai). Teod. Norbutas manė, kad jie nebuvę 
skytų padermės, bet susidarę iš graikų ir pelazgų 
mišinio ir kad iš jų vienų kilusi lietuvių tauta. Bet 
kur dingo skytai, negali paaiškinti. Tas pats Norbutas 


8 


mano, kad įotvingai buvę skytų kilmės; o šiandieną 
jau neabejojama, kad įotvingai buvo lietuvių giminaičiai. 

Šeštame amžiuje prieš Kr. skytų tautos buvo pri- 
verstos traukti į šiaurę. Persų karalius Dareijas Histaspas 
(persiškai Vistacpa) 520—485 surengė didžiausi žygį į 
skytų žemę ir nuo jų karaliaus Idato pareikalavo dukters 
sau už žmoną. Bet persų pasiuntiniai pašiepti grįžo 
tuščiomis. 

Supykęs Dareijas su didžiausia kariuomene 70,000 
gerai apginkluotų vyrų, liepęs padirbti didžiausius tiltus 
per Basforą ir Dunojų, užpuolė skytų kraštą, daug 
sudegino pilių ir pasiekė net tolimą gelonų ir budinų 
šalį. 

Skytai su taip skaitlinsu ir gerai apsiginklavusiu 
priešu vengė stoti į atvirą mušį, bet visą savo turtą 
sunaikinę, net šulinius užpildami, traukė į šiaurę, tiktai 
užpuolimais iš pasalų vargindami persų kariuomenę. 

Persų karalius pertoli nuėjęs į nežinomą šalį ir nieko 
nelaimėjęs, buvo priverstas grįžti. Bet ir skytų kraštas 
tapo baisiai nuteriotas. 

Nors skytai bent kiek vėliau dar buvo sumušę ma- 
kedoniečių vadą, Aleksandro D. pasiųstą, sunaikindami 
net 30,000 jo kariuomenės; bet netrukus paskui ir tų 
pačių makedoniečių ir narsios trakų tautos spaudžiami 
iš vakarų, o rytuose stumiami einančių iš Azijos alanų 
ir per Uralą sarmatų, buvo priversti IV amž. prieš Kr. 
gim. dangintis į šiaurę, eidami sau žinomo Dniepro 
pakraščiais ir pasiekdami Nemuno upę. 

Pirmieji, nesakant apie kimbarius, pasiekė Baltijos 
pajurio aisčiai, Kristaus laikais, apsigyvenę tarp Vyslos 
ir Nemuno žočių. Apie juos rašo istorikas Tacitas ir 
vadina ramia tauta, prekiaujančia gintaru, rūpestingai 
auginančia javus ir ne tokią kalbą vartojančia, kaip 


9 


germanų tautos. Ptolemajus II amž. po Kr. greta aisčių, 
kurie nuo X amž. pradeda vadintis prūsais, mini galindus 
ir sūdus arba sūduvius. Aisčių apgyventas pamarys iki 
X amž. aismarėmis vadinosi. Kitos lietuvių tautos 
šakos, kaip sėliai, kuršiai, žemgaliai, latgaliai (latviai), 
lietuviai, įotvingai į savo dabartines sodybas atkeliavo 
bent kiek vėliau, rodos, VI amžiuje, stumiami nuo 
Dniepro ir Sožies paupių krievų (krivičių) ir slavėnų, 
pasijudinusių iš Pavyslio ir dabartinės Valuinės. Krievai 
užėmė Polocko žemę, slovėnai plotus į vakarus nuo 
Minsko ir į pietus nuo Gardino. 


Sėliai su kuršiais sudarydami kalbos atžvilgiu vieną 
grupę, buvo užėmę Baltijos pajūrį, Klaipedos, Palangos 
ir Ventspilės apylinkėje. Nuo jų į šiaurę, už Dauguvos 
maždaug iki Lielupės žiočių (A a) įsigyveno žemgaliai, 
o nuo tų į rytus iki Režyčios (Rezeknės) dešiniame 
Dauguvos šone — latviai-latgaliai. 

Lietuviai, skaitlingiausioji aisčių padermės šaka, 
slavių stumiami, užėmė Nemuno, Neries apylinkes, 
šiaurėje Dvinsko žemę ir Dauguvos dešinį šoną dabar- 
tinėje latgalių žemėję, pastūmę latvius į šiaurę ir į 
vakarus. 

Į pietus nuo lietuvių, kaimynais mozūrų ir prūsų- 
aisčių buvo įotvingai, irgi aisčių kilmės tauta, kuri 
XIII amž. sumišo su slavėnais-valuinenais, netekusi savo 
pirmykštės kalbos. 


Kadangi Baltijos pamariai buvo nuošaliai nuo didžiojo 
tautų kelio, ėjusio dabartinės pietų Rusijos lygumomis 
iš Azijos į Europą, tai lietuvai ilgokai galėjo sau ramiai 
gyventi naujose sodybose, nekieno nekliudomi ir kitiems 
nežinomi. Tai gi del to taip maža apie juos ran- 
dame žinių. 


10 


Jei lietuvai tie patys heruliai (giruliai), kaip mano 
garsus istorikas Lelevelis (Rzut oka na Herule), Kra- 
ševskis (Litwa. Starožytne Dzieje) ir kai kurie kiti, tai 
jau V amž. lietuviai, gyvenę prie Gintarų jūrių, turėjo 
būti žymūs ir garsūs, nes Teodorikas Didysis telkė 
juos į karą prieš germanus. 

Šeštojo amžiaus istorikas Jordanas irgi mini aisčius 
kaip ramius anapus Vyslos gyventojus, kurie žymiai 
skyrėsi savo būdu nuo plėšrių germanų. 

Bent kiek daugiau žinių apie lietuvių tautą randame 
iš IX ir X amžiaus, kada lietuvių kraštą pradeda 
lankyti skandinavai ir katalikų tikėjimo skelbėjai-misi- 
jonoriai kaip Olavus, Vulfstanas, Vaitiekus, Bruno ir 
kiti. Jų kai kurie paliko savo kelionių užrašus, ar iš jų 
pasakojimų pasinaudojo kiti, kaip antai XI amž. rašytojas 
Adomas iš Bremeno. 

Bet ir tomis šykščiomis žiniomis reikia naudotis 
atsargiai, atsimenant, kad svetimtaučiui, pripuolamai 
patekus į svetimą šalį, nelengva arčiau ir giliau jos 
gyventojai pažinti ir kad rašytojai dažnai duoda žinių, 
iš trečiųjų lūpų girdėtų. 

Patys lietuviai, užiėmę ar apsigynimu nuo kaimynų, 
ar ūkio ir medžioklės darbais, nesirūpino savo toli- 
miems ainiams- surašyti savo darbų ir įvykių. Galima 
labai irgi abejoti, ar turėjo savo rūnas, arba savotišką 
raštą, nors istorikas Narbutas nurodo net jų pavyzdžius, 

Jei ką galime sužinoti, ar spėlioti apie senovės 
lietuvius iš jų pačių, tai tik iš pačios kalbos tyrinėjimų, 
vietos vardų, iš senų liaudies dainų ir pasakų, galop 
iš senovės liekanų, kapuose ir pilkalniuose iškasamų. 
Iš tų davinių, ypač iš kalbos taip turtingos ir tokios 
sinonimingos spėjama, kad lietuvių tauta esanti labai 
sena, pergyvenusi didžių pervartų, kitados valdžiusi 


11 


labai plačius Europoje plotus buvusi skaitlinga, susi- 
durdavusi su graikais, romėnais, slaviais ir suomiais, 
Naujausios Prišmantų (tarp Palangos ir Kretingos) ir 
Rucavos iškasenos parodė, kad VIH amž. po Kr. kul- 
tūra lietuvių tarpe buvo aukštesnė, negu pas jų 
kaimynus, 


Gyvesamoji vieta. 


Kraštas, senovės lietuvių apgyventas, buvo apaugęs 
didžiausiomis giriomis, tarp kurių tvyksojo versmės, 
balos ir ežerai. Visa šalis buvo tankiai išvagota upėmis 
ir upeliais. Miškai buvo tokie tankūs, kad dar XVI 
amžiuje negalima buvo per juos kelio išvesti: kai Zig- 
mantas Augustas norėjo išmatuoti Lietuvą, tai matininkai 
kai kada nė su kirviu negalėdavo į girias įlįsti. Ypač 
plačiai neįžengiamais miškais buvo apaugusi siena tarp 
prūsų ir lietuvių XIII ir XIV amžiais, kai prasidėjo 
nuolatiniai kryžiuočių užpuldinėjimai, ir gyventojai, 
apleidę savo sodybas pasieniais, danginosi į šalies 
gilumą. 

Keliai buvo bemaž netaisomi, todel ir susisiekti 
jais būdavo sunku Dažniausiai žmonės gyvendavo pa- 
upiais, nes upėmis ir žiemą ledu ir vasarą laivais buvo 
patogesnis susisiekimas; prie upės sekdavosi ir žuvies 
gauti. 

Giriose buvo daugybė paukščių ir žvėrių; todel 
lietuvis jau iš mažens pratinos medžioti. Šautuvų seno- 
vėje nežinota; jie atsiranda tik XIV amž.: žvėris ar 
strielomis iš kilpinių šaudydavo, ar raguotais iešmais 
permaudavo. Didieji kunigaikščiai ir menkiausieji ūki- 
ninkai mėgo medžioti lokių, šernų, briedžių taurų ir 
kitu žvėrių. 


12 


Aisčių giminės šakos. 


Ziloje senovėje visi taip vadinami aisčiai sudarė 
vieną giminę, turėjo tą pačią religiją, tuos pačius 
papročius, būdą ir bendrą visiems suprantamą kalbą. 
Ilgainiui atsiranda jų tarpe skirtumų; toje pačioje kal- 
boje įvairios tarmės taip nutolsta viena nuo kitos, jog 
susidaro atskiros kalbos. Tuo būdu pirmiausia nuo 
bendro kamėno atskilo prūsai ir įotvingai. Prof. Būga 
mano, kad tai galėjo įvykti ne vėliau, kaip III amž. 
prieš Kr. gim. Latvių ir lietuvių kalbos Būgos nuomone 
galutinai atsiskyrė tik VII amž., kai latviai, lietuvių 
stumiami ištraukė anapus Dauguvos į Latgalą ir į 
vakarus nuo jos. 

Kadangi prūsai istorijos aikštėje pasireiškė pirmieji 
ir bent nuo II amž. po Kr. (Tacitas, Ptolemajus) iki 
X amžiaus galo vadinosi aisčiais, o kitų jų giminaičių 
senovės vardai tikrai nėra žinomi, tai mokslininkai 
visą praistoriškąją mūsų giminę vadina bendrai aisčiais, 

Kur teka Nemunas, Neris, Nevėžis, Dubysa, Šventoji, 
Šešupė apsigyveno lietuviai augštaičiai ir žemaičiai, 
kurie tuo tesiskyrė, kad žemaičiai gyveno žemumoje 
(ne dabartiniuose kainuose), o augštaičiai augščiau, 
Lietuvos rytų (Vilniaus, Ašmenos, Švenčionių, Lydos) 
kalnuose. Žemaičiai pasiekė Baltijos pajurį ties Palanga, 
rodos, tik XII amž. gale, pastumėdami sėlius ir kuršius 
į šiaurę, ar su jais susiliedami. 

Lietuviai, sudarydami senovės Lietuvos branduolį, 
per kelius šimtus metų kariavo su aplinkiniais priešais 
ir, nors daug prityrė nuo jų nelaimių, bet jiems nepasi- 
davė, vieni iš visų aisčių sugebėjo sutverti galingą 
valstybę, sulaikė vokiečių veržimąsi į rytus ir patys 
pasiekė kardu Juodasias marias. Apie jų pracitį ir 
darbus bus plačiau ir pasakojama. 


13 


Į šiaurę nuo vidurinės Lietuvos gyveno kuršiai, 
žiemgaliai ir lietgaliai arba latgaliai. Kuršiai užėmė 
Baltijos pajurį iš kairėsės Dauguvos pusės iki Bartuvos 
upės, žiemgaliai apgyveno Baltijos pajurį iš dešinėsės 
Dauguvos pusės, lietgaliai nuo jų į rytus. Kuršiai, 
žiemgaliai ir vakarų lietgaliai, laikui bėgant, sudarė 
vieną latvių tautą. Rytų lietgaliai, arba tikriau latgaliai, 
susimaišę su lietuviais, VII—VIII amžiuje ten per Dau- 
guvą persikėlusiais, ir nuo Mindaugo laikų visados 
priklausę Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių valdžiai, sudarė, 
laikui bėgant, atskirą grupę. Nors šiandieną latgaliai 
sudaro su latviais vieną valstybę, bet reikalauja sau 
autonomiškų teisių ir jų kalba daug kuo skiriasi nuo 
latvių kalbos; ji pusiau suprantama lietuviui. Latgalių 
kaimynai buvo Polocko krievai. 

Latviai ir latgaliai, nesudarę tvirtos tarpusavy vie- 
nybės, nuo XII amžiaus vokiečių-kalavininkų spau- 
džiami, jau XIII ir XIV amžiaus pradžioje patenka į jų 
verguvę. 

Į pietus nuo vidurinės Lietuvos buvo apsigyvenę 
jotvingai arba sūdai (sūdùviai Per jų kraštą tekėjo 
Būgas, Norovis, Pripetis, Jotvė, Ančia, Seira, Kirsna. 
Jų rankose buvo irgi Suvalkija beveik iki pat Mari- 
jampolės. Nedzingės, Leipalingio, Šutronių, Seirijų, 
Kirsnos vardai įotvingiški. 

Jotvingų kaimynais buvo mozūrai, prūsai, gudai- 
drevlėnai. Smailasis jų krašto galas siekė Valuinę. Gudų 
ir lenkų rašytojai, pasakodami apie jotvingus, rašo juos 
buvus be galo narsius ir karingus: kariaudami su užpuo- 
likais, turėję ar juos pergalėti, ar kovoje žūti. Visa į 
nelaimė, kad nebuvo gerai susitvarkę. 

Galicijos kunigaikštis Romanovo Danielius su mozūrų 
kunigaikščiu Konradu susitarę, keletą kartų ėjo prieš 
jotvingus ir daugybę jų išžudė. Paskui badas ir nesi- 


14 


liaują karai dar daugiau juos praretino. Galop likučiai 
susilieję su atėjūnais slaviais, o Suvalkijoį su lietuviais, 
kaipo tauta visai žuvo, ir šiandieną jų kalbos pėdsakai 
tik vietų varduose kai kur beužsiliko. Jų krašto dalis 
paskui buvo vadinama Padliachija t. y. Palenkė. 


Į vakarus nuo vidurinės Lietuvos buvo apsigyvenę 
prūsai, užėmę Baltijos pamarį nuo Vyslos iki Labguvos 
Auksinės ir Pisos. Dabartinės Klaipedos, Tilžės, Insru- 
ties apylinkių gyventojai bent nuo XIII amžiaus buvo 
ne prūsai, bet lietuviai. Prūsų vardas pirmą kartą 
minimas tik X amž. gale; pirma prūsai vadinosi aisčiais; 
taip įuos tebevadina dar Vulfstanas. 

Prūsų šalis dalijosi į daugelį sričių. Gyverdami 
greta su vakarų Europa, prūsai buvo šviesesni už kitas 
lietuvių gimines. Cia buvo irgi daugiau įsišaknijęs ir 
pagonių tikėjimas, čia pradžioje gyveno ir augščiausis 
lietuvių dvasiškis, krivių krivaitis; čia buvo ir Romuvos 
aukurai. Į prūsus buvo atvybę ir pirmieji katalikų 
tikėjimo misijonoriai. 

Prūsų kalba, kryžiuočių persekiojama ir slopinama, 
šiandieną taip pat mirusi kaip ir jos artimiausioji 
sesuo — jotvingų arba sūdų kalba. Prūsų kalba išliko 
tik iki XVI amžiaus. Taja kalba parašyta du katekizmu 
beliko. 


Lietuvių tikėiimas 


Žmogui yra įgimta Augščiausiojo šio pasaulio Kurėjo 
sąmonė, bet ne visi vienodai Jį supranta ir ne vienaip 
Jam duoda garbę. Prieš Kr. gim. tik žydų tauta turėjo 
tikrą supratimą apie vieną Dievą; kitos tautos Jo vietoje 
garbino padarus: saulę, žvaigždes, girias, upes, net 
gyvulius. Senovės lietuviai buvo irgi stabmeldžiais. 


15 


Senolių lietuvių tikėjimu vyriausias dievas buvęs 
Perkūnas, Jį vaizdavosi lietuviai kaip amžiaus vyrą, 
garbiniuota barzda, ant galvos tvaskančiomis liepsnomis, 
rankose laikantį strielas; užpykęs danguje baldėsi ir 
mėtė žemyn žaibus. Jam buvo pašvęstas ąžuolo medis. 

Antrasis lietuvių dievaitis buvęs gražus, linksmo 
veido jaunikaitis Patrimpas. Jo galva buvusi vūrpų 
vainiku apskleista. Buvęs tai pavasario dievaitis, laimės 
ir brandos davėjas, gyvulių ir javų globėjus. Jo aukai 
degindavo žmonės gintarą, vašką, jo garbei lakindavo 
pienu ir varpose gulindavo žaltį. 

Tretysis dievaitis buvęs išblyškęs, į numirėlį pa- 
našus, rūstaus veido senis, kurį žmonės vadinę įvairiais 
vardais: Giltine, Pykuoliu, Pragaru, Kipšu, Velniu. 
Buvęs tai piktas dievaitis, kurį tik kruvinos aukos 
tegalėdavusios numaldyti. 

Be tų didžiųjų dievaičių būta dar žemesniųjų, 
antraeilių kaip antai: karo dievaitis — Kovas, meilės 
deivė — Milda, miškų dievaitė — Lazdona, Kaukas, 
Aitvaras, Praurimė, Juratė ir kiti. 

Kai kurių istorikų, kaip antai Daukanto, Antonovičaus 
pastebėta, kad lietuviai žiloje senovėje neturėję padir- 
bintų savo dievaičių stabų ar paveikslų, kas nurodytų 
kilnesnį, dvasišką jų dievų supratimą. Tik nuo XII 
amžiaus, jiems arčiau susidūrus su kitomis tautomis, 
ypač su vokiečiais, pradeda atsirasti jų maldyklose 
stabų. 

Lietuviai tikėjo ir antrąjį gyvenimą, kuriame doros 
numirėlių dvasios (vėlės) besilinksminančios, saldų 
midų gerdamos, baltus drabužius dėvėdamos, plačiose 
lovose gulėdamos, vokiečiams patarnaujant. Nedorų 
žmonių vėlės ėjusios ne į dangų, tik į gyvulių kūnus, 
medžius, ežerus, upes, kentėdamos badą, neturtą, 


16 


kartais naktimis apsireikšdavusios gentims ir vaitojimais 
prašydavusios sau pagalbos. Labai nedorų, nuožmių 
žmonių vėlės ėjusios į pragarą. 

mogui mirus, susirinkdavo gentys ir kaimynai 
apraudoti velionies; turtingieji net samdydavo tam tyčia 
raudotojų bobų. Po kelių dienų numirėlį ar kapuose 
lidodavo, ar degindavo ant laužo, šalip dėdami jo 
amato įrankį: kirvį, varpstę, kilpinį (šaujamą lanką); 
garsesnio karžygio mylimą žirgą, kardą degindavo 
drauge su numirėliu. Sudeginę kūną, ant tos vietos 
sukasdavo žemės. Labai garsiems tautos karžygiams 
supildavo augštus kalnus, jų vardu paskui vadinamus. 

Garsiausioji šventovė (žinynas) buvo Romuva, ne- 
pertoli nuo Nemuno žiočių; ten stovėjo augštas ir 
storas ąžuolas, žiemą ir vasarą žaliavęs. Vokiečiai 
1250 metais užpuolę, iš pamatų išgriovė tą maldyklą. 

Vėliau buvo garsi Vilniaus maldykla, stovėjusi toje 
vietoj, kur dabar šv. Stanislovo katedra; ji, rodos, 
buvo įkurta 1265 metais Lietuvos kunigaikščio Svent- 
ragio. 

Paskutinė šventovė prieš apsikrikštijant buvo Bety- 
galoje ant Dubysos kranto; čia miręs ir paskutinysis 
krivių krivaitis Gintautas. 

Buvę dar ir mažiau garsių šventviečių: Raseiniuose, 
Dievaltuvoj arba Deltuvoj, ant Šatrijos ir Medvegalio 
kalnų, Palangoj ir kitur. Kai kurios girios buvo laiko- 
mos šventomis; tai būdavo dažniausiai ąžuolynai, alkais 
vadinami, dievams pavesti. Pati ugnelė lietuvių buvo 
(ir tebėra!) laikoma šventa, didžiausiai gerbiama, kas 
lyg sakytų apie senovės lietuvių santykiavimą su persais, 
ugnies garbintojais. 

Visų dvasiškių arba dvasininkų, dabar kunigais 
vadinamų, vyriausis vadinosi krivių krivaitis (Daukantas 
jį pavadino kurėjų kurėją). Tai paprastai būdavo 


17 


Maironio Raštai 2 


AUTO WID HOJO 
UMIVERSITETO 


aog 
inv Mr 


70 —80 metų senelis. Jis būdavo apsidaręs ilgu baltu 
apdaru, trišaka kepure, ant kurios viršaus aukso bur- 
bulas spindėjęs. Jį net aplinkiniai gudai gerbdavę ir 
vadindavę „biely car“. Žmonėms tesirodydavo labai 
retai. Siųsdamas kokį nors įsakymą per žemesniuosius 
dvasiškius vaidilas, žynius, burtininkus, įduodavo jiems 
valdžios ženklą, kreivą lazdą. Tokio įsakymo turėdavo 
klausyti patys kunigaikščiai, seniau kunigais vadinti. 

Buvo vaidilomis, dievų tarnais, ne tik vyrai, bet 
ir netekėjusios mergaitės. Jos darydavo skaistybės 
apžadus, turėjo sergėti maldyklą ir kurstyti šventąją 
ugnį. Jos vadinos vaidelytės. Birutė, kurią kunigaikštis 
Kęstutis paėmė sau per pačią, buvo irgi vaidelytė. 

Žemesniųjų kunigų vieni mokydavę žmones padoriai 
elgtis, kiti vaikščiodami per kaimus (vaidelučiai) apgie- 
dodavę garsius pranokėjų darbus, senovės atsisikimus, 
ėjusius padavimais; kiti vėl aiškindavę dievų valią, 
laimindavę žmones, prižiūrėdavę maldyklose šventąją 
ugnį. 


Vyriausybė, 


Senovėje lietuviai neturėjo pasaulinės vyriausybės: 
tie patys kunigai mokė žmones dvasiškų dalykų, juos 
teisė susivaidinus, savo rankose laikė ir pasaulinę 
valdžią. Tiktai paskui, kai lietuvius pradėjo užpuldinėti 
priešai kaimynai, atsirado karo vadų. 

Kilus karui, vyrai susibūrę rinkdavo iš savo tarpo 
narsiausį ir sumaningiausį vyrą, pavadindamį jį karve- 
džiu. Išrinkę karvedžiu ir iškėlę ant pečių, nešiodavę 
po kareivių eiles, rodydami, ko reikią klausyti. 

Karui pasibaigus, tasai karvedys vėl palikdavo tuo“ 
kuo pirma buvęs, tik didesnė grobio dalis jam po 
karo tekdavo. Ilgainiui, kilus bemaž nesiliaujantiems 


18 


karams, karo vadai kaskart įgauna didesnę ir pasto- 
vesnę valdžią ir jos iš rankų nebepaleidžia, net pasi- 
baigus karui. 

Iš tų karvedžių kyla paskui kunigaikščiai, o iš jų 
artimesniųjų pagelbininkų ir sumanesniųjų karo sądarbi- 
ninkų didikai bajorai, kuriems žemesni ūkininkai paval- 
diniai turėdavo kai kuriuos darbus nudirbti. Dar žemiau 
stovėjo vergai per karą į nelaisvę paimti. 

Kai lietuviai susiprato, kad susiskaidę, tvirtai tarpū- 
savy nesusiglaudę, negalės atsispirti užpuolantiems 
priešams, kad vienas kuris ne didžio apskričio kuni- 
gaikštis nepajėgs atsiginti nuo užpuolikų, iškilo supra- 
timas visiems lietuviams bendrai susispiesti ir vienos 
galvos klausyti. Tokiu būdu visi susitelkia po vienu 
kunigaikščiu, kursai gauna didžiojo kunigaikščio vardą. 
Mindaugas, Gediminas ir jų įpėdiniai jau vadinami 
karaliais; tik Jogailai tapus Lenkų karaliumi, Lietuvos 
valdovams nenorėta pripažinti karaliaus vardo. Tie 
didieji kunigaikščiai, paskui karaliai gyveno Naugarduke, 
Kernavoj, Trakuos; galop įsisteigė sostinę Vilniuje. 

Jau žiloje senovėje Lietuva dalijos į sritis; tos 
sritys (provincijos) į apskritis (pavietus). Kad tos 
apskritys nedidelį plotą užimdavo, galima iš to spręsti, 
kad vienuose Žemaičiuose jų buvo 20 su viršumi. 

Apskrity vyresniaisiais buvo tėvūnas, arba seniūnas, 
ir karužasis: tėvūnas žiūrėjo tvarkos, teisė nusikaltusius, 
karužasis turėjo pas save vėliavą ir sąrašą visų į karą 
Šaukiamų vyrų. 


Namų gyvenimas, 


Senovės lietuviai paprastai gyveno vienkiemiais, 
tokio atstumo vienas nuo kito, kad būtų girdėti lojant 
kaimyno šunį. Tiktai Zigmantas Augustas, norėdamas 


19 


įvesti griežtesnę baudžiavą, nuo 1562 metų paliepė 
žmonėms gyventi sodžiais. 

Gyvenamas būtas būdavo pailgai ketvirtainis, su 
nuleistais skliautais galuose. Vidury aslos būdavo duobė, 
kur ugnis kūrendavos valgiui virti ir butui apšildyti. 
Krosnys arba pečiai atsirado vėliau, ir tai iš prieangio 
kūrenami. Kaminų ūkininkų trobose iki XIX amžiaus 
nebūdavo, ir troba prieidavo pilna dūmų, kuriems 
išleisti būdavo lubose atidaromas augštinis. 

Apdarą, drabužį jau senovėje lietuviai siūdindavosi 
iš linų, vilnų ir kailių (Sk. Dusburgo Kroniką); milinė 
žemiau kelių, ant galvos barsukinė ar lapinė, ant kojų 
dažniausiai vyžos, į karą jojant batai, briedžio diržas 
su žibančia sagtimi, milinės kelinės — tai paprastas 
lietuvio apdaras. Moterys tik sėjonu tesiskyrė nuo vyrų; 
žmonos ir našlės savo galvas baltais nuometais rutuliavo. 

Svarbiausias lietuvių užsiėmimas buvo žemės dir- 
bimas, gyvulių, ypač arklių auginimas ir medžiojimas. 
Jau Tacitas, o vėliau Jordanas, rašydamas apie Baltijos 
pamario gyventojus aisčius, sako, kad jie psl 
auginą javus, negu vokiečiai. 

Buvo lietuvių tarpe ir 4matninkų, kurie mokėjo 
dirbti balnus, odas, kalti geležinius ginklus, žalvarinius 
ir auksinius papuošalus rankoms, geležinius skydus ir 
kitus daiktus. Apie tai liudija ne tiktai senovės kroni- 
kos, bet ir pilkalnių iškasenos net iš VIII amžiaus. 
Sunku tikėti, kad visi tie daiktai, kurių nemaža vartota 
ir kuriais mes šiandieną stebiamės, būtų buvę iš kitur 
gabenami. 

Kaip karo metu lietuviai būdavo narsūs ir baisūs, 
taip namų gyvenime, priimdami pakeleivį, buvo jaukūs 
ir malonūs, vaišindami svečią su didžiausiu žmoniškumų 
ir atvira širdimi. Vaišindavo jį alum ir midum, kuriuos 
mokėjo gerai dirbti. 


20 


Pasilinksminimo įrankiaais buvo kanklės, skudučiai, 
trimitas. Trimitas — ilgas, pusantro sieksnio vamzdis, 
iš trijų apvalaus medžio skilčių sudėtas, tošimis apvy- 
niotas. Tais trimitais skatindavo kareivius į mušį, 
pūisdavo dievams aukodami, nabašninkus laidodami, 
Kartais vieni pūsdavo trimitus, kiti pritardami dainuo- 
davo, vadinosi tatai sutartinės. Dar XIX amžiaus pra- 
džioje tos sutartinės gyvavo; bet paskui išnyko, kai 
lietuviai griebėsi kitų svetimų muzikos įrankių, kaip 
antai: smuiko, klernteų, armonikų, net rusiškų balalaikų. 

Nė viena tauta neturi tiek dainų, kaip lietuviai: visas 
gyvenimas, jo vargai ir linksmumai, visi darbai ir 
įvykiai randa ten vietą, kaip kokiame veidrody. Didžiausis 
vokiečių poėta Goethe, jų keletą vertime pažinęs, jas 
vadino poėzijos perlu. Tiktai negalima atsigailėti, kad 
tų dainų nė pusės neišliko iki mūsų dienų. Išsilaikė 
tik dainos iš paprasto kasdieninio gyvenimo. Dainos 
apie senovės laikus ir jų įvykius, apie karus, ir senovės 
tikėjimą, kurias dainuodavo vaidelučiai, bemaž visai 
užmirštos (palygink rusų bilinas). Tokių senų dainų, 
kaip va: „Visi bajorai į Rygą jojo“, „Šiuntė mane 
matušėlė į Dunojų vandenėlio“, „Kuninge Sudaičių“, 
tiktai kelios beišliko, 


Prekyba. 


Jau prieš Kristaus gimimą Baltijos pamario gyven- 
tojai prekiavo su fenikiečiais, kurie čia gintarą pirkdavo. 
Paskui platoka prekyba ėjo su graikais ir romėnais, 
kurie čia atplaukdavo laivais. Romėnų įtaka lietuvių 
panaulėžvalgai ir jų kalbai gana žymi. 

Viduramžiais lietuviai pradeda prekiauti su žuvėdais, 
nuo kurių gauna geležį, varį, druską. Žymesnės tuomet 
plieplaukos uostai buvo Klaipėda, Liepoja, Palanga, 
Ventspilė, Nuo XIII amž. prekyba mariomis pradeda 


21 


mažėti, kai vokiečių ordenai įsistiprino Baltijos pama- 
riais ir ėmė lietuvius nuo jų stumti. Tuokart platesnė 
prekyba prasideda sausais keliais su lenkais, maskoliais 
ir totoriais. 

Ypatingai Vytautas Didysis rūpinosi prekybą pra- 
platinti; tam tikslui jis suteikė kai kuriems miestams 
ypatingų teisių, Magdeburgo teisėmis vadinamų, sulyg 
kuriomis patys miestai galėjo savarankiškai tvarkytis 
ir rūpintis, kas galėtų praplatinti jų prekybą ir pajamas. 
Vytautui D. valdant, du uostu prekybai turėjo Lietuva: 
Palangos prie Baltijos ir Kočibejų (dabartinę Odesą) 
prie Juodųjų marių. 

Paprastai lietuviai leisdavo į svetimas šalis gintarą, 
javus, vašką, apynius, degutą, lokių, vebrų, ūdrų ir kitų 
žvėrių kailius. Pirkdavo gi svetur ar už savo prekes 
išmainydavo geležį, varį, sidabrą, auksą, druską ir kitus 
daiktus, kurių Lietuvoj trūko. 


Karyba. 


Per amžius lietuviams netrūko priešų — užpuolikų. 
Senų seniausi padavimai sako apie užpuolimus ir karus 
su skandinavais ir muzūrais, paskui su lenkais ir gudais. 
Bet pavojingiausia ir baisiausia buvo kova su vokiečiais, 
kurie įsisteigę kardininkų ir kryžiuočių ordenus, kovoja 
nepaliaudami amžiną ir sistematingą kovą prieš Lietuvą. 

Lietuviai, iš prigimties ramaus ir taikaus būdo, 
nuolat kovodami su užpuolikais, ilgainiui taip prie tų 
kovų priprato, jog ir patys ėmė kaimynus užpuldinėti, 
iš pradžios tik pasiplėšdami grobio, o paskui kuni- 
gaikščių vedami, net svetimas gudų šalis užkariaudami. 

Tuose karuose artimiausiu lietuvio draugu buvo 
jo mylimas žirgas juodbėrėlis. Žemaičių arklių veislė 
buvo plačiai žinoma savo dailumu, patvarumu ir grei- 


22 


tumu. Traukdami į karą, lietuviai aprišdavo žirgą 
plaušomis, kad apsaugotų nuo šalčio ir darganų, kadangi 
karo žygiai dažniausiai būdavo žiemos metu. Senovėje 
įodinėdavo lietuvis be balno ir kilpų, bet taip tvirtai 
ant arklio sėdėdavo, jog nelengva būdavo jį nublokšti. 
Balnų pradeda atsirasti tik paskesniais laikais, susipa- 
žinus su vokiečiais. 

Lietuvis kareivis eidavo į karą, lokio ar briedžio 
kailiu apsisiautęs, kartais žvėries galvą ant galvos 
užsivožęs, labiau priešams bauginti. Prie šono prisegtas 
ilgas kardas, rankoje raguotinė, pailgas apvalus skydas, 
iš medžio ištašytas, ar iš žilvičių nupintas ir vario 
skarda apdėtas, kartais kilpinis ar buožė — tai buvo 
paprastas senovėje lietuvio apsiginklavimas, Šautuvais 
tiktai Gedimino, o patrankomis (armatomis) Kęstučio 
laikais pradėta mėginti šaudyti. 

Traukdami į karą, lietuviai imdavo džiovintos mėsos 
ir žalių burokų su duona. Bet daug pavyržio su savimi 
neimdavo, kad perdaug neapsunkinus arklio, nes sve- 
timoj šaly jo gaudavo. Karo žygius svetimose šalyse 
dažniausiai atlikdavo žiemos laike, kai užšąla versmės 
ir upės ir kada vyrai liuosesni būdavo nuo darbų. 

Žiloje senovėje pastovios kariuomenės lietuviai be 
abejo neturėjo. Užpulti svetimą šalį ir pasiplėšti grobio 
ėjo susibūrę savanoriai; savo krašto ginti stojo kiek- 
vienas, kas galėjo valdyti ginklą. Įsigalėjus didžiujų 
kunigaikščių valdžiai, į karą privalėjo stoti tam tikras 
ginkluotų vyrų skaičius nuo keletos dūmų (namų). 

Nuo Gedimino laikų atsiranda Lietuvoje jau pastovi 
nors nedidelė kariuomenė, didžiojo kunigaikščio tar- 
nybai ir valstybės pasieniais pilių įguloms. Samdo- 
moji kariuomenė tik Zigmantui Seniui viešpataujant 
atsiranda. 


23 


Skirstėsi lietuvių kariuomenė į karužystes; kiekviena 
karužystė turėjo savo vėliavą ir savo viršininkus (karu- 
žasis, šimtininkai, dešimtininkai). Prieš eidama į priešų 
šalį, šiaip rinkdavosi kariuomenė: vadas ar karužasis 
pjaudavo ožį, šlapindavo krauju strielą ir kartu su 
apdegusiu medgaliu siųsdavo per žmones nuo vieno 
kiemo į kitą; buvo tai ženklas, kad bus baudžiami 
ugnimi ir mirtimi, kas galėdamas nestotų į kareivių 
eiles. Paskesniu laiku būdavo siunčiamas tam tikras 
šauklys, kursai jodinėdamas šaukdavo vyrus į karą. 

Jei priešai netikėtai užpuldavo Lietuvos žemę, tai 
pirmieji pasienio žmonės kurdavo ant piliakalnių didžią 
ugnį; tolimesnieji pamatę nepaprastą ugnį, irgi ant 
savo pilkalnio pakurdavo laužą. Tuo būdu visa apylinkė 
greit sužinodavo priešo užpuolimą ir slėpdavos ar 
miškuose, ar artimoj pily. 

Traukdami į karą, lietuviai dar pagonys teiraudavos 
ir klausdavo žynių — kunigų dievų valios pareiškimo. 
Jei kariuomenei einant pasergėta, kad iš užsienio į 
Lietuvą lekia erelis, karvelis, kranklys ar gervė, buvo 
tai ženklas, kad žygis pasiseks laimingai. Bet jei kely 
pasitikdavo briedis, lūšis, kiškis, ligotas žmogus, ar 
moteriškė, tai būdavo nelaimės ženklu. 

Senų senovėje lietuviai užpuldavo svetimas šalis 
nedidžiais būriais, keletas šimtų vyrų susibaudę raiti, 
ar žiemos metu į rogutes prisėdę. Bet ir mažas jų 
būrelis būdavo kaimynams baisus. Paskui, jau didiesiams 
kunigaiščiams vadovaujant, eidavo į karą po kelias 
dešimtis tūkstančių vyrų, raitų ir pėsčių. Ringaudo 
tėvas Algimantas 1226 metais jau su 7000 vyrų užpuolęs 
Smolenską. 

Stodavo į mūšį lietuvių kariuomenė ne visa susyk, 
bet pasidalinus būriais ir priešą užpuldavo netikėtai. 
Jei nepasisekdavo perlaužti priešo eilių, greit išsisklai- 


24 


dydavo į šalis, supūtus trimitui, kad užpultų vėl iš 
kitos pusės netikėtai. Vieta, kur atsitikdavo mušys, 
būdavo laikoma didžioį pagarboj, aptveriama akmenimis, 
vadinama paprastai milžinų kapais (milžinkapiais). 

Senų senovėje lietuviai, rodos neturėjo pilių: neįžen- 
giamos girios ir pelkės užtekdavo apsiginti nuo priešo. 
Rodos, pirmieji žuvėdai lankydami žemaičių šalį ir 
norėdami ją pagrobti, ėmė pamariais statyti pilis. Nuo 
jų išmokę ir lietuviai pilti pilis tarpgiriuose, ant kalnų 
ir upių vingiuose. Buvo tai tam tyčia supilti kalnai, 
aptverti į žemę susmeigtais rąstais. Tvirtesnieji pilia- 
kalniai paskesniu laiku buvo statomi iš akmens ir 
plytų. Vidury tokio supilto ir aptverto, dažniausiai 
pačios gamtos apsaugoto pilkalnio būdavo nemaža 
trobesių, valgymų ir ginklų sandėliams. 

Priešui užpuolant, aplinkiniai gyventojai subėgdavo 
į tokias pilis su visu turtu. Cia budėdavo ir nuolatinė 
kareivių sargyba, kuri visai apylinkei pranešdavo apie 
pavojų, uždegdama pilies augštoj vietoj ugnį. 

Kartais pilys būdavo rengiamos ir žiemose tarp 
pelkių vietose, o keliai į jas būdavo išvedami po van- 
deniu, išgrįsti akmenimis ar smaluotais rąstais, stačiai 
įkaltais. Kad nežinančiam priešui būtų sunkiau tas 
kelias surasti, jis būdavo vingiuotas ir tik vietiniams 
gyventojams žinomas. Tokių po vandeniu paslėptų 
kelių likučiai Žemaičiuose vadinas kūlgrindos (kūliais 
t. y. akmenimis grįsti). Iš tokių pilių kartais požemiais 
būdavo išvedami urvai. 

Toksai sumaningas pilių rengimas rodo nežemą 
lietuvių kultūros pažangą jau žiloje senovėje. Bet didesnių 
lietuviškų miestų bent iki XII amž. negirdėti. Seniausieji 
Lietuvos miesteliai minimi šie: Kaunas, Ukmergė, 
Jurbarkas, Gardinas, Ariogala, Betygala, Voruta, Kier- 
navas, 


23 


Seniausieji padavimai. 

Tautos istorijos pradžia paprastai yra tamsi, trūkstant 
tikrų, aiškių žinių; mat senovės laikų atminimai nesu- 
rašyti, eidami per amžius iš lūpų į lūpas, esti arba 
užmirštami, arba iškraipomi visokiais priedais, kurie 
ne visados lengva atskirti nuo tikrų atsitikimų. 

Kiekviena tauta turi savo pasakas apie senovės 
laikus, kuriose vos dešimta tiesos dalis tėra. 

Lietuvių padavimuose minimi kai kurie vardai, apie 
kuriuos nieko tikro negalima pasakyti, kaip antai: 
Alkis, Nemunas, Vaidievutis, Kernius, Kukavaitis, Pale- 
monas, Barkus ir kiti. 

Kitos tautos tokius pasakų vyrus vadina pusdieviais, 
lietuviai šventbroliais, milžinais. Ar tai buvo atėjūnai 
iš Skandinavijos, ar garsesnieji iš pačių lietuvių karo 
vadai, ar tai žmonės kuonors sau garbę ir vardą kai- 
mynų tarpe įgiję, sunku dabar pasakyti. 

Apie Vaidievutį ir Prutenį taip sako prūsų pada- 
vimas. Prutenis buvęs pirmuoju krivių krivaičiu, jo 
brolis Vaidievutis — pirmuoju pasauliniu prūsų-lietuvių 
valdytoju ir karo vadu. Jie sutvarkę ir suvieniję iki 
šiolei pasiskirsčiusius prūsus ir suvienytomis įėgomis 
išvadavę juos nuo mozūrų verguvės; jie davę pirmus 
įstatymus ir išmokę kaip dievams tarnauti. 

Susilaukęs senatvės, Vaidievutis visą prūsų kraštą 
išdalinęs dvylikai savo sūnų, o pats su Pruteniu, žmonių 


26 


akyvaizdoj pasiaukojęs dievams ant uždegto laužo 
Buvę tat VI amž. po Kr. gim, 

Palemonas buvęs vienas iš Skandinavijos atėjūnų, 
lankiusių Lietuvos šalį plėšimo tikslais. Palemonas 
atvykęs su 500 Skandinavijos vyrų, paėmęs Lietuvą ir 
čia su savo palydovais pasilikęs. Jisai irklavęs Nemunu, 
paskui Dubysa iki Čekiškės, Ariogalos ir Betyga- 
los. Kai kurios dabartinės lietuvių pavardės, turinčios 
skandinavišką kilmę, kaip tik rodos ir pritaria tiems 
pasakojimams, kad bent kai kurie Skandinavijos atėjūnai 
tikrai Lietuvoj apsigyvenę ir su vietiniais gyventojais 
susilieję. Danų ir žuvėdų senovės raštai irgi pasakoja 
apie skandinavų žygius į Lietuvos kraštą. 

Skandinavijos atėjūnai, rodos pirmieji pradėjo pama- 
riais statyti pilis, kad tvirčiau įsiviešpatautų Lietuvos 
šalį. Jie atplaukdavo savo laivais ar prekiauti, ar plėšti 
ir grobti. Mūsų proseneliai, be abejo, buvo priversti 
gintis nuo tų plėšikų, kariauti su jais. Tačiau žinių 
apie tas kovas visai neturime, išskyrus senovės liekanų 
dainose apie barzdotus užmario vyrus, išmynusius rūtų 
darželius, 


Alkis ar Alcis buvęs Žemaičių milžinas-karžygis, 
kurs mylėjęs gražią žemaitę Jauterytę ir draug su ja 
kariavęs su priešais. Kai Jauterytė mušy kritus, tai 
Alcis iš Baltijos pamario pasisėmęs smelčių į pirštinę 
ir užpylęs mylimosios kūną; tuo būdu atsiradęs Satri- 
jos kalnas, 

Antrasis Žemaičių milžinas buvęs Džugas, kursai, 
rovęs iš šaknų tvirčiausius ąžuolus, vienu buožės 
užsimojimu kryžiuočius šimtais žudydavęs, kalnus iš 
vienos vietos į kitą perkeldavęs; jisai savo rankoms 
ituasęs Telšių ežerą ir Džugo kalną savo kapui 
supylęs, 


27 


Apie lietuvius prieš XIII amžių. 


Mozūrų ir skandinavų, paskui vokiečių užpuldi- 
nėjimai turėjo sužadinti mylinčius ramumą lietuvius. 
Pasimokę atsiginti nuo užpuolikų, lietuviai XI ir XII am- 
žiais pradeda patys pulti svetimus kraštus, pasiekdami 
kai kada Sandomierių, Valuinę ir Polocką. 

Pradžioj puldavo lietuviai ne svetimų šalių pagriebti 
į savo rankas, bet pasiplėšti svetimų gerybių ir parsi- 
varyti vergų, kurie laukus nudirbtų. 

Savo puolimais lietuviai gerokai įkyrėjo gudams ir 
lenkams. Gudų giesmininkas „Slovo o polku Igorevie“ 
giesmėje skundžias, kad nemaža kenčia rusiškoji žemė 
nuo stabmeldiškos Lietuvos. 

Įpykę kaimynai ima keršyti lietuviams. Boleslovas 
Narsusis keliais atvejais buvo įsigrūdęs į vakarų Lie- 
tuvą. Taip pat Jaroslavas Gudrusis Kijevo kunigaikštis 
užpuldinėjo įotvingus, o paskui ir lietuvius augštaičius 
1040 m. Tačiau neįžengiamos girios, balos ir versmės 
dangstė lietuvius nuo priešų, ir tie nedaug galėjo 
kenkti mūsų proseneliams. Kai kada patys priešai 
kaimynai, tarpusavy susivaidiję, telkdavo lietuvius vieni 
prieš kitus. 

Nuo XII amžiaus žymesnieji ir sumanesnieji lietuvių 
vadai, užpuolę gudų šalis ir radę ten tarpusavy vaidus 
ir nesusipratimus, ne tiktai prisiplėšdavo grobio, bet 
kai kada ir pačią šalį paimdavo valdyti. Taip antai 
ne vienas jų atsisėdo valdyti Polocke, Minske, net 
Pskove. Bet tuokart paprastai užmiršdavo savo gimtinę 
šalį, priimdavo svetimą tikėjimą ir naujos tėvynės 
papročius pasisavindavo. 

Tokie svetimų kraštų užėmimai maža naudos tesu- 
teikdavo pačiai Lietuvai, ją tik silpnindavo, juo labiau 
kad Lietuva, susiskaldžiusi į daugybę labai mažų kuni- 


28 


gaikštysčių, neturėjo savitarpy nė jokio  politiško 
sąryšio. 

Kitaip dalykai virsta nuo XIII amžiaus, kai iš vakarų 
ima veržtis į lietuvių šalį vokiečiai organizuotomis 
jėgomis ir prasideda karai su kryžiuočių bei kardininkų 
ordenais. Lietuvių tarpe bręsta tuomet susipratimas, 
kad tik bendromis, suvienytomis jėgomis galima atsispirti 
priešams. 

Pirmam, rodos, Rimgaudui pasiseka paimti visi lie- 
tuviai po savo valdžia, ir jisai pirmasis pradeda save 
vadinti didžiuoju kunigaikščiu. Nuo jo prasideda naujas 
lietuvių tautos gyvenimas. 

Bet pradedant istoriją nuo to didžiojo Lietuvos 
kunigaikščio, reikia bent trumpai pirma papasakoti 
apie kryžiuočių ir kardininkų ordenus, kurie XIII amžiaus 
pradžioje įsikūrė Baltijos pamariais ir ilgainiui pavėrgė 
prūsų ir latvių šalis. Jie sužadino, taip sakant, lig 
šiolei miegančius žemaičius ir aukštaičius lietuvius, su 
kuriais per 200 metų su viršumi nuolatos kariavo 


Kardininkų Ordenas. 


Padauguvio šalį, kur buvo apsigyvenę kuršiai, lybiai 
ir žiemgaliai, XII amžiuje pradeda lankyti vokiečiai 
nuo Bremeno prekybos reikalais. Kadangi pirmiausia 
su lybiais arba lyvais vokiečiams teko čia susidurti, 
tai jie tą kraštą ir pavadino Livonija. 

Vietiniai gyventojai jau nuo pat pradžios žiūrėjo 
su nepasitikėjimu į tuos apsiginklavusius atėjūnus; bet 
paskui apsiprato ir ėmė su jais prekiauti. 

Sužinojęs apie tai, Bremeno antvyskupis pasiuntė 
čia misijonierių Meingardą (1186 m.), kursai, nesigai- 
lėdamas darbo ir savo sveikatos, uoliai skelbė Krista. 
tikėjimą tarp to krašto stabmeldžių gyventojų. 


29 


Lipšniai apsieidamas su lybiais ir kuršiais, nemaža 
jų apkrikštijo. 

Bet atsirado priešų iš uolesnių pagonių tarpo, 
kurie ėmė kurstyti prieš atėjusius iš užmario naujo 
tikėjimo platintojus. Kai kada reikėdavo apsigynimui 
prieš juos net ginklo griebtis. Kad geriau nuo užpuo- 
limų apsiginti, Meingardas įkūrė Ikskiulio pilį. 

Matydamas, kad Kristaus tikėjimas platinti kaskart 
sunkiau, Meingardas išvažiavo pas papą Aleksandrą 
III, į Rymą pasitarti, kas daryti. Ryme pašvęstas vyskupu 
ir sugrįžęs į Padauguvį, greit pasimirė, nesulaukęs gero 
savo darbų vaisiaus. 

Jo įpėdiniai, nežiurėdami savo augšto pašaukimo, 
ėmė platinti krikščionišką tikėjimą ne meilės žodžiais, 
tik prievarta ir kardu. Špraudės į Padauguvį ne tiek 
rūpindamies latvius apšviesti, kiek jų žemę pagrobti 
ir gyventojus pavergti. Ne tiek jiems rūpėjo stabmel- 
džių protas apšviesti šv. tikėjimu, kiek priversti nau- 
jiesiems valdovams mokėti dešimtinę, javus pilti, laukus 
nudirbti. 

Todel pakrikštytų daugelis tiktai krikščionišką vardą 
tedėvėdavo, širdy pasilikdami stabmeldžiais. Ne vienas 
apsikrikštijęs skubėdavo į Dauguvos upę nusiplauti 
krikšto, sakydamaa: „tegul jisai sau grįžta, iš kur 
atėjęs“! 

Toksai vokiečių pasielgimas buvo labai nekriščio- 
niškas, todel ir jų darbas neturėjo Dievo palaiminimo, 
o latviams ir lybiams atnešė nesuskaitomų nelaimių. 

Meingardui mirus, į Padauguvį atvyko Bertoldas 
(1196 m.) kurs pradėjo apaštalauti kardu, nuo kurio 
greit ir patsai žuvo, užmuštas kovoje. 

Tuo padrąsiati, lybiai pasiryžo vokiečius visai išvyti 
iš savo krašto; išžudė net savo tautiečius, kurie buvo 


30 


priėmę Kristaus tikėjimą. Bet pasirodė, kad ne taip 
lengva nusikratyti vokiečių. 

Tretysis Padauguvio vyskupas buvo Albertas Buks- 
geudenas. Tasai atvyko į Livoniją su ginkluota kariuo- 
mene ir apsiginti pastatė tvirtą Rygos pilį (1201 m.). 

Paskui įsteigė tam tikrą ginkluotą vyrų broliją, 
kurios uždaviniu buvo ginti katalikų tikėjimas nuo 
pagonių. Tos brolijos raiteliai kareiviai prie paprastų 
apžadų, vienuolynuose daromų, dar prisiekdavo kovoti 
su pagonimis ir, kaipo ordeno ženklą, vilkėjo baltais 
apsiaustais, ant kurių buvo išsiūti raudonas kryžius ir 
kardas. Nuo kardo jie buvo vadinami kardininkais. 
Vyriausis jų viršininkas buvo magistras. 

Kardininkų magistras pradžioj privalė klausyti Rygos 
vyskupo. Bet ilgainiui nuo jo globos atsipalaidavo. 

Kardininkų ordeno uždavinys buvo šelpti silpnus, 
gelbėti prispaustus, platinti šv. tikėjimą. Bet jie, to 
nežiūrėdami, įtempė visas savo jėgas, kad pagriebtų 
svetimą kraštą į savo rankas ir pavergtų laisvą tautą. 

Iš to kilo didžiausia vokiečių neapykanta, kuri po 
tiek šimtų metų išsilaikė iki šiolei. Kilo smarkiausių 
karų nes vietiniai gyventojai nenorėjo gera valia 
pasiduoti į verguvę. Bet vokiečiai, gerai apsiginklavę 
ir į karą įpratę, dažniausiai imdavo viršų. 

Latviai ir lybiai vienų vieni negalėdami apsiginti 
telkė lietuvius, arčiau Dauguvos tuomet gyvenusius; bet 
ir tie ne visados galėdavo įveikti geležimi apkaltus 
vokiečius. 

Kad lengviau palenktų gyventojus po savo valdžia, 
vokiečiai sėdavo jų tarpe nesutikimus, o paskui jais 
pasinaudodavo. Ypač jie išnaudojo nesutikimus tarp 
lybių ir latvių. Latviai, nekęsdami lybių, lengviau 
krikštijos, manydami, tuo būdu atsipalaiduosią nua 


31 


savo kaimynų lybių ir estų. Lybiams tikrai užkenkė, 
prisidėdami prie jų sunaikinimo; bet nepoilgo patys 
pateko į didesnę verguvę. 

Pirmų pirmiausia kardininkai užgriuvo ant žiemgalių. 
Albertas, užpuolęs (1208) su kardininkais Visvaldį, 
sudegino jo pilį, jo žmoną Dangerutę nužudė. Visvaldis 
iš gailesčio patsai nusižudęs. Visa Livonija ir žymi 
ėstų (arba igaunių) dalis 1225 m. teko vokiečiams. 

Bent kiek ilgėliau gynėsi latgaliai ir kuršiai, kuriems 
talkininkavo žemaičiai ir augštaičiai lietuviai. Bet ilgai 
ištverti neišgalėjo prieš geležinį kardininkų ordeną, 
kursai ypačiai sustiprėjo, kai susivienijo su antru, dar 
karingesniu ordenu—kryžiuočiais. Visas tuomet Padau- 
guvio kraštas pateko į baisiausią verguvę. 

Rymo papos kartkartėmis rašydavo, įspėdami gink- 
luotus vienuolius, kad krikščioniškai elgtųsi su vietos 
gyventojais, neatiminėtų jiems žemės, grąžintų tėvams 
įkaitais paimtus vaikus, neplėštų turto. 

Bet tie įspėjimai nedaug tegelbėjo. Patsai Rygos 
arkivyskupas nemaža kentėdavo nuo tų kardininkų, pri- 
verstas skųstis šventajam tėvui arba net šauktis Lie- 
tuvos kunigaikščių pagalbos. O ką besakyti apie užka- 
riautus vietos gyventojus, kurie neturėjo galios nė 
pasiskųsti Romai. 


Kryžiuočių Ordenas. 


Prūsai buvo artimiausi vakarų Europos kaimynai; 
todel čia dar anksčiau kaip į Padauguvi pradėjo lankytis 
misijonieriai. Tačiau pasisekimo jie ilgai neturėjo, nes 
stabmeldiškas tikėjimas čia buvo labai įsikerėjęs; čia 
iki XIII amž. gyveno pats krivių krivaitis; čia buvo ir 
visų garsiausia lietuvių šventovė Romuvą, 

Pirmasis kurs tarp prūsų mėgino skelbti Kristaus 
tikėjimą, regis, buvo šv. Vaitiekus, paskui Adalbertu 


32 


pramintas, Pragos vyskupas. Neilgai apsakinėjęs Dievo 
žodį, buvo prūsų nužudytas, kadangi drįso įžengti į 
dievams pašvęstą girią. Jo kūną išpirko už didelius 
pinigus Boleslovas Narsusis, Lenkų kunigaikštis. 

Paskui kiek laiko prūsams apaštalavo šv. Olavas, 
Norvegų kunigaikštis, keliaudamas per Prūsus pas 
Jaroslavą Rusų kunigaikštį. 

Laimingiau sekėsi šv. Brunonui, kursai pametęs 
Ottono ciesoriaus dvarą ir Magdeburgo arkivyskupo 
palaimintas, atvyko į Prūsus, kur didžiai uoliai ir atsi- 
davęs skelbė Kristaus mokslą, nemaža ir aprikštijo. Bet 
paskui 1009 m. ir tasai buvo nužudytas. Juo, rodos, ir 
pasibaigė pirmieji mėginimai apaštalauti prūsams. 

XII amž. pradžioje nauji misijonieriai, paraginti 
gandais apie sekmingą katalikų tikėjimo platinimą 
Livonijoje, einą į Prūsus ir dabar jau su didesniu 
pasisekimu. Jų tarpe žymiausis buvo Kristijonas, cistersų 
vienuolis, kursai, maloniai elgdamasis su stabmeldžiais, 
nemaža jų išmokė tikrą Dievą garbinti. 

Papa Inocentas Iil, patyręs apie tai, rašė Gniezno 
arkivyskupui, įspėdamas, kad Dievo žodžio skelbėjai 
kartais neskriaustų naujų bažnyčios sūnų savo gobšumu, 
kad geruoju apsikrikštijusius nuo stabmeldžių keršto 
gintų, jei prireiks, net ginklu, tačiau nedrįstų niekam 
priverstinai primesti krikščionių tikėjimo. 

Kristijonas, nuvykęs 1215 m. į Romą, buvo ten 
pašvęstas vyskupu. Bet grįžęs į Prūsus, rado čia kitaip, 
negu buvo palikęs. Prūsai, įpykinti užpuldinėjančio 
mozūrų kunigaikščio Konrado, šoko deginti ne tik 
Mozūrų miestų, sodžių ir bažnyčių, bet ir namie ėmė 
neapkęsti krikščionių, o jų turtą naikinti, 

Lenkai skundėsi šv. tėvui, kad prūsai deginą ir 
naikiną jų kraštą, o ramius žmones į nelaisvę imą. 
Kristijonas, norėdamas įbauginti prūsus ir priversti 


33 
Malronio Raštai 3 


juos klausyti, papos pDritartas, paskelbė vadinamąjį, 
paskui dažnai vokiečių atkartojamą kryžiaus karą. 

Rymo papos leisdavo su tam tikrais atlaidais kry- 
žiaus karą prieš pagonius, nes vokiečiai ir mozūrai 
apie prūsus skelbdavo nebūtus daiktus, apgaudinėdami 
papas: prūsai ir lietuviai gyvuliškai, kaip laukiniai 
gyveną, belaisvius deginą ir kankiną, sodžius siaubią, 
krikščionius kaip įmanydami žudą ir esą Europai lygiai 
pavojingi, kaip ir turkai. 

Kryžiaus karai būdavo vykdomi šitokiu būdu: papa 
išsiuntinėjęs raštus į visus kraštus, kviesdavo vokie- 
čiams į talką kariauti prieš pagonius, suteikdamas visuo- 
tinus atlaidus tiems, kurie atlikę išpažintį, per paskirtą 
laiką dalyvaus šventame kare. Ant to balso rinkdavosi 
prieš prūsus ginkluoti vyrai iš visų žemių: iš Prancuzų, 
Austrų, Ispanų, Anglų ir iš kitur. Juos vokiečiai vadin- 
davo svečiais. 

Nors tie talkininkai duodavo gerą paspirtį vokie- 
čiams kovose su prūsais, tačiau atlikę savo darbą ir 
išbuvę paskirtą laiką, grįždavo namon, palikdami vienus 
vokiečius, o prūsai įpykinti skubėdavo jiems atkeršyti. 

Tuomet Kristijonas, pasitaręs su Konradu, įsteigė 
vadinamuosius, „Dobrinės žemės brolius“, kurie pasto- 
viai turėjo ginti nuo stabmeldžių. Bet tie broliai, nuo- 
latos kariaudami su prūsais, greit visi žuvo. 

Tada atėjo Konradui nelaiminga mintis — pergabenti 
prieš prūsus raitelių kryžiuočių ordeną iš Jeruzalės, 
kur jisai rūpinosi ligonimis. 

Tasai kryžiuočių ordenas, įgijęs sau garsų vardą 
karuose su turkais ir gerokai pralobęs, persikėlė 
paskui iš Šventosios Žemės į Europą. Čia valdžios ir 
viešpatavimo geidulys ištrynė visai jų pirmutinį augštą 
pašaukimą — tarnauti artimui ir ginti Bažnyčią. Jie 
tegeidė žemės, kad įsteigtų savo pasaulinę viešpatiją 


34 


Todel jų viršininkas, magistras Hermanas Zalcas 
dabar džiaugdamasis priėmė pavestą jam Kulmijos 
žemę, kuri buvo pasieny, Prūsų ir Mozūrų tarpe, pasi- 
imdamas ant savęs pareigą ginti krikščionis nuo stab- 
meldžių. Buvo tai 1228 metais. Nuo to laiko prasideda 
nuolatinis kruvinas karas prūsų, o paskui lietuvių su 
tais kryžiuočiais. 

Kryžiuočių apdaras — baltas apsiaustas, ant kurio 
būdavo išsiuvamas juodas kryžius. 

Pradžioje kryžiuočių buvo nedaug; todel jiems 
padėti plūdo iš visos Europos ginkluotų vyrų, vadinamų 
maldininkais, kurie manydavo darą išganomą darbą. 

Kryžiuočiai ėmė tuojau statyti naujai užgrobtuose 
plotuose pilis, iš kurių išpuldami, geležiniais šarvais 
apkalti, ant arklių irgi apšarvuotų, naikindavo apylinkes, 
skleisdami ugnį, palikdami tyrus ir įsiverždami vis gilyn 
į Prūsus. Žvėriškai elgdamiesi su vietos gyventojais, 
greitu laiku susipyko ir su Kristijonu. 

Prūsų buvo ir skaičiumi daugiau už latvius; ištverme 
jie buvo irgi patvaresni, todėl ilgiau prieš kryžiuočius 
laikės. Bet vargu buvo kariauti prieš geležinę kryžiuo- 
čių tvarką nelaimingiems prūsams, kurių tarpe dargi 
trūko vienybės. 

Jau 1233 m. pagčionių-prūsų kraštas pateko į kry- 
žiuočių rankas, nors gynėsi atkakliai. Paskui iš eilės 
kryžiuočiai puolė artimiausius. 

Prūsai dažniausiai ar žūdavo, ar pasitraukdavo 
giliau į savo žemę. Ordenas, užėmęs tuščias vietas, 
gabendavo iš Vokietijos gilumos savo tautiečių, jais 
apgyvendindavo naujas šalis ir tuo būdu eidavo vis 
gilyn į rytus (Drang nach Ost—varžtas į Rytus). Nau- 
jakuriai, įsigyvenę, padėdavo reikale kryžiuočiams ir 
kariauti prieš prūsus. 


35 


Prūsai, nuveikti kovoje, kartais pasiduodavo orde- 
nui, priimdavo krikštą, bet gavę progos, vėl sukildavo 
prieš savo engėjus, mėgindavo juos išvyti iš savo krašto. 
Kartais prūsams pavykdavo kryžiuočius sumušti, ar su- 
bėgusius į savo tvirtoves-pilis badu išmarinti. Bet vis 
delto galų gale prūsai, silpniau apsiginklavę ir silpnai 
susiorganizavę, buvo nuveikti, ypač kai kryžiuočiai 
susivienijo su Rygos kardininkais. 


36 


Lietuvos valstybės tvėrimasis. 


Kai iš vienos pusės lybius ir latvius puolė kardi- 
ninkai spausti, iš antros pusės prūsus kryžiuočiai, vis 
gilyn skverbdamies į jų žemę, žemaičiai ir augštaičiai 
lietuviai buvo susiskaidę į daug mažų vienetų, kurių 
vadai, karaliukais vadinami, dažnai tarpusavy kovodavo. 

Tačiau iki vokiečiai suspėjo sumindžioti ir pavergti 
prūsus bei latvius ir iki prisiartino tuo būdu prie vidu- 
rnės Lietuvos, ši pastaroji, pasijutusi esanti pavojuje, 
turėjo laiko susiorganizuoti ir sugebėjo įsisteigti vieną 
itvirtą valstybę. 

Vienybės reikalas ne visų tautos vadų iš karto buvo 
suprastas; bet ta nuovoka nuo XIII amž. pradžios aiškiai 
bręsta žymesniųjų kunigaikščių tarpe, kurie nepasiten- 
kindami vien apsigynimu, kaip kad darė latviai ir prūsai, 
patys didesniais būriais ima užpuldinėti kaimynus. 

Nuo XIII amž. pradžios aiškiai matyti lietuvių kuni- 
gaikščių ekspansijos (išsiplėtimo) noras. Kovose su lat- 
galiais, estais, gudais lietuviai dažniausiai ima viršų ir 
savo sumanumu ir geresniu apsiginklavimu. Vieni vokie- 
čiai tampa jiems pavojingi priešai. 

Iš žymesnių to laiko kunigaikščių, kurie galėjo var- 
žytis del pirmenybės, galima paminėti šie: Žvalgaitis, 
Mingaila, Ringaudas, Utenis ir k. 


37 


Žvalgaitis. galingas žiemių Lietuvos kunigaikštis, 
1204 m. žiemą su dviem tūkstančiais raitelių ėjęs pro 
Rygą į estų žemę. Rygiečiai vokiečiai persigandę vai- 
šino juos gerindamies. Tačiau kai lietuviai su didžiu 
grobiu grįžo pro Rygą, žiemgaliai su vokiečiais iš pasalų 
juos užpuolė nakčia ir daugumą išžudė. Žuvo ir pats 
Žvalgaitis, perdaug pasitikėjęs vokiečių vaišingumu. 

Mingaila 1190 m. užpuolęs Polocką ir nepaisant 
smarkaus pasipriešinimo, jį paėmęs valdyti. Nuo to 
laiko lietuviai padauguviečiai per Latgalius pro Polocką 
užpuldinėdavo Pskovą, net Naugardą. Mingaila buvęs 
Naujapilio kunigaikščiu, šių dienų Trakų apskrity. 

Utenis rytų šiaurinės Lietuvos kunigaikštis, kelius 
kartus laimingai prieš kardininkus kariavęs ir juos 
pergalėjęs. Bet nelaimingas jo buvo prieš kardininkus 
žygis 1227 m., kai arti Kandavos pilies jo kariuo- 
menė, po ilgo ir smarkaus mūšio, buvo beveik visai 
sunaikinta. 

Ringaudo tėvas Algimantas, rodos, žuvo 1226 m., 
kai 7.000 lietuvių, naikindami Smolensko ir Naugardo 
kunigaikštijas ir pasiekę net Toržką ir Toporcą, buvo 
užpulti iš pasalų ir pergalėti. 


Ringaudas 1226—1240 

Ringaudui pasisekė ne tiek prievarta ir įėga, kiek 
sumanumu ir taikumu paimti į savo rankas visas Lietu- 
vos šalis, ir jisai pradeda vadintis didžiuoju Lietuvos 
kunigaikščiu. Sostinę perkelia iš Kernavos į Naujapilį. 

Matydamas, kad kardininkai vis daugiau spaudžia 
lybius, latvius ir latgalius, Ringaudas kartkartėmis eina 
prieš vokiečius, talkininkaudamas savo tautiečiams. 
Nors ne visados grįžta pergalėtoju, tačiau kardininkai 
jau supranta, kad su lietuviais ne taip lengva kariauti, 
kaip buvo su latviais. 


38 


Kova ties Mogilna 1234. Ringaudo sūnus Erdvila 
su stipria kariuomene užėmė Gardiną, Dragičiną, Mozy- 
rių ir kitus gudų miestelius. Gudų kunigaikščiai suvie- 
nytomis įėgomis susitarė nusikratyti lietuvių kunigaikščio 
valdžios. Lucko kunigaikštis Dovydas patelkė Svia- 
toslavą, didžiojo Kijevo kunigaikščio brolį, Valuinės 
Leoną, ir Drucko kunigaikštį Dimitrą, pasamdę dar 
polaučius, stojo visi į kovą prieš Lietuvą. 

Ringaudas, sužinojęs apie kylančią prieš jį audrą, 
prisiruoše irgi rimtai sutikti priešus. Susirėmė abi 
pusės žiemos rytuos ant Nemuno kranto, kur Dzitva 
įteka. Ringaudas, mažiau teturėdamas vyrų ir nepasiti- 
kėdamas savo įėgomis, apsirinko sau patogesnę apsi- 
ginti vietą, Nemuno ir Dzitvos trikampy. 

Kova buvo kruvina ir ėjo bemaž ištisą dieną su 
įnirtimu. Galop lietuviai ėmė viršų. Priešų žuvo dau- 
gybė, ir didis grobis teko pergalėtojams: žirgai, ginklai, 
vežimai. Ta vieta paskui gudiškai buvo vadinama 
„Mogilna“ arba Kapais. 

Po tos pergalės Ringaudo valstybės siena nukilo 
iki Polocko, Mozyriaus ir Pripeties upės. 

Bet užgriebęs nemaža gudų žemės, Ringaudas 
mokėjo išmintingai juos tvarkyti, nevaržydamas jų 
tikėjimo, kalbos, papročių, savivaldybių, kaip ir toli- 
mesnieji jo įpėdiniai, didieji Lietuvos kunigaikščiai, 
kurie visados pasižymėjo savo plačia tolerantija (apy- 
kanta). Tuo būdu lietuvių to laiko ekspansija nesutiko 
ir didžio pasipriešinimo iš gudų pusės. 

Kova ties Karsakiškiu 1236 m. Ringaudo pergalė 
ties Mogilna, plačiai pagarsėjusi, nugąsdino vokie- 
čius kardininkus, ir jie ėmė šaukti, kad lietuviai 
kaip turkai esą pavojingi Europos krikščionijai. Papa, 
jų įtikintas, apgarsino prieš Lietuvą kryžiaus karą. 
Kardininkai išsiuntinėjo raštus į visas šalis, melsdami 


39 


pagalbos. Susirinko į Padauguvį labai daug savanorių 
raitelių. 

Kardininkų magistras buvo tuomet veiklus Volk- 
vinas. Surinkęs ir sutyarkęs tuos visus „maldininkus“ 
į didžiausią to laiko kariuomenę, Volkvinas perėjo per 
Dauguvą ir Nemunėlio paupiu traukė tiesiog ant Ker 
navos. Nesutikdamas pakeliu nė kokio pasipriešinimo 
ir nė vieno ginkluoto kareivio, jisai svajoja kiaurai 
pereisiąs visą Lietuvą ir ją be didesnio mušio užka- 
riausiąs. 

Tuo tarpu tarp Lėvens upės ir Karsakiškių, išėję 
iš miškų į lygius laukus, kardininkai ir jų talkininkai 
išvydo plevėsuojančias lietuvių vėliavas ir kariuomenę 
pasirengusią stoti į mušį. 

Ringaudas čia, kaip ir ties Mogilna, pasirinko gintis 
patogiausią prie upės vietą; kad nebūtų apsuptas ar iš 
užpakalio užpultas, ir įveikė priešą. 

Buvo rugsėjo šv. Maurikijaus 21 d. Kardininkai 
net iš kelio neatsilsėję, nes jau saulė iš pietų sukosi, 
„puolė lietuvius, savo magistro įskatinti. Susirėmimas 
buvo labai smarkus, bet vokiečiai nė kokiu būdu 
neįstengė perlaužti lietuvių grandinių. 

Jau saulė leidos, kai nekantrus Volkvinas, nema- 
tydamas kito būdo, pasiryžo ar garbingai žūti, ar per- 
laužti Ringaudo kariuomenės vidurį. Išsirinkęs 48 drąsių 
drąsiausius raitelius, apkaltus geležimi, puolė į lietuvių 
kariuomenės vidurį, kad jį sutriuškintų. Tačiau perlaužti 
lietuvių grandinių nepasisekė: pats galą gavo, ir visa 
jo kariuomenė ėmė bėgti. Lietuvių raitarija vienu 
akymirksniu jąją apsupo ir, maža kas jos gyvas beiš- 
spruko. j 

Tos didžios pergalės Ringaudas nesunaudojo. Jei 
būtų ėjęs tuomet ant Rygos, būtų galėjęs vokiečių 
kardininkų ordeną visai sutriuškinti ir iš Livonijos 


40 


išvyti. Bet Ringaudas ar manė kardininkus esant bent 
lig laiko jau nebepavojingus ar, rasit, jo akis atkreipė 
naujas iš pietų slenkąs pavojus t. y. totoriai, kurie, 
didžiomis miniomis atsigrūdę iš Azijos ir pergalėję 
suvienytas rusų kunigaikščių įėgas, žygiavo dabar į 
Lietuvą. l 

Kardininkų ir kryžiuočių susivienymas 1237 m. Kar- 
dininkai, Ringaudo pergale įbauginti ir pasinaudodami 
tuo, kad duota jiems laiko, nutarė susivienyti su kry- 
žiuočių ordenu. Tam tikslui Rygos vyskupas nuleido 
pasiuntinius į Romą, kad papa sujungtų tuodu ordenu, 
kad juodu iš vieno galėtų kovoti prieš lietuvius ir 
gintų krikščionius nuo pagonių. 

1237 metais ordenų sujungimas tikrai buvo patvir- 
tintas. Kryžiuočių magistras buvo pavadintas didžiuoju 
magistru, kurio kardininkų magistras turėjo klausyti. 
Nuo to laiko ir kardininkai pradeda dėvėti juodą kryžių 
ant balto apsiausto. 

Kryžiuočių ir kardininkų ordenų susivienymas labai 
sustiprino Lietuvos priešus, kurie dabar sistematingai 
ir sutartinai ėmė ją spausti iš dviejų pusių ir ilgainiui 
lietuvius visai atstūmė nuo marių. 

Lietuvai dabar ima slinkti artyn tasai pats pavojus, 
kaip prūsams ir latviams. Tik Lietuvos kunigaikščių 
sumanumas ir begalinis tautos patvarumas per 200 metų 
išlaikė į rytus besiveržiančius vokiečius, iki galop 
Vytautas Didysis juos visai sutriuškino Žalgirio kovoje. 


Erdvila ir Mindaugas. 


Ringaudas, sumanus valdovas ir drąsus karžygis, 
padėjo stiprius pamatus Lietuvai, bet neilgai teviešpa- 
tavo. Jam apie 1240 m. mirus, liko du sūnu-- Erdvila 
ir Mindaugas. Pirmasis pasiėmė valdyti Žemąją Lietuvą, 
antrasis Augštąją. 


41 


Jūdviejų jau už gyvos tėvo galvos, matyti, daly- 
vauta įžymesniuose įvykiuose, nes, jei tikėtina Valui. 
nės kronika, jų dviejų jau dalyvauta 1219 m. sutarty 
su Valuinės kunigaikščiu Danielium prieš vengrus ir 
lenkus: tarp kitų po sutartimi pasirašiusių vardų skai- 
tome Mindaugo ir Erdvilos vardu. 

Erdvila pagarsėjo savo kovomis su totoriais, Totoriai, 
užkariavę visas rusų šalis, vieni pasisuko į vengrų žemę, 
kiti, vadovaujant Baidarui ir Kaidanui, traukė į Lenkus, 
bet pakely sudegino Pinską, Slonimą, Gardiną, kurie 
priklausė Lietuvai. 

Totoriams pasitraukus į lenkų kraštą, Erdvila užėmė 
vėl šalį tarp Pripeties ir Būgo, o totorių baskakus, 
arba duoklės rinkikus, išblaškė. 

Totoriai, lig šiolei visur pergalėtojai, baisiai įnirto 
ir jų vadas Šeibakas su stipria kariuomene iš Voluinės 
ėjo dabar prieš Lietuvą. Pirmieji lietuvių būriai buvo 
jo pergalėti ir priversti trauktis atgalios. Totoriai, 
degindami viską pakely, traukė į šiaurę prieš Lietuvą. 

Išėjo tada prieš totorius Erdvila ir dabartiniame 
Lydos apskrity juos sumušė laukuose, kurie paskui 
buvo vadinami „Šeibakpole“. 

Juos vydamas, Erdvila antrą kartą su jais susikovė 
jau Voluinėje, kur totoriai buvo lietuvių irgi nugalėti, 
bet pats Erdvila žuvo, pervertas strielos. Gudai ilgai 
garbino savo dainose Erdvilą — totorių pergalėtoją. 


Mindaugas 1242—1263. 


Erdvilai žuvus, paliko trys jo sūnūs -— Trainaitis, 
vadinamas Viskintu, Daumantas arba Arvydas ir Tautvila. 
Mindaugas pasiskelbė didžiuoju visos Lietuvos kuni- 
gaikščiu, Trainaičiui paliko Žemaičius valdyti, jo pri- 
klausant, o Daumantui ir Tautvilai pavedė sergėti 
rytus, paskyręs jiems Vitebską ir Polocką. 


42 


Tautvila ir Daumantas, vedę žmonas gudes, greit 
patys sugudėjo ir nebenorėjo Mindaugo klausyti, ypač 
Tautvila, pasitikėdamas artima giminyste su Aleksandru 
Neviškiu garsiu rusų kunigaikščiu, kurio žmonos seserį. 
buvo vedęs. 

Mindaugas, sudrausti nepaklusniems brolvaikiams, 
ypač Tautvilai, kurs daugiausiai kurstė savo brolius į 
maištą, beregint užpuolė Polocką. Tautvila pabėgo 
pas kardininkus, Arvydas — Daumantas pas rusinų 
kunigaikštį Danielių. 

Kardininkai ir Danielius labai apsidžiaugė ta proga 
užpulti Lietuvą. Galicijos kunigaikštis seniai su pavydu 
ir nepasitikėjimu žiūrėjo į augančią kaiminystėje Lie- 
tuvą; todėl dabar ne tiktai pažadėjo Mindaugo gimi- 
naičiams pagalbą, bet dar kvietė ir Lenkus pulti 
Mindaugą. 

Lenkai, labai nuvarginti totorių, negalėjo prisidėti 
prie karo, bet kardininkai džiaugdamies priėmė pakvie- 
timą, juo labiau, kad Tautvila ir Daumantas, į Rygą 
atvykę, ne tiktai patys priėmė katalikystę, bet pasi- 
žadėjo ir visus Žemaičius pavesti ordeno globai, jei 
pasiseks nuo Mindaugo atimti. Danielius irgi prie tos 
progos manė atsiimsiąs nuo Mindaugo visas gudų 
šalis. h 

Negana to, pačiuose ZŽemaičiuose, kurstant Trai- 
naičiui, net ir Augštoje Lietuvoje atsirado Mindaugo 
priešų: geležinė jo ranka ir griežtas reikalavimas jo 
klausyti nepatiko žemesniems kunigaikščiams, norin- 
tiems savarankiškumo, o brolvaikių kurstymai dar dau- 
giau prisidėjo prie visuotinos suirutės. 

Sunkios dienos atėjo Mindaugui ir Lietuvai. Tačiau, 
nors iš visų pusių priešų apsuptas, Mindaugas nenu- 
siminė, drąsiai stojęs ginti savo krašto. 

Pirmiausia pasiryžo atsiimti Polocką, kur sugrįžęs 


43 


dabar sėdėjo Tautvila su Danieliaus ir kardininkų 
atsiųsta įgula. Jau buvo bejsiveržę lietuviai į miestą, 
bet atėjo Polockui į pagalbą pats Aleksandras Neviškis. 
Lietuviai turėjo pasišalinti, nustoję savųjų apie 8000 vyrų. 

Tuo pačiu metu Danielius, susitaręs su kitais gudų 
kunigaikščiais, pergalėjo lietuvių kariuomenę Slonimo 
laukuose ir slinko į šiaurę. 

Mindaugas, sutraukęs stiprią apie 30,000 kariuo- 
menę, puolė į Kuršą, kur kardininkai, per Dauguvą 
persikėlę, dabar buvo įsiveržę. Jei ne visas Kuršas, 
tai bent žymi jo dalis tuomet dar priklausė Lietuvos 
kunigaikščiams. 

Mindaugas Kurše apgulė Ambotės pilį, bet jos 
paimti jam nepasisekė: pats magistras atėjo jai į pagalbą. 
Kardininkai, nors nemaža čia turėjo nuostolių, bet 
privertė Mindaugą iš Kuršo pasitraukti. 

Tuomet Mindaugas pasisuko prieš Tautvilą, kurs 
išėjęs iš Polocko, siaubė Lietuvą rytuose. Tautvila 
buvo išvytas. Tuo tarpu Danielius, nerasdamas pasi- 
priešinimo, brido vis gilyn į Lietuvą, užėmęs Volko- 
viską ir net Gardiną. 

Matydamas, kad ginklu savo priešų nenuveiks, 
Mindaugas sumanė kitu būdu gelbėti Lietuvą. Pir- 
miausia pasirūpino susitaikinti su Danielium, atiduo- 
damas jam Slonimą ir Volkoviską ir išleisdamas savo 
dukterį už Danieliaus sūnaus Švarno; o taikai aptarti 
ir patvirtinti pasiuntė savo sūnų Vaišvilką, kursai pas 
Danielių ir pasiliko. 

Apsisaugojęs iš- pietų pusės nuo Danieliaus, Min- 
daugas dar kartą mėgino laimės kardu su šiaurės prie- 
šais kardininkais, kurie, užėmę Kuršą ir Žiemgalius, 
įsiveržė į Žemaičius; su jais susidėjo ir Trainaitis. 
Kardininkai siaubdami buvo atsibastę iki Neries upės, 


44 


kurios dar nė karto nebuvo okiečiai lig šiolei 
pasiekę. 

Bet Mindaugui ir šį kartą nepavyko vokiečių nuveikti. 
Vokiečių pergalėtas, užsidarė savo tvirtovėje Vorutoje, 
Kardininkai, tiesa, tvirtovės negalėjo paimti ir buvo 
priversti grįžti namo, bet baisiai sunaikino visą 
kraštą. 

Nebematydamas kito kelio, Mindaugas sušaukė į 
Kernavą visuotiną didikų seimą pasitarti, kas daryti. 
Čia buvo nutarta su kardininkais taikintis, neatsižve!- 
giant į sunkiausias sąlygas, nors tai reikalautų didžiau- 
sių aukų. 

Leidžia tada Mindaugas pasiuntinius pas kardininkų 
magistrą Andrių Stūklandą su gausiomis dovanomis— 
auksiniais ir sidabriniais daiktais bei daugybe arklių— 
ir meldžia, kad tasai pats atvyktų su juo pasikalbėti, 
laiduodamas neliečiamybę. Magistras sutiko ir atvyko 
į Mindaugo buveinę. 

ia magistras kunigaikščiui pasakė aiškiai: neišsi- 
gelbėsi, jei nepriimsi krikšto su visa tauta ir nepavesi 
ordeno globai Žemaičių šalies, ką jau Mindaugo brol- 
vaikiai buvo pažadėję. 

Mindaugas matė, kad lietuviai, iš visų pusių krikš- 
čionių apsupti, vis tiek neišgalės ilgai pasilikti stab- 
meldžiais; antra vertus, kito kelio Mindaugui ir nebuvo 
išsigelbėti nuo priešų, juoba kad Danielius, nors buvo 
padaręs su Mindaugu taiką, vis delto nesiliovė prieš 
ji veikęs ir net lenkus į talką vėl prieš jį kvietė. 

Mindaugo krikštas 1252 m. Mindaugas, ilgai nesvy- 
ravęs, apsikrikštijo kartu su savo žmona, kuriai buvo 
duotas Mortos vardas, su dviem sūnum ir su nemažu 
didikų būriu, 

Paskui, magistrui prtariant,. išleido "pasiuntinius į 
Romą, prancšdamas apie savo krikštą Inocentui IV, 


45 


prašydamas sau karališko vainiko, kaip jau magistro 
buvo žadėta, ir kad papa paimtų naują Lietuvos kara- 
lystę į savo ypatingą globą. 

Papa Inocentas IV džiaugdamasis priėmė žinią apie 
Mindaugo krikštą ir vienu raštu Livonijos vyskupams 
įsakė prižiūrėti, kad niekas nedarytų jokių kliūčių Lie- 
tuvos karaliui, o kitu raštu Livonijos magistrui Stūklan= 
dui liepė, pasikvietus Kulmijos vyskupą Enrika, sn 
dvasiškiais ir kardininkais raiteliais nuvykti į Lietuvą 
ir apvainikuoti Mindaugą jo sostinėje Naujapily arba 
Vorutoje, kas tikrai ir įvyko 1252 m. rugsėjo 8 dieną. 
Pats Rygos arkivyskupas atvykęs dalyvavo nepaprastose 
iškilmėse. 

Pirmuoju Lietuvos vyskupu buvo paskirtas vokietys 
iš Livonijos, mokąs bent kiek lietuviškai, Kristijonas, 
kursai jau prieš apvainikuojant mokė Mindaugą ir jo 
žmoną krikščioniškų tiesų. Su Mindaugu priėmė krikštą 
apie 600 Lietuvos bajorų. Nuo tų metų ir reikėtų mums 
skaityti Lietuvos krikštą, 

Bet priimdamas krikštą, Mindaugas buvo priverstas 
pavesti ordeno globai bemaž visus Žemaičius, kurie, 
tiesą pasakius, jau buvo vokiečiams pažadėti brolvaikių 
maištininkų. 

Naujajam vyskupui išlaikyti Mindaugas užrašė pusę 
žemių: Raseinių, Betygalos, Ariogalos ir Laukuvos 
valsčiuose. Iš to užrašo galima spėti, kad ir paties 
vyskupo buveinė ir Naujapilis, kur Mindaugas buvo 
apkrikštytas, o kurio vieta šiandieną nėra tikrai žinoma, 
galėjo būti nepertoli nuo paminėtų vietų, bent neper- 
toli nuo Žemaičių sienos. 

Nenorėdamas pasiduoti vokiečių ordeno įtakai, Min- 
daugas išgavo iš papos sutikimą, kad Lietuvos vyskupas 
priklausytų ne Rygos arkivyskupo, bet stačiai Rymo. 
Papa, priimdamas Lietuvą ir Mindaugą į savo globą 


46 


naujam karaliui atidavė visas stabmeldžių šalis, kurias 
tasai jau valdė ir kurias apims valdyti. 

Mindaugo krikštas ir jo karaliumi apvainikavimas 
buvo labai svarbus įvykis Lietuvos istorijoje. Jisai 
būtų turėjęs labai didžių ir Lietuvai naudingų išdavų, 
kad jų nebūtų sutrukdę vokiečių ordeno atkaklumas 
ir Mindaugo brolvaikių kerštas. 

Vokiečių ordenas būtų nustojęs pamato kariauti su 
stabmeldžiais lietuviais, Lietuva būtų pusantro šimto 
metų anksčiau prisidėjusi prie kulturingųjų vakarinės 
Europos valstybių, kaip lygiateisė karalija, ir tai be 
lenkų tarpininkavimo; pusantro šimto metų anksčiau 
būtų prasidėjęs mūsų krašte ramus kultūros darbas. 
Kiek tai būtų sutaupyta jėgų, žmonių! Būtų buvę sulai- 
kyta ir gudų tikėjimo ir jų kalbos įtaka Lietuvos rytų 
šone. Patys prūsai būtų susilaukę nemaža paramos iš 
Lietuvos pusės ir bent dalimi išlikę nuo pražūties. 

Mindaugui apsikrikštijus ir su Livonijos ordenu 
šiaip taip susitarus, nurimo ir Galičo kunigaikštis Danie- 
lius, kursai jau turėjo su Lietuvos valdovu dabar dau- 
giau skaitytis. Jojo sūnus Romanas, Mindaugo žentas, 
gavo valdyti Slonimą, Volkoviską ir visą taip vadina- 
mąją Juodąją Rusiją, bet su sąlyga, kad pripažins Min- 
daugo globą ir valdys jojo vardu. 

Brolvaikiai irgi turėjo nusilenkti prieš Mindaugą ir 
bent paviršutinai su juo susitaikinti. Tautvila vėliai gavo 
Polocko žemę, Daumantas Utenos apskritį, o Trainaitis 
Žemaičius, pripažindamas ant savęs viršenybę ir Min- 
daugo ir iš dalies kardininkų magistro. 

Tuo būdu susitaikęs su savo priešais, Mindaugas 
praplėtė savo karalijos ribas į rytų pietus: užėmė 
Černigovo ir Briansko kunigaikštijas. Todel kovoj su 
galingais savo priešais Mindaugas, tikrai sakant, nedau- 
gio galutinai tenustojo. 


47 


Bet ordenas ir brolvaikiai tik lig laiko ir veidmai- 
ningai buvo susitaikinę ir savo tikslų išsižadėti nemanė. 

Ordenas, nepasitenkindamas sau pavesta Žemaičių 
globa, kad ten įvestų Kristaus tikėjimą, ryžosi tvirta 
įsiviešpatauti tame krašte amžių amžiais; net rodosi 
buvo išgavęs nuo Mindaugo raštą, kad visa Lietuva 
teksianti vokiečiams globoti, įei karalius mirtų bevai- 
kiu. Ypač vokiečiai pasiryžo tvirtai užimti visą pamarį 
vadinamą Sambiją, kad Lietuvą atstumtų nuo marių ir 
sujungtų kryžiuočių bei kardininkų šalis. 

Bet Žemaičiai ne visai tepripažindami Mindaugo 
valdžią, dar mažiau buvo linkę pasiduoti vokiečių įungui. 
Prasidėjo nesiliaujama žemaičių kova su kardininkais, 
Į tą kovą įsikišdavo kartais kuršiai ir prūsai. Mindau- 
gas laikėsi nuošaliai, nors kaskart daugiau jam aiškėjo 
kad ordenui rūpi ne tikėjimo dalykai, bet grobiama 
politika. 

Toje vietoje, kur kardininkų ordeno žemė sueina 
su kryžiuočių-prūsų žeme, vokiečiai pastatė stiprią 
Klaipėdos tvirtovę. Antrą tvirtovę įsisteigė apie dabar- 
tinę Kuldingą. Tų tvirtovių žemaičiai nestengė sugriauti. 
Bet jie sumušė ordeno kariuomenę prie Skuodo ir 
neleido įkurti trečios tvirtovės ties Durbės erežu, ant 
Kuršių ir Žemaičių sienos. 

Įnirtimas tose nuolatinėse kovose 'š abiejų pusių— 
iš vokiečių ir žemaičių — buvo baisus. Kardininka, 
viską plėšė, degino ir naikino, bepalikdami rūstus tyrus, 
Nutverdami vaikus ir moteris, būriais juos kaip gyvu- 
lius varydavo į nelaisvę. Kai kryžiuočiai, Ottokaro 
padedami, užėmė Sambiją, tai vienas jų viršininkas 
liepęs visai vietinei diduomenei susirinkti į vieną butą 
ir tą butą uždegęs, kad paskui lengviau būtų suvaldyti 
vietos gyventojai, pasilikę be savo vadų. 

Žemaičiai patys deginę savo namus ir su savo 


48 


šeimynomis ir daiktais slapstęsi giriose, iš jų užpuldi- 
nėdami ant savo skriaudėjų ir nenorėdami per prievartą 
krikštytis. | 

Vokiečiai, negalėdami perlaužti žemaičių užsispy- 
rimo, skelbė visai Europai, kad tie pagonys esą nepa- 
prastai žiaurūs ir visai krikščionijai pavojingi. Skel- 
biama buvo kryžiaus karas, ir gaujos maldininkų plūdo 
kryžiuočių ordenui į talką. 

Kova ties Durbės upe. Kai Žemaičiuose pasklido 
gandas, kad Mindaugas priverstas užrašęs visą savo 
karalystę ordenui, jei mirtų bevaikiu, įnirtimas prieš 
vokiečius dar daugiau pakilo. 

Mindaugas gana ilgai toje žemaičių kovoje su vokie- 
čiais laikėsi nuošaliai, laikydamasis padarytosios sutar- 
ties, Bet jo padėjimas vis sunkėjo. Lietuvių dauguma 
nepasekė savo diduomenės pavyzdžiu ir, pasilikusi 
pagonimis, šnairavo į savo karalių kataliką. Negalėjo 
jisai pats ramiai žiūrėti į baisią ir pražūtingą savo 
brolių žemaičių kovą su kitataučiais. 

Mindaugo brolvaikiai irgi visais būdais rūpinosi 
įtraukti jį į kovą su ordenu. Polocko kunigaikštis 
Tautvila jam laidavo, kad pats Aleksandras Neviškis 
ateisiąs į talką prieš vokiečius. Žemaičių kunigaikštis 
Trainaitis pranešė, kad prieš ordeną ne tiktai latviai 
ir lybiai, bet irgi prūsai pasiryžę sukilti ir laukią tik 
Mindaugo balso. 

Mindaugas, gal ne labai pasitikėdamas savo brolvai- 
kiais, gal nenorėdamas laužyti sutarties, kad nesukeltų 
prieš save Europos ir Romos, ilgai svyravo. 

Tuomet pats Trainaitis atvykęs pas Mindaugą ir 
jam pasakęs: „jei vokiečiai ims viršų ir galutinai pavergs 
Žemaičius, tai ir visa Lietuva kartu su savo karaliumi 
turės pagaliau pasiduoti jų valdžiai. Bet jei ordenas 
liks nugalėtas, tada ne tik Žemaičiai, bet ir Latviai ir 


49 


Maironio Raštai 4 


Lybai, net patys Prūsai pasiduos su noru vyriausiai 
Mindaugo globai.“ 

Mindaugas, matydamas, kad sutartis su vokiečiais 
atnešė Lietuvai tik nesuskaitomų nelaimių ir kad visa 
šalis kreivai žiūri į jo bendravimą su krikščionimis, 
galų gale susideda su žemaičiais ir stoja į atvirą kovą 
su ordenu, pranešęs apie tai kardininkų magistrui. 

Ar Mindaugas, stodamas į kovą su vokiečiais, vien- 
kart atsižadėjo ir krikščionių tikėjimo, kaip tai ordenas 
po visą Europą paskui iš neapykantos skelbė, iki šiolei 
nėra išaiškinta. Tiek tėra žinoma, kad jojo žmona mirė 
katalike. 

Kryžiuočiai ir kardininkai, pajutę pavojų, stojo į 
kovą išvieno ir paskelbė kryžiaus karą. Iš visų Europos 
kraštų bėgo maldininkai gelbėti ordeno. Atėjo vokie- 
čiams į pagelbą Žuvėdų ir Danų karalaitis Karolis. 

Ordenas manė, kad Lietuvą sugniauš savo galybe. 
Bet kaip gi apsigavo, kai dar į Lietuvą neįžengę vokie- 
čiai, ant Kuršo sienos sutiko stiprią lietuvių kariuomenę, 
kurią vedė pats Mindaudas karalius. 

Kova buvo labai smarki. Joje dalyvavo narsiausieji 
ir geriausieji kryžiuočių vadai: karuose pražilęs mar- 
čelga Enrikas Botelis, kardininkų magistras ir kiti 
žymesnieji vyrai. Bet geležinės lietuvių grandinės per- 
Jaužti neišgalėjo. Kuršiai, kurie buvo vokiečių eilėse, 
perėjo į lietuvių pusę ir sukirto kardininkams iš užpa- 
kalio. Magistras ir marčelga su daugybe ordeno diduo- 
menės čia gavo galą. Garsi ta Mindaugo pergalė ties 
Durbės upe atsitiko 1261 m. liepos 13 d. Pirmutinis 
jos vaisius tai Žemaičių išsivadavimas nuo kardininkų 
ordeno. ; 

Mindaugo mirtis 1263 m. Mindaugo pergalės 
atkalsiai paskliiło po Prūsus ir visa šalis kryžiuočių 
pavergta, sukilo prieš savo skriaudėjus. Kryžiuočiai 


50 


keliose kovose buvo jų supliekti. Pilys viena po kitos 
patenka į prūsų rankas. Kryžiuočiai, negalėdami niekur 
atsispirti, norėjo žvėrišku pasielgimu juos užbauginti: 
dvylikai prūsų vadų, kurie buvo įkaitais pas kryžiuo- 
čius, išlupta akys; bet tik didesnis kerštas prieš save 
sukelta, 

Pagčionija, Notangija, Varmija užsiėmė kaip gaisras, 
Garsių garsiausis prūsų vadas Andrius Montė buvo 
vokiečiams tikra baidykle, 

Kad kryžiuočiai neapgaudinėtų papos, prūsai krei- 
pėsi į Krokuvos vyskupą, melsdami pranešti šventajam 
tėvui, kad jie ne krikščionių tikėjimo neapkenčią, bet tik 
vokiečių, kurie juos žudą. Pats Žemaičių kunigsikštis 
Trainaitis atvyko prūsams pagelbėti. 

Tokiomis sunkiomis kryžiuočiams dienomis pats jų 
didysis magistras žuvo. Jau laisvės ir rimties aušra buvo 
beauštanti Prūsams ir visai Lietuvai. Bet gudri vokiečių 
ranka pasėjo kerštą ir pavydą pačių Lietuvos kuni- 
gaikščių tarpe. 

Pavydėdami Mindaugui pirmenybės, susitarė prieš 
ji brolvaikiai—Žemaičių kunigaikštis Trainaitis, Utenos 
kunig. Daumantas ir Plocko Tautvila, Mindaugas nieko 
apie tai nežinodamas pavedė savo kariuomenę Dau- 
mantui, kad eitų prieš Briansko kunigaikštį. Tasai 
netoli Dauguvos apstojo patį Mindaugą ir nužudė jį 
patį bei du jo sūnu — Repekį ir Ruklių. Taip pabaigė 
gyvatą vienas didžiausių XIII amž. kunigaikščių, kursai 
mokėjo ne tik gelbėti, bet ir išaukštinti Lietuvą sun- 
kiausiose apystovose. 

Mindaugo netikėta ir ankstyba mirtis buvo didžiausiu 
smūgiu ne tiktai Lietuvai, bet ir Prūsams ir Latviams. 
Vokiečių ordenas, baisiai Mindaugo neapkęsdamas, ne 
tik jam gyvenant, bet ir mirus, visokius prieš jį šmeižtus 
Europoje skleidė, net patį jo vardą iškreipdamas į 


51 


Mendogą (mendax-melagis), vadindamas jį renegatu, 
atkritėliu nuo krikščioniško tikėjimo, nors nėra tikrų 
įrodymų, kad Mindaugas, pradėdamas karą su ordenu, 
tikrai būtų sugrįžęs į pagoniją. 

Kai kurie rašytojai ne be pamato spėja Mindaugą 
kaip tik buvus nužudytą savo brolvaikių del tikėjimo. 
Papa Klemensas VI, po Mindaugo mirties rašydamas 
į Čekų karalių Ottokarą, vadina jį garbingos atminties 
Lietuvos karaliumi ir apgailestauja, kad nedorų žmonių 
buvęs nužudytas. 

Kai kurie rašo Daumantą už tai Mindaugą nužu- 
džius, kad tasai jo pačią pasisavinęs. Bet tai paprastas 
ir negudrus vokiečių, ar pačių jo brolvaikių šmeižtas. 
Nejaugi Mindaugas būtų buvęs toks kvailas, kad būtų 
pavedęs Daumantui savo kariuomenę, jei tikrai būtų 
jį nuskriaudęs? 


Trainaitis 1263—1255. 

Mindaugui nelaimingai žuvus, per 20 metų iki 
Vytenio viešpatavimo, Lietuvos šalis gyveno nelaimingus 
laikus. Nebuvo joje tvarkos ir vienybės; kuo pasinau- 
dojo josios priešai. Per tuos 20 metų viešpatavo daug 
kunigaikščių, kurie keldami tarp savęs vaidus ir kerštą, 
šalį naikino;. tik retas iš jų savo mirtimi pasimirė, O 
kai Lietuvoj viešpatavo vaidai, kerštas ir netvarka, 
viengenčių Prūsų šalis ir visa Livonija, nešelpiami lie- 
tuvių, galutinai pateko į vokiečių verguvę. 

Mindaugui žuvus, didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu 
pasiskelbė Trainaitis. Bet Tautvila irgi norėjo paimti 
į savo rankas valdžią ir tik laukė prozos slapta nužu- 
dyti savo brolį. Trainaičiui pasisekė apgauti neatsargus 
brolis: pasikvietęs jį pas save, neva pasitarti, kaip 
pasidalinus Lietuvos kraštą, jį nužudė, o Polocką, pasiun- 
tęs kariuomenę, užėmė. 


52 


Bet ir Trainaitis neilgai viešpatavo, pasižymėjęs 
nepaprastu žiaurumu, persekiodamas Mindaugo gentis, 
šalininkus, juos žudydamas. Savo žiaurumu sukėlė prieš 
save visą kraštą ir pats liko kareivių nugaluotas. 

Gavęs žinią apie jo mirtį, vyriausias Mindaugo 
sūnus Vaišvilka grįžo į Lietuvą ir liepė Kernavoj susi- 
rinkusiai diduomenei jį paskelbti didžiuoju Lietuvos 
kunigaikščiu 1265 m. 


Vaišvilka + 1267. 

Kai Mindaugas taikės su Galičo kunigaikščiu Danie- 
liumi, Vaišvilka buvo pasiųstas pas jį taikos aptarti ir 
patvirtinti. Būdamas pas Danielių, Vaišvilka priėmė 
gudų tikėjimą ir išsižadėjęs savo gimtinės, net vienuo- 
liu paliko, visai sugudėjęs. 

Gavęs žinią apie Trainaičio mirtį, Vaišvilka pabėgo 
iš vienuolyno ir, atvykęs į Lietuvą, pasiskelbė didžiuoju 
kunigaikščiu. Jo tėvo šalininkai iš pradžių buvo jį 
priėmę su džiaugsmu. Tačiau neužilgo Vaišvilka visus 
prieš save sukėlė žiaurumu, žudydamas visus, kuriuos 
kuo nors įtardavo. 

Dar už gyvos tėvo galvos, valdydamas vadina- 
muosius Juoduosius Gudus su Slonimu ir Volkovisku, 
buvo pasižymėjęs kerštingu ir žiauriu būdu. Paskui 
liko vienuoliu, lyg atgailą darydamas už nusidėjimus. 

Dabar vėliai atsiliepė jam įgimta kraugerystė: žudė 
ir galavo visus, ką tik įtardamas arba kas jam nepa- 
tikdavo, ypač Trainaičio ir Tautvilos giminaičius. Dau- 
mantas, Utenos kunigaikštis, pabėgo į Pliskuvą (Pskovą), 
kur paskui pagarsėjo kaip sumanus ir drąsus to miesto 
valdovas. 

Matydamas aplink save vien neapykantą, Vaišvilka 
galop atsisakė nuo valdžios, pavedęs Lietuvą savo 
svainiui Švaronui, Danieliaus sūnui, o pats išvažiavo 


58 


vėl į vienuolyną. Tuo būdu kai kurį laiką Lietuva buvo 
sujungta su Voluinės ir Galičo kunigaikštijomis. 

Švarono brolis Levas, rūstaudamas ant Vaišvilkos, kad 
ne jam tasai pavedė Lietuvos kraštą, pasikvietė jį į savo 
sostinę Vladimyrą į vaišes ir čia nužudė. Švaronas irgi 
neilgai tevaldė Lietuvą, greitu laiku miręs. 


Lietuvos suirimas. 

Vaišvilkai mirus, pasibaigė viešpataujanti didžiųjų 
kunigaikščiųZeilė. Lietuva, netekusi vienos valdančios 
galvos, suskyla į atskiras kunigaikštystes; josios vienybė 
bent trumpam laikui išyra. Tasai laikotarpis Lietuvos 
istorijoje tamsokas, nes daugel kunigaikščių vienkart 
pradeda valdyti. Jų veikalai maža tėra žinomi, ne visai 
iki šiolei išaiškinti. 

Po Vaišvilkos mirties kunigaikščiu buvęs pakeltas 
Šventragis 96 metų senelis, kursai Vilnelės ir Neries 
santakoje įkūręs maldyklą. 

Toliau dar minimi vardai kunigaikščių — Gerimanto, 
Giliginio, Romundo, Trabo, Narimundo,—apie kuriuos 
niekas tikrai pasakyti negalima, 

Be jų dar minimas Gerdenys, buvęs Polocko kuni- 
gaikščiu, Burkivydas, padaręs sutartį su Voluinės kuni- 
gaikščiu Danieliaus Mstislovu. Žemaičių kunigaikštis 
Butegaidė gana sekmingai kariavęs su kardininkais. 

Iš tų visų kunigaikščių tarpo ypač vienas pasižy- 
mėjo, plačiau pagarsėjęs ir, rodos, net visos Lietuvos 
kraštą paėmęs valdyti į vienas rankas. Tai buvo Ker- 
navos kunigaikštis Traidenis (1270—1272). Buvo tai 
drąsus ir sumanus vyras, kursai vienas tais nelaimingais 
laikais gelbėjo Lietuvą nuo aplinkinių priešų, kai kiti 
kunigaikščiai vien tik vaidus tarpusavy kėlė, 

Jisai gana laimingai kariavo ir su kardininkais, ir su 
Voluinės kunigaikščiais,ir du kartu su Lenkais, nueidamas 


54 


iki Liublino ir Sandomiriaus. Kovodamas su pietų 
Gudais, Traidenis rūpinos Lietuvos pasienius apgyven- 
dinti Prūsų išeiviais, kurie tuomet buvo iš naujo ginklą 
pakėlę prieš savo skriaudėjus kryžiuočius, bet vieni ne 
ką tegalėjo įstengti. 

Sūduviai artimiausioji Žemaičiams Prūsų šaka, išrinkę 
sau sumanų karui vadą Skumantą pakėlė prieš kryžiuo- 
čius maištą ir nemaža jiems įkyrėjo, siaubė Kulmiją, 
pasiekę net Marienburgą (Malburgą). Kryžiuočiai, atker- 
šydami siuntinėjo piktadarius, kurie degino sūduvių 
sodžius, Skumantas iš visur suspaustas, turėjo galutinai 
pasiduoti ir patsai apsikrikštijo. Sūduvių dauguma, 
nebepakeldami sunkaus jungo, persikėlė į Lietuvą, kur 
Traidenis jiems pavedė šalis apie Gardiną ir Slonimą. 


Tuo pačiu metu Traidenis kariavo laimingai su 
kardininkais, vieną kartą atsidūręs net Ezelio saloj. 
Traideniui nemaža padėdavo kuršiai ir žiemgaliai, sukilę 
prieš kardininkus. Iš žiemgalių tarpo ypač pagarsėjo 
jų vadas Nameiksis, gudrus sumanus ir drąsus vyras, 
: Du kartu Traidenis labai sumušė kardininkus. Mušy 
ties Akmene pats kardininkų magistras Receburgas 
su daugybe raitelių krito. Kad geriau atsigintų nuo 
lietuvių, kardininkai ikūrė ant Dauguvos kranto Dina- 
burgo pilį, kurios Traideniu nepasisekė sugriauti. 
Atvirame prieš Traidenį mušy kardininkai retai bedrįs- 
davo stoti. 

Kariavo Traidenis gana sekmingai ir su totoriais, 
kuriuos Levas, Vaišvilką nužudęs ir bijodamas lietuvių 
keršto, buvo užsiuntęs ant Lietuvos. Totorių kanas 
Nogajus, talkininkaujant Raudonųjų Rūsų kunigaikš- 
čiams, buvo užpuolęs Lietuvos šalį ir gana giliai įsi- 
veržęs; tačiau buvo lietuvių galų gale sumuštas, Žemai- 
čius toje kovoj vedęs kažin koks Sirputis. 


55 


Vytenis, 1293—1316. 

Traideniui mirus, kunigaikščių tarpe pradeda pasižy- 
mėti ypač Ariogalos kunigaikštis Liutavaras. Jo sūnus 
Vytenis jau paima į savo rankas visos Lietuvos valdžią 
ir pradeda vadintis didžiuoju kunigaikščiu. Nuo jo pra- 
sideda nauja viešpataujanti kunigaikščių giminė, kuri 
pasižymi veikliais ir labai sumaniais valdovais, Jiems 
valdant, Lietuva pasiekia augščiausią savo galybės 
laipsnį ir stoja kaip lygi greta didžiausių jurons, 
valstybių. 

Ištisas Vytenio viešpatavimas tai nuolatinė kova su 
kryžiuočiais, kardinikais ir iš dalies su lenkais. Tiktai 
iš gudų pusės per visą Vytenio viešpatavimą buvo 
ramu; gudai dažnokai patys dalyvauja Vytenio žygiuose 
prieš vokiečių ordenus. Lietuvos siena su Gudais siekia 
tuomet Būgo upę, ir nėra tikros žinios, kada Brasta 
ir Juodieji Rusai sugrįžo Lietuvai nuo Voluinės kuni- 
gaikščių. Gudų šalys, tuomet patekusios į sunkų totorių 
jungą, pradeda žiūrėti į lietuvius, kaip į savo gelbė- 
tojus ir noromis pasiduoda jų globai, kad pasiliuosuotų 
tuo būdu nuo totorių. 

Daugiausia Vytenis kariavo su vokiečių ordenais. 
Iki to laiko lietuviai dažniausiai kariaudavo su kardi- 
ninkais; nuo kryžiuočių pusės juos skyrė dar nepavergta 
Prūsų dalis. Bet kai kryžiuočių ordenui pateko ir Sūdu- 
viai, o per Sambijos pamarį abudu ordenu pasidavė 
sau rankas, prasideda kruvinos Vytenio ir jo įpėdinių 
kovos ne tik su kardininkais, bet ir su vakarų kry- 
žiuočiais. 

Tose su kryžiuočiais kovose Vyteniui gana sekės, 
bet dažniausia viskas baigdavos pasiplėšimais grobio. 
Tos kovos eina juo tolyn, juo smarkyn. 

Kryžiuočiai buvo lietuviams baisesnis priešas negu 
kardininkai; bet ir lietuviai tose kruvinose imtynėse 


56 


pasirodė atsparesni ir galingesni, nekaip prūsai, kurių 
tarpe visados trūko vienybės. Tiesa, ir žemaičiai, turė- 
dami net iki 1444 m, atskirus savo kunigaikščius, ne 
visada tenorėdavo klausyti Vytenio ir kitų didžiųjų 
kunigaikščių, gindami savo autonomijos (savivaldybės), 
bet vis delto, kilus didesniems pavojams, jungdavosį 
su Augštąja Lietuva. 

Vyteniui viešpataujant, Žemaičių vakarai buvo patekę 
į kryžiuočių rankas ir mokėjo jiems duoklę. Kryžiuo- 
čiai jau buvo įsikūrę ten pilį, kur susitinka Nemunas 
su Dubysa, ir tos pilies komturas (komendantas) Lie- 
bencelis per 5-rius metus valdė apylinkę. Bet kai 
žemaičiai pamėgino vokiečių jungo, pasikvietė Vytenį 
ir jojo padedami iššlavė kryžiuočius iš savo krašto. 

Kad pigiau būtų kovoti su Lietuva, ordenas steigė 
pasieniais ir kitur pilių, kaip kad Tilžės, Ragainės, 
Skirsnemunės, kur buvo nuolatinės kareivių įgulos. 
Tačiau ir lietuviai dar daugiau pristatė Žemaičiuose ir 
ant Nemuno pilių, kaip antai: Junigėdą, Bisėnus- 
Kolainius, Medvegalį, Puteniką, Antkaimį (Betygala) 
ir kitas. 

Tose pilyse paskirtas tam tikras kareivių, apylinkės 
vyrų, burys ėjo nuolatinę sargybą. Lietuvių pilys būdavo 
taip sumaniai įtaisomos ir ginamos, kad retai kada 
pasisekdavo kryžiuočiams į jas įsigriauti. Bet užtat 
apylinkės buvo be pasigailėjimo vokiečių deginamos ir 
naikinamos. 

Del nuolatinių užpuldinėjimų, ir kryžiuočių, ir lietuvių, 
dideli plotai tarp Prūsų ir Žemaičių pavirto tyrais, 
užaugo neįžengiamais miškais. Per tuos tyrus du keliu 
ėjo į Lietuvą: vienas panemunėmis ant Kauno, antras 
stačiai ant Gardino. Lietuviai, atkeršydami vokiečiams, 
siekdavo dažnai gilokai į Prūsus, net iki Kulmijos ir 
Varmijos kraštų. 


97 


Ypač pasunkėjo lietuviams kovos su kryžiuočiais, 
kai didysis jų magistras iš Venecijos galutinai persi- 
kėlė į Prūsus ir apsirinko sau buveinę Marienburge, o 
turėdamas galybę surinktų turtų, jų nesigailėdamas, 
samdėsi visur kareivių ir priiminėjo raitelius vienuolius, 
nežiūrėdamas jų doros. 

Vyteniui ypač nepasisekė 1311 metais žygis į tolimą 
Varmijos šalį. Su dideliu grobiu grįždamas, Vytenis 
neatsargiai apsistojo arti savo sienos tyruose atsilsėti 
ir dievams aukoti, manydamas, kad užpakaly iškirsti ir 
ant kelio užversti medžiai užtenkamai jį giną nuo 
netikėto kryžiuočių užpuolimo. Vokiečiai netikėtai 
užpuolė iš šono, atėmė visą grobį ir savuosius į nelaisvę 
varomus žmones (apie 1400), baisiai sumušė lietuvių 
kariuomenę. Pats Vytenis vos beišspruko, sužeistas į 
galvą. Daugiau kaip 2800 žirgų pateko į priešo rankas. 

Kryžiuočių džiaugsmas buvo neapsakomas. Per 
amžius tai pergalei atminti Torne buvo tuomet įsteigtas 
moterų vienuolynas. 

Kovos su kardininkais. Artimiausi Žemaičių kai- 
mynai — kuršiai ir Dauguvos kairėsės pusės žiemgaliai 
kai kurį laiką priklausė Lietuvos kunigaikščiams. Bet 
kardininkai, apėmę latgalius ir dešinės pusės žiemga- 
lius, ėmė spausti pietų žiemgalius ir kuršius. Vyteniui 
viešpataujant, bėgdami nuo vokiečių jungo, daugelis 
kuršių ir žiemgalių persikėlė į Žemaičius ir čia susi- 
liejo su vietos gyventojais. Kurie pasiliko savo šaly, 
buvo priversti vokiečiams pasiduoti ir apsikrikštyti. 

Kariaudamas su kryžiuočiais, Vytenis kariavo ir su 
kardininkais, gelbėdamas kuršius ir žiemgalius, o tose 
kovose su kardininkais netikėtai rado talkininką—patį 
Rygos arkivyskupą. 

Jau nuo pat įsikūrimo kardininkų ordeno prasidėjo 
ginčai tarp ordeno magistro, kurio rankose buvo 


58 


pasaulinė valdžia, ir tarp Rygos arkivyskupo, kuriam 
priklausė Rygos miestas, jo apylinkės ir kiti vyskupai 
sū savo bažnytinėmis žemėmis (beneficijomis). Magistras 
stengėsi, kad jo klausytų ir pats arkivyskupas. Tasai, 
gindamas savo teises, šaukėsi didžiojo Lietuvos kuni- 
gaikščio pagalbos. 

1294 metais kardininkų magistras, užpuolęs iš pasalų 
arkivyskupą, pasodino jį į kalėjimą, kur tasai ir mirė, 
Jo įpėdinis padarė sutartį su Vyteniu, ir tasai, susi- 
jungęs su Rygos piliečiais, užpuolė kardininkus ir juos 
po ilgos kovos sumušė pamary. Žuvo pats magistras 
Brunas ir daugel vienuolių raitelių. 

Vaidai tarp kardininkų ir Rygos arkivyskupo 1305 m. 
vėl iškilo. Arkivyskupas pasitelkė Vytenį, kardininkai 
danus. Negana to — arkivyskupas skundėsi papai, 
paskelbdamas visas ordeno nedorybes, —kad jie išpjovę 
žiemgalių ir latgalių diduomenę, o jų valsčius ir turtus 
pasisavinę, kad jie neleidžią kunigams mokyti gyventojų 
šventojo tikėjimo, nenorėdami nustoti kariavimo prie- 
žasties, kad del Lietuvai daromų skriaudų ir Mindaugas 
buvęs priverstas sutraukyti su jais sutartį ir pakelti 
ginklą prieš skriaudėjus. 

Šv. tėvas paskelbė ordenui dvasišką bausmę — 
interdiktą (1309 m.). Tačiau kardininkai, įsivyravę ir 
turėdami galingą kumštį, maža teatbojo papos bausmių, 
ojei kiek teisinos, tai tik tam, kad nenustotų Europoje 
gero vardo ir jos paramos, ištikus reikalui. 

Vytenio mirtis. Vytenis kariavo ir su Lenkais. Jau 
už gyvos savo tėvo galvos jisai du kartu žygiavo į 
Lenkus. Palikęs didžiuoju kunigaikščiu, Vytenis dar 
septynius sykius ėjo į Lenkus, pasiekdamas kai kada 
Kališių, Lenčicą, Sieradzą ir grįždamas su dideliu 
grobiu. Lenkai nedrįso jam kelią užstoti, nes susiskaldę 
tuomet mažomis kunigaišktystėmis, buvo patys silpni. 


59 


Pasimirė Vytenis 1316 m. kely, grįždamas nuo 
Skirsnemunės pilies, kurią kryžiuočiai buvo neseniai 
įkūrę. Pradžioj vokiečiams nesisekė pastatyti tos pilies. 
Vytenio pasiųstas karvedys Surminas sudegino kry- 
žiuočių laivus su visa prirengta medžiaga ir daug 
vokiečių nuskandino Nemuno vilnyse. Bet vėliau ordenui 
pasisekė pastatyti pilis, kurios ir pats Vytenis nebe- 
įveikė sugriauti, 


60 


Lietuvos galybė. 


Gediminas 1316—1341. 

Lietuva jau buvo turėjusi garsius ir sumanius kar- 
vedžius; bet tikru valstybės valdovu ir tvarkytoju bu- 
vo pirmasis Gediminas, Vytenio brolis. Nuo jo prasi- 
deda Lietuvos galybė, kuri augte auga prie jo suma- 
nių įpėdinių, o Vytautui valdant, pasiekia augščiausią 
laipsnį. Gediminas ne tiktai nenustojo nė mažiausio 
savo karalystės ploto, bet dar ją žymiai padidino pla- 
čiais gudų kraštais. 

Viduje Gediminas taip sutvarkė Lietuvą, kad ats- 
kiros jos dalys sudarė tvirtą vienetą. Tiesa, kai kurias 
karalystės šalis jis pavesdavo valdyti ar savo sūnums, 
ar vietiniems kunigaikščiams; tačiau įų valdžia buvo 
gana apribota; turėjo visur klausyti didžiojo kunigaikš- 
čio ir buvo laikomi jo vietininkais. Nei Gediminui vieš- 
pataujant, nei jojo sūnums Lietuva nebuvo taip susi- 
skirsčiusi į dalis, kaip gudų šalys. Lietuvos kunigaikš- 
čiai net vesdami, ar savo dukteris išleisdami, turėdavo 
klausti didžiojo kunigaikščio patarimo. 

Lietuva, viešpataujant Gediminui, randasi tvirta sa- 
vo vienybe, pavojinga kaimynams savo patvaria ka- 
riuomene, garsi Europoje savo pergalėmis. Tiesa, bai- 
siausis jos priešas — kryžiuočiai ir kardininkai po vie- 
nu didžiuoju magistru susijungę ir tvirtai įsigyveną 


61 


užimtose šalyse, — augo irgi savo galybe, o maža be- 
sirūpindami krikščionių tikėjimo platinimu, turėjo ome- 
ny bemaž tik politikos siekius. 

Prisiplėšę turtų, turėdami užtenkamai samdytos ka- 
riuomenės ir nemaža savanorių, pristatę mūro tvirtovių 
ir miestų, suspaudę Lietuvą iš dviejų pusių, vokiečių 
ordenai buvo labai pavojingas Lietuvai priešas, ir rei- 
kėjo jai įtempti visos jėgos, norint prieš jį atsispirti. 
Tik Gedimino ir jo gabių įpėdinių patvarumo dėka, 
Lietuva garbingai išliko iš kruvinų imtynių su kryžiuo- 
čiais ir kardininkais, jų neperblokšta. 

Matydamas, kad kryžiuočiai vis auga į didesnę ga- 
lybę, Gediminas suprato, kad vieniems lietuviams bus 
sunku jie atremti. Todel viena, jisai didina savo kara. 
lystę, prijungdamas sau Gudų kraštus; antra, mėgina 
susitarti su Lenkais prieš bendrą priešą; o kad atimtų 
ordenui kariavimo priežastį (pretekstą) rašo į Romą 
papai, norįs priimti krikštą. 

Be to Gediminas rūpinos ir lietuvių apšvietimu, 
kviesdamas iš vakarų Europos amatninkų, pramoninkų 
ir pirklių, apsiimdamas juos globoti. 

Prijungęs prie Lietuvos antra tiek Gudų kraštų, 
Gediminas pradeda vadintis Lietuvių ir Gudų karaliu- 
mi. Jeigu dar paminėsime, jam viešpataujant, Vilniaus 
sostinės įkūrimą, tai ir bus svarbiausieji to valdovo 
darbai ir nuopelnai. 

Pirmieji Gedimino žingsniai. Paskutiniais Vytenio 
viešpatavimo laikais, Lucko kunigaikštis Levas buvo 
užėmęs Drogičiną ir Brastą. Gediminas buvo pasiųs- 
tas jo iš ten išvyti. Toje kovoje Levas gavo galą, ir 
Gediminas paėmė valdyti jojo šalį. Čia gavo žinią apie 
brolio mirtį ir pasiskubino į Lietuvą užimti Lietuvos 
valdovo sostą. 


62 


Tuo tarpu kryžiuočiai, sužinoję apie Vytenio mirtį, 
pasiryžo tuo pasinaudoti; įpuolė į Žemaičius, sudegino 
Bisenės pilį ir baisiai nusiaubė visą šalį. Gediminas, 
apie tai sužinojęs, išėjo prieš juos su kariuomene, lie- 
pęs Gardino pilies komendantui užeiti vokiečiams iš 
šono. Kryžiuočius vedė marčelga, 

Kova įvyko ties Žeimiais, kur vokiečiai buvo bai- 
siai sumušti. Čia toje kovoje pirmą kartą, kaipo Ge- 
dimino karvedys, minimas Goštautas. Išlikusiems mušy 
priešams žemaičiai užvertė kelius medžiais. Pats mar- 
čelga gavo galą, o žemaičiai sugavę garsų kryžiuotį 
Gerardą Riūdeną ir gyvą sudeginę, aukodami dievai- 
čiams. Po to nuopolio didysis kryžiuočių magistras 
Frier'as dvejiems metams padaręs su Gediminu pa- 
liaubas. 

Susirašinėjimas su Roma del krikšto. Gediminas 
gerai žinojo, kad taika su kryžiuočiais ilgai nepatvers; 
tuo tarpu visa Lietuvos šalis, del nesiliaujamų kovų 
Vyteniui viešpataujant, buvo baisiai nuvargusi. Reikė- 
jo jai parūpinti patvaresnę ramybę, jos vidui sutvarky- 
ti. Todel Gediminas sumanė atimti vokiečių ordenams 
pati pretekstą užpuldinėti Lietuvą, kaipo pagonių šalį. 

viesus ir išmintingas valdovas Gediminas gal būti 
suprato, kad stabmeldiškas lietuvių tikėjimas, iš visur 
apsuptas krikščionių, vis tiek ilgai neišsilaikys. Pata- 
riamas Rygos arkivyskupo, jam labai palankaus Prid- 
rikio Lobenstato, kurs kaip tik tuomet varė bylą Ro- 
moje su vokiečių ordenu, siunčia Gediminas du raštu 
(1322 ir 1323 m.) papai Jonui XXII, skųsdamasis ant 
kryžiuočių ir išreikšdamas norą atsiduoti jo globai. 

„Šventasis tėve, rašo Gediminas: mes ne del to 
kariaujame prieš krikščionis, kad neapkęstumėme krikš- 
čioniško tikėjimo, bet ginamės nuo baisių kryžiuočių 
„neteisybių. Štai del jųjų nedorybių ir persekiojimų ka- 


63 


ralius Mindaugas buvo priverstas išsižadėti tikėjimo; 
mano pirmtakūnas Vytenis veltui kvietė į Lietuvą krikš- 
čionių kunigus, pavesdamas jiems savo krašte bažny- 
čią: kunigų kryžiuočiai nepraleido ir bažnyčią sudegino“, 
Skųsdamasis kryžiuočiais, Gediminas meldžia juos su- 
drausti ir pasižada klausyti papos, kaip ir kiti krikš- 
čionių karaliai klauso. 

Tuo pačiu (1323) metu siunčia Gediminas raštus į 
Saksoniją ir Sileziją, kviesdamas pranciškonių ir da- 
mininkonių kunigų, kad atvyktų į Lietuvą šviesti žmo- 
nių, pranešdamas, kad dvi katalikų bažnyčios pastaty- 
tos Vilniuje, o viena Naujapily. Keleta kunigų vienuo- 
lių tikrai atvyko į Lietuvą. 

Kryžiuočiai, sužinoję apie Gedimino raštus, pasiųs- 
tus į Romą, ėmė nerimastauti. Patsai didysis magis- 
tras Karolis Beffartas nuvyko į Romą, kad perkalbėtų 
papą Gedimino priekaištus esant neteisius ir pasižadė- 
jimą krikštytis veidmainišką. 

Papa, nežinodamas, kas bemanyti, pažadėjo atsiųsti 
vyrų vietoje reikalo ištirti; tuo tarpu uždraudė užpul- 
dinėti ir naikinti Lietuvą. Tačiau kryžiuočiai, nepaisy- 
dami papos draudimo, paskelbė kryžiaus karą ir ėmė 
siaubti Žemaičius. 

Gediminas, pamatęs ir papą negalint kryžiuočių su- 
drausti, kad Lietuvos neužpuldinėtų, labai įpyko. To- 
del, kai papos pasiuntiniai per Prūsus atvyko į Rygą 
o iš čia į Vilnių, nors Gediminas priėmė juos iškil- 
mingai, sėdėdamas ant sosto, stovint aplinkui dvyli- 
kai senatorių, bet krikštą priimti patsai atsisakė, nors 
pareiškė pranciškonims ir damininkonims leidžiąs lais- 
vai Lietuvoj gyventi ir skelbti krikščionių tikėijmą. 

Prie tokio Gedimino atsakymo prisidėjo ir kitokių 
aplinkybių: Gedimino pasiuntinius į Rygą kardininkai 
kely sugavę ir Ašerodės pily nugalavę. Žemaičiai, su- 


64 


žinoję apie išleistus į Romą Gedimino raštus ir jo pa- 
reikštą norą apsikrikštyti, dargi pačių vokiečių pakurs- 
tyti, pradėjo prieš jį šiauštis. — Kadangi Gedimino 
valstybėje buvo jau daug gudų stačiatikių, tai ir tiems 
Lietuvos karaliaus sumanymas pasiduoti Romos papos 
globai buvo nemalonus ir galėjo sukelti nepasitenkinimą. 

Taigi del šitų priežasčių Gediminas pasiuntė į Ry- 
gą savo rūmų vyrą Silgalį, kursai Gedimino vardu 
papos pasiuntiniams pareiškė, kad kryžiuočiams rūpi 
ne Dievo žodis skelbti lietuvių tarpe, bet vien tik 
Lietuva pavergti. Todel Lietuvos karalius aisisakąs nuo 
savo pasižadėjimo. 

Papos pasiuntiniai vis delto matyti nebuvo nustoję 
vilties, kad Gediminas ilgainiui gali apsikrikštyti, išnykus 
kliūtims; todel jie įsakė ordeno vienuoliams per ketve- 
rius metus gyventi santaikoj su Gediminu. 

Tačiau kardininkai to paliepimo nepaklausė. Susitarę 
su Naugardu, užpuolė Rygos arkivyskupą ir ėmė siaubti 
Lietuvą. Tuomet Rygos arkivyskupas atskyrė vokiečių 
ordeną nuo Bažnyčios, jį iškeikdamas (1325 m.) ir viešai 
paskelbdamas, kad savo nedoru pasielgimu kardininkai 
sulaikę Gediminą priimti katalikų tikėjimą. 

Atkeršydamas kardininkams ir užtardamas arki- 
vyskupą, Gediminas su didele kariuomene persikėlė per 
Dauguvą ir smarkiai sunaikino Livoniją, o Dinamiindės 
pilį sudegino. Tačiau Gediminui sugrįžus namo, kardi- 
ninkų magistras apsiautė Rygą ir privertė arkivyskupą 
atsisakyti nuo sutarties su Gediminu. 

Galų gale ordeno magistras padarė su Gediminu 
dešimčiai metų taikos sutartį ir iki jo gyvos galvos 
maž daug jos laikėsi. 

Rūpinimasis apšvietimu. Gediminas rašė laiškus ne 
tiktai papai, rūpindamasis apšviesti tautą dvasiškai. 
Jisai leido laškus į garsesnius pramonės ir prekybos 


65 
Maironio Raštai 5 


miestus, kaip tai, Liubeką, Rostoką, Stetiną, Gotlandą, 
kviesdamas į Lietuvą mūrininkų, siuvėjų, kurpių, kalvių, 
dailidžių, pirklių ir kito amato žmonių, pažadėdamas 
juos globoti ir atleisti nuo muito bei kitų mokesčių. 

Kiek galima manyti iš pilkalnių iškasenų, žemė 
Lietuvoje buvo išgyvenama bent ne menkiau, kaip kad 
kaimynių tautų; pramonė, amatai ir prekyba irgi buvo 
ne kiek atsilikę nuo vakarų Europus. Bet Gediminui, 
perkėlus savo sostinę iš Kernavos į Trakus, o paskui 
į Vilnių, labai rūpėjo šią naują savo buveinę veikiau 
praplatinti, padidinti ir apgyvendinti. Todel ir kvietė 
iš visur gyventojų, ypač amato žmonių, duodamas jiems 
dovanai žemės ir suteikdamas pašalpos. 

Apie Vilniaus įkūrimą taip sako senų padavimas. 
Vieną kartą, medžiodamas su savo bajorais Panerių 
kalnuose, Gediminąs ilgai gainiojęs ir galų gale už- 
mušęs nepaprastai gražų taurą. Būdamas pavargęs, 
negrįžęs tą vakarą į Trakus, bet ten pat kalnuose 
apsinakvojęs. Čia ant balno galvą paguldęs ir sapnavęs 
geležinį vilką, kursai žiūrėdamas į karalių. kalęs dan- 
timis; jo vidury buvę dar 100 kitų vilkų. Šitie taip 
baisiai staugę, jog girios ir tyrai skambėję. 

Patsai negalėdamas to sapno sau išaiškinti, pasivadi- 
nęs Gediminas augščiausiąjį kunigą Lizdeiką, delto taip 
pavadintą, kad kudikiu buvo rastas arelio lizde. Lizdeika 
šit kaip sapną išaiškinęs: sapnas reiškiąs laimę, šarvuo- 
tasis vilkas — galingą miestą su pilaitėmis, kurį švie- 
siausis karalius turįs čia įkurti. To miesto sostinės 
garsas pasieksiąs tolimiausias pasaulio šalis. Toks sapno 
aiškinimas (Gediminui patikęs ir jisai čia, Neries ir 
Vilnelės santakoje, perkėlęs iš Trakų savo buveinę, 
kurią pavadinęs Vilniumi (1322 m.). 

Kai Gedimino piliai kasta pamatai, norint kad jos 
niekas nepajėgtų išgriauti, nutarta dėti tvirčiausį ker- 


66 


tinį akmenį.  Kunigai-vaidilos pataria padėti po 
pamatu jaunikaitį, kurį tikra motina paaukotų. Paskel- 
bus tokią dievų valią, atsirado Lietuvoj motina, kuri 
aukojo savo vienturtį sūnų. Sūnus irgi sutikęs pasi- 
aukoti, jei vaidilos prirodysią, tokia esanti dievų valia, 
o prirodysią, atspėdami mįslę, kas pasauly saldžiausias, 
kiečiausias ir lengviausias. „Saldžiausias, atsakė vaidilos: 
medus, kiečiausias— akmuo, lengviausias — pūkai“. „Ne, 
tarė jaunikaitis: vaidilos mįslės neatspėjo, tai jie ir 
nežino tikros dievų valios; nesą jam irgi reikalo be 
dievų valios pasiaukoti. Saldžiausis—miegas, lengviau- 
sis-——kūdikis motinai ant rankų, kiečiausi—ta jo motinos 
širdis, kurį sūnų mirčiai aukoja“. 

Tada vaidilos paskelbė, kad po kertiniu akmeniu 
reikią padėti nekalta vienturtė mergaitė, kuri pati 
pasiaukotų. Atsirado tokia mergaitė, rūtomis vainikuota. 
Bet kai ritino akmenį į duobę, kur stovėjo nekalta 
mergaitė, laikanti rankoj gėles, tai akmuo teužgavo 
gėles ir, iš rankų išmušęs, prislegė. Pati mergaitė 
išliko gyva. 


Santykiai su Gudais. Gediminas nemaža prie Lie- 
tuvos prijungė Gudų žemės, ne tiek ginklu užkariau- 
damas, kiek ramiu būdu paimdamas valdyti per susi- 
giminiavimą. Gudų žemės buvo tuomet suskilusios į 
daugybę mažų kunigaikštijų ir, patekusios į totorių 
jungą, mielai pasiduodavo Lietuvos globai, kad išvengtų 
totorių priespaudos. 

Pliskuviečiai (Pskovas), kardininkų spaudžiami, du 
kartu šaukėsi Gedimino pagalbos, jos negaudami iš 
didžiojo Naugardo. Gediminas pasiuntė jiems Dovydą 
Daumantaitį, Gardino komendantą, kursai, pergalėjęs 
kardininkus, pasiekė net Revelį ir persivarė apie 5000 
vokiečių belaisvių. 


67 


Tverės kunigaikštis Aleksandras, bėgdamas nuo 
totorių kano Uzbeko, ieškojo prieglaudos irgi pas 
Gediminą. 

Gedimino sūnų Narimantą pasirinko sau apgynėju 
didysis Naugardas, pavedęs jam 1333 m. valdyti Ladogą, 
Ižorą ir Kareliją. Valdydamas tą kraštą Naugardo 
vardu, Normantas buvo sumanęs visai nusikratyti Nau- . 
gardo globos ir savaimingai tvarkytis; bet tatai jam 
nepasisekė. Paskui gavo valdyti Turovą ir Pinską. 

Gedimino duktė Augustė ištekėjo už Simano Iva- 
naičio, didžiojo Maksvos Kunigaikščio. Gedimino sūnus 
Algirdas vedė sau žmoną Mariją, Vitebsko kunigaikštytę, 
ir paliko Vitebsko valdytoju. Vladimyro miestas su 
Voluine pateko Gediminui, kai jojo sūnus Liubartas 
vedė vienatinę tos šalies kunigaikštytę. 

Gediminui valdant, Lietuvai priklausė Juodieji Gudai, 
Minskas, Pinskas, Vitebskas, Turavo kunigaikštija, Brasta, 
Kobrinas, Drogičinas, Mielnikas, Kamienčius, Vladimyras. 
Kai del Kijevo, tai vieni griežtai sako, kad Gediminas 
ji paėmęs valdyti 1333 m. kartu su Ovruču ir Žitomirų; 
kiti rašo, kad Kijevas Lietuvai galutinai patekęs, tik 
viešpataujant Algirdui. 

Santykiai su Lenkais. Valdant Gediminui, kaimy- 
niški santykiai su Lenkais pagerėjo. Jau Mozūrų Kuni- 
gaikštis sau žmoną paėmė Gedimino dukterį Danutę. 
Tačiau dar svarbesnis buvo jo susigiminiavimas su 
Lenkų karaliumi Vladislovu Lokietku (Alkunele), kursai, 
norėdamas nuo kryžiuočių atsiimti užgriebtą Kulmiją 
ir ieškodamas sau talkininkų, atleido pasiuntinius į 
Vilnių (1325 m.), sutarčiai padaryti prieš vokiečių ordeną, 
o tai sutarčiai patvirtinti meldė Gedimino dukters 
Aldonos savo sūnui Kazimierui už moterį. Gediminas 
priėmė pasiuntinius su didžia iškilme ir, juos.. pavai- 
šinęs, atleido Aldoną, o su ja paleido iš nelaisvės 


68 


24,000 lenkų, per karus paimtų į nelaisvę. Aldona per 
krikštą gavo Onos vardą. 

Karai su kryžiuočiais. Susitaręs su Lenkų karaliumi 
Vladislovu, Gediminas kitais metais (1326) pasiuntė 
Gardino komendantą Dovydą su 10,000 stiprios rai- 
tarijos, kuri drauge su lenkais, persikėlusi per Vyslą, 
baisiai nuteriojo Brandeburgiją. Antrais metais lietuviai, 
Vadovaujant Gedimino sūnui Algirdui, pasiekė net 
Magdeburgo miestą, nusiaubė Frankfurtą ir grįžo su 
didžiu grobiu, o kryžiuočiai neišdrįso jiems kelio užstoti, 
neturėdami tuomet atvykstančių iš Europos svečių. 

Bet itin skaudūs vokiečiams buvo 1331 m., kai 
lietuviai su lenkais ties Pulaucais kryžiuočiams baisų 
smūgį uždavė. Garsas apie tą kryžiuočiams nelaimingą 
mūšį pasklido po visą Europą. Bet Vladislovo sūnus 
Kazimieras (1343 m.), vengrams nenorint su lietuviais 
pagonimis bendrauti, greit susitaikino su ordenu, 
neatsiėmęs tų žemių, del kurių jo tėvas buvo pradėjęs 
karą. Per tatai ir Gediminui kovoti su kryžiuočiais 
pasidarė sunkiau. 

Visi kryžiuočių su lietuviais karai, Gediminui viešpa- 
taujant, vargiai begalima apsakyti. Kariaujama buvo 
nuolatos. Vien didžiųjų karų, vadinamųjų kryžiaus 
karais, kryžiuočių pradėtų, skaitoma penki, Už juos 
Gediminas irgi lygiai atsimokėdavo. 

Vienas iš tų kryžiaus karų ypatingai įgarsino lietuvių 
vardą nepaprastu drąsos ir pasiaukojimo garsu. Buvo 
tai 1336 m. Kryžiuočiams atvyko iš Vokietijos galybė 
svečių maldininkų. D. magistras, surengęs stiprią kariuo- 
menę, netikėtai įsiveržė į Lietuvą ir apstojo Pilėnų 
arba Punios pilį ant Nemuno kranto (netoli Alytaus). 
Į pilį subėgo apylinkės gyventojai, ieškodami uždangos 
nuo baisaus priešo. Pilies komendantu buvo Margis, 
kursai vos 4000 ginkluotų vyrų teturėjo, o geležim 


69 


apkaltų vokiečių apstojo 20,000. Vokiečiai dieną naktį 
pilies sienas ardė tam tikrais muštuvais-taranais, akme- 
nis ir strielas kaip krušą į pilį berdami. 

Lietuviai gynėsi kaip liūtai, bet kai kryžiuočiai 
padegė pilį, Margis pamatė, kad nėra jokios vilties 
apsiginti. Gediminas. ateiti skubiai į pagalbą negalėjo. 
Tuomet buvo nutarta, geriau visiems žūti, negu vokie- 
čiams į verguvę pasiduoti. Buvo sukrautas didžiausias 
laužas, sunešti visi turtai ir gerybės, sukurta ir kunigų- 
vaidilų pašvęsta didžiausia ugnis. Lietuviai susitarę 
vieni kitus kapojosi, turtus mėtė į ugnį ir patys į ją 
šoko, kad gyvi priešams nepatektų į rankas. 

Vokiečiai stebėjos, kad niekas negesina ugnies ir 
kad lietuviai nustojo ginti sienas. Pradėjo grūstis į 
degančią pilį. Vienas Margis užstojo jiems kelią, idant 
tuo tarpu suspėtų visi pasiaukoti dievams, sušokdami 
į ugnį. 

Galop ir patsai Margis nusižūdė. Kryžiuočiai, įsi- 
grūdę į pilį, pamatė ant augštų papėdžių sėdinčią, 
šventais drabužiais apsitaisiusią kunigę su kirviu ran- 
koje. Kai jie prisiartino, ji paskutiniam kareiviui nukirto 
galvą ir pati nušoko į ugnį. Šiurpulys apėmė kryžiuo- 
čius, ir jie nebedrįso giliau besiskverbti į Lietuvą. 
Bėgo namon ir savo metraščiuose įrašė tokį nepaprastą 
pasiaukojimą. 

Gediminui jau gerokai pasenus, jo viešpatavimo 
pabaigoje kryžiuočiams pasisekė bent kiek giliau įsi- 
skverbti į Lietuvą, ir jie pastatė ant Nemuno Bajer- 
burgo tvirtovę ir antrąją, Marienburgą, Nemuno ir 
Dubysos santakoje. Bet sunku buvo vokiečiams ginti 
taip giliai įsikišusias į Lietuvos šalį pilis, ir jos rodos, ` 
didesnės svarbos neturėjo, 

Gedimino mirtis. Gediminas žuvo ties Bajerburgo 
pilimi (Veliuonoje), į kurią jisai buvo mėginęs įsilaužti. 


70 


Netikėtai kryžiuočių apsuptas, norėjo persimušti per 
jųjų grandines, bet buvo peršautas per pečius iš šau- 
tuvo, kurie pirmą kartą buvo pradėti tuomet vartoti. 
Gediminui mirus, pasiliko jo brolis Voina, kurs 
valdė Polocko kunigaikštiją, ir septyni sūnūs: Manvydas 
valdė Kernavą ir Slonimą, Normantas — Turovą, ir 
Pinską, Algirdas—Krėvę ir Vitebską, Kestutis— Žemai- 
čius, Trakus ir Gardiną, Karijotas — Naujapilį ir Vol- 
koviską, Liubartas Voluinės šiaurę su Lucku. Jauniausis 
Gedimino sūnus Jaunutis gyveno Vilniuje prie tėvo. 


Jaunutis 1341—1345. 


Gediminas dar prieš mirtį paskirstė valdyti atskiras 
šalis savo sūnums; tik jie privalė jo klausyti ir, dides- 
niam pavojui atsiradus, stoti iš vieno prieš bendrą 
priešą. Vienas Jaunutis, būdamas prie tėvo, neturėjo 
savo dalies. Tėvas dar gyvas pareiškė norą jam palikti 
Lietuvos centrą — Vilnių, Ašmeną, Ukmergę, Braslavą 
ir tuo pačiu paskirti savo brolių viršininku. Tėvui, 
mirus, niekas iš Jaunučio brolių neprieštaravo tam 
tėvo norui. Jaunutis per ketverius metus vyriausiojo 
Lietuvos valdovo bent vardą dėvėjo; nors tikrai sakant 
visi broliai elgėsi savarankiškai, kaip kuriam parei- 
davo, nesiklausdami Jaunučio. Tasai, būdamas jaunesnių 
metų už kitus, nepasižymėjo dargi ir sumanumu, 

Taip antai, vyriausiasis brolis Manvydas kariavo su 
kryžiuočiais, užpuolusiais Žemaičius, juos pergalėjo ir 
su magistru padarė sutartį, po kuria pasirašė Algirdas 
ir Kęstutis. Jaunutis čia nedalyvavo. 

Liubartas susipyko su Lenkų karaliumi Kazimieru 
del Galičo. Liubartui čia talkininkavo Kęstutis, Jaunutis 
visai nesikišo į tuos dalykus. 

Kęstutis padarė vienas sutartį su Anglais del 
prekybos. Prekių sandeliu buvo paskirta Palangos 


71 


uostas, kursai matyt dar nebuvo patekęs į vokiečių 
rankas. 

Algirdas 1341 m. ėjo kariauti į Mažaiską, o antrais 
metais drauge su Kęstučiu, gelbėdami kardininkų už. 
pultą Pliskuvą, baisiai nusiaubė Livoniją ir buvo sukėlę 
prieš ordeną igaunius (estus), latgalius ir kuršius. 

. Kryžiuočiai, pasergėję, kad tarp Lietuvos kunigaikš- 
čių nėra tikros jungės, sumanė tuo pasinaudoti. Pirmų 
pirmiausia susitaikino su Lenku karaliumi Kazimieru. 
Paskui nuo Danų karaliaus gavo sau Revelį su visa 
Estija; atnaujino Bajerburgo ir Marienburgo tvirtoves, 
Jurbarko naujai įrengė ir pradėjo rinkti savanorius, 
kviesdami iš Europos svečius į karą prieš Lietuvą. 

Matydami savo kraštui didį pavojų ir suprasdami, 
Jaunutį esant perdaug silpną, kad pajėgtų apginti 
Lietuvą, Algirdas ir Kęstutis nutarė iškelti jį iš Vil- 
niaus ir patiems paimti į savo rankas visos Lietuvos 
vairą. Kęstutis šieno vežimuose įveždino savo kareivius 
į Vilnių ir užėmė augštąją ir žemąją pilį. Atvyko iš 
Krevės Algirdas ir buvo apskelbtas vyriausiu Lietuvos 
valdovu arba karaliumi, kurio turėjo klausyti visi broliai, 
Kęstutis apsiėmė jam visur padėti; ką abudu užkariaus, 
dalytis pusiau. 

Jaunučiui už Vilnių pavedė valdyti Zaslavlio kraštą 
su Minsku. 


Algirdas ir Kęstutis 1345—1377. 


Jydviejų būdas. Algirdas ir Kęstutis buvo gabiausi 
Gedimino sūnūs; pirmasis — kaip sumanus tvarkytojas 
ir valdovas, antrasis — kaip: drąsus ir akylas vadas 
kovose. Abudu duoda gražiausį pavyzdį broliškos 
sutarties ir meilės. Vienas antrą šelpdami ir iš vieno 
eidami, juodu ne tiktai kad nenustojo nė vieno žemės 
sklypelio, tėvo palikto, bet dar ją praplatino. 


72 


Algirdui viešpataujant, Lietuvos priešų skaičius 
žymiai padidėjo: nesakant apie kryžiuočius ir kardi- 
ninkus, amžinus lietuvių priešus, Lietuva tame laiko- 
tarpy susiremia su Lenkais del Galicijos ir vakarinės 
Voluinės. Totoriai pajunta, kad lietuviai vis daugiau 
atima Gudų krašto iš po jų rankų, ir susirėmimas su 
jais liekti neišvengiamas. Auganti didžioji Maksvos 
kunigaikštija irgi pradeda varžytis su Lietuva del pir- 
menybės ir del pasienio plotų. 

Kad tose apystovose, varžytinėse Lietuva liktų per- 
galėtoja, reikėjo jai nepaprastai gabių ir sumanių val- 
dovų. Algirdas ir Kęstutis, vienas kitą papildydami, 
kaip tik ir buvo tokiais tautos vadais, kokių reikalavo 
rimtos apystovos. 

Apie Algirdą anų laikų metraščiai pasakoja, kad 
jisai neapkentęs nei vyno, nei stipro midaus, nei puotų, 
o kai kiti gerdavę ir linksmindavosi, jisai tardavęsis 
su išmintingais vyrais ir rymodamas mąstydavęs, kaip 
savo Lietuvą praplatinti ir sustiprinti. Nors miręs ir 
palaidotas stabmeldžiu, tačiau krikščionių nepersekiojęs. 
Elgęsis su visais maloniai ir mandagiai. 

Pirmąją žmoną vedęs iš Vitebsko, kunigaikštytę 
Marę, o jai mirus antrąją Julijoną, Tverės kunigaikštytę. 
Buvęs bent kiek surusėjęs, bet vis delto prie dvaro, 
Algirdui persikėlus iš Vitebsko į Vilnių, lietuvių kalba 
viešpatavusi. 

Rengdamasis į karą, ar ką kitą sumanęs, nemėg- 
davęs Algirdas niekam apie tai iš anksto pasakoti, 
viską savy paslėpdamas. Savo valdžią ir autoritą (orumą) 
tarp kunigaikščių mokėjęs augštai laikyti, pasižymėjęs 
išmintimi ir tvirtu, rimtu būdu. 

Kiek Algirdas buvo gudrus valdovas, tiek Kęstutis 
sumanus karo vadas. Užaugęs ir pasenęs tarp lietuvių 
ir žemaičių, jisai buvo daugiausia jų mylimas. Jo vardas 


73 


iki šioliai tebėra minimas liaudies dainose. Žmoną sau 
vedė Birutę, Vydimantaitę, žemaičių bajoro dukterį, 
buvusią Palangoje vaidelutę prie Praurimės ugnies. 

Visas Kęstučio gyvenimas nuėjo nuolatinėse kovose 
su kryžiuočiais, su kuriais daugiausia jisai vienas ir 
tekariavo, tik svarbesniuose atsitikimuose pasitelkdamas 
savo brolį Algirdą. Du sykiu patekęs į nelaisvę vokie- 
čiams ir vieną kartą lenkams, Kęstutis visados mokė- 
davo pasprukti iš sunkiausių pinklių. Tasai gal perdidelis 
pasitikėjimas savo sumanumu ir privedė galop prie 
tragingos jo mirties Krevės kalėjime. 


Pasilikdamas iki pat mirties stabmeldžiu, Kęstutis 
savo pasielgimu buvo tikras krikščioniškas viduramžio 
raitelis-karžygys, ką pripažįsta jam patys vokiečiai ir 
lietuvių nemėgęs lenkų rašytojas Dlugošas. Eidamas 
su kuo į karą, iš anksto apie tai pranešdavo. Jei kam 
duodavo žodį, tai jį ir ištesėdavo. 


Karai su vokiečių ordenais. Kryžiuočiai nieko neži- 
nodami apie įvykusias permainas Lietuvoje, norėjo pasi- 
naudoti Jaunučio silpnumu ir užpulti Lietuvą. Jiems 
besirengiant į karą, atvyko į talką Cekų karalius Jonas 
ir Vengrų Liudvikas su stipriomis kariuomenėmis. 
Įpuolę į Žemaičių kraštą, baisiai ėmė jį naikinti. Algir- 
das ir Kęstutis, neturėdamu užtenkamai prirengtos 
kariuomenės, nedrįso stoti su jais į atvirą mūšį; paleido 
gandą, kad aplenkę vokiečių sparną, einą siaubti Prūsų. 
Kryžiuočiai pasiskubino grįžti namon, savo šalies ginti, 
tačiau pasirodė apgauti: lietuviai metės ne į Prūsus, 
bet į Livoniją, kurią baisiai sunaikino. 

Kryžiuočiai, supratę apgavimą, norėjo grįžti į Žemai- 
čius, bet ankstybas pavasaris paleido žiemos kelius, ir 
baisus kryžiaus karas nuėjo niekais. Kryžiuočiai, įpykę 
ant savo magisiro Kenigo, jį atstatė ir į jo vietą išsi- 


74 


rinko kitą — Dusemerą. Bet ir šisai nieku ypatingu 
nepasižymėjo, 

Nuo 1351 metų didžiuoju magistru buvo išrinktas 
von Kniprodė, vienas veikliausių ir sumaningiausių 
magistrų. Bet ir tasai, nors mokėjo, tiesa, Lietuvai 
nemaža kenkti, tačiau įosios užkariauti ir manyti nemanė. 
Algirdui viešpataujant, Lietuva nenustojo nė mažiausio 
ploto savo žemės. 

Kryžiuočiai susipratę jau nebeužkariausią sustiprė- 
jusios Gudų kraštais Lietuvos, nustojo eiti į jos šalį 
didžiomis gaujomis ir ieškoti aiškios atviros kovos: 
pasitenkindavo paprastai vienais siaubimais, norėdami 
Lietuvos pasienius paversti apleistais tyrais, kad paskui, 
rasit, paimtt į savo nagus ir apgyvendinti naujakuriais 
vokiečiais; apsiginti nuo lietuvių, stato vis daugiau 
pasieniais tvirtovių su įgulomis. 

Algirdui valdant, tik keleta buvo didesnių ordeno 
užpuolimų. Mažesniais gi būriais tame laike kryžiuočiai 
buvo užpuolę Lietuvą apie 70 kartų, ir kardininkai apie 
30 žygių padarę. Būdavo metų, kad vokiečiai, tiesa, 
mažais būriais net po 4 sykius per metus įpuldavo į 
Lietuvą plėšti gyventojų. Tuos žygius jie atlikdavo 
dažniausiai raiti, ar kartais susėdę į laivus, plaukdami 
Nemunu. Svarbiausis dalykas buvo užpulti netikėtai. 
O kadangi tokiems užpuolimams didžiausia kliūtis 
būdavo lietuvių pilys, pasieniais tankiai įrengtos su 
sargybomis, tai vokiečiai, ar iš pasalų užpuldami, ar 
parsidavėlius papirkdami, stengėsi, kiek įmanydami, jas 
ardyti ir griauti. 

Viena svarbiausių Lietuvos pilių buvo Kaunas, 
Nemuno ir Neries upių santakoj. Kadangi ta tvirtovė 
labai kliudė vokiečiams giliau į Lietuvą įsigriauti, tai 
jie kelius kartus mėgino ją sugriauti; tačiau lietuviai, 
suprasdami josios svarbą, gerai ją sustiprino. 


75 


1362 metais d. magistras von Kniprodė, sulaukęs 
daug svečių iš Europos ir parengęs stiprią kariuomenę, 
pasiryžo galutinai ją sugriauti. Pakvietęs dar kardinin- 
kus, apgulė Kauną, kurį gynė Kęstučio sūnus Vaida- 
tas, turėdamas vos 2000 kareivių įgulos. 

Bemaž du mėnesiu gynėsi lietuviai, užsidarę tvir- 
tovėje, kaip liūtai. Buvo atvykę pagelbeti Kęstutis ir 
Algirgas, bet nesuspėję sutraukti užtenkamos kariuo- 
menės, nieko negalėjo padaryti gausingiems vokiečiams, 
apsikasusiems grioviais, 

Kai dauguma pilies gynėjų krito, Vaidatas, nematy- 
damas kitokios išeities, liepė uždegti pilį, o patsai su 
likusia vyrų saujele mėgino prasimušti per kryžiuočių 
eiles, kalaviju sau kelią skindami. Pjūtis buvo baisi; 
bet apsiausti iš visų pusių, kaip juodu debesiu, vieni 
nuo kalavijo žuvo, kiti su pusgyviu Vaidatu pateko į 
nelaisvę. 

Lietuviai neužilgo tvirtovę vėliai atstatė, bent kiek 
žemiau, ant Nemuno salos, pavadinę ją Naujuoju Kaunu. 
Kryžiuočiams pasisekė sugriauti ir toji pilis. Bet 1376 m. 
lietuviai čia įrengė tokią tvirtą pilį, jog kryžiuočiai ir 
nebandė josios ardyti. 

Pagarsėjo taip pat lietuvių su kryžiuočiais susirė- 
mimai ant Strėvos upės 1348 m. ir ties Rudava (arti 
Karaliaučiaus), kuriuos vokiečiai plačiai paskelbė, kaipo 
didžius savo laimėjimus, norėdami tuo sutraukti daugiau 
svečių iš Europos, ieškančių sau garbės ir garso. 
Tiedvi kovi tikrai įvyko, lietuviai buvo jose pergalėti; 
bet susirėmimas buvo nedidžiomis kariuomenėmis, ir 
jose krito, kaip dabar istorikų yra ištirta, ne kiek dau- 
giau, kaip 1000 lietuvių. 

Bent kiek skaudesnis Lietuvai buvo vokiečių už- 
puolimas 1365 m., kai Kęstučio sūnus Bytautas, susi- 
pykęs su tėvu, parsidavė vokiečiams. Magistras, pri- 


76 


rengęs stiprią kariuomenę ir paėmęs maisto ištisam 
mėnesiui, Bytautui rodant kelią, įpuolė į Žemaičius, 
nusiaubė Nevėžio ir Šventosios kraštą, aplenkęs 
Ukmergę, pasiekė net Vilnių. Tačiau neradęs Bytauto 
šalininkų, buvo priverstas skubiai atgali grįžti į Prūsus. 

Jau prieš pat Algirdo mirtį 1377 m. vokiečiai, 
rimtai į karą prisirengę, buvo užpuolę Žemaičius, kai 
ordenui atėjo į talką Austrijos kunigaikštis Albertas III 
su 62 riteriais ir 2000 raitų kareivių. Tačiau pasiekę 
Dubysą ir sudeginę keletą sodžių, grįžo kryžiuočiai namo 
be ypatingo laimikio. 

Atsimokėdami vokiečiams už jųjų siaubimus ir 
skriaudas, lietuviai taip pat užpuldavo Prūsų ir Livonijos 
kraštus, pakelium viską degindami ir plėšdami. Tokių 
lietuvių užpuolimų į Prūsus, Algirdui valdant, skaitoma 
apie 30 ir į Livoniją 11. 

Lietuviai užpuldavo rečiau kryžiuočių šalis, bet 
sunaikindavo jas baisiau, nes pasiekdavo kai kada 
labai tolimą kraštą ir braudavosi didesniais būriais. 
Prūsų kraštas buvo tankiau apgyventas, turėjo daug 
sustiprintų miestų, kur buvo nuolatinės įgulos; todel su 
menkomis jėgomis lietuviai nedrįsdavo ten pasirodyti. 
Tankiau gyvename ir gana turtingame krašte daugiau 
galima būvo pasipelnyti ir lengviau buvo lietuviams su 
maistu, negu kryžiuočiams Lietuvoje. 

Iki gyvos Kęstučio galvos kryčiuočiai, nors visos Euro- 
pos šelpiami, negalėjo nė vieno žemės ploto atimti Lie- 
tuvai, kuri tiek sustiprėjo ir susitvarkė, jog drąsiai stoja 
į kovą su ordenu. Ordeno ir Lietuvos jėgų, matyti, 
tuomet būta lygių. Nors vokiečiai buvo stipriau apsi- 
ginklavę, bet Lietuvos plotas ir gyventojų skaičius su 
prijungtais Gudų kraštais buvo gerokai didesnis. 

Karai su: Lenkais del Voluinės ir Galicijos. Gedi- 
mino sūnus Liubartas vedė Galicijos ir Valuinės kuni- 


77 


gaikščio Levo dukterį. Mirus uošviui ir nėsant arti- 
mesnių giminaičių, Liabartui turėjo atitekti visas tasai 
kraštas. Bet ir Lenkų karaliui Kazimierui Didžiajam 
pasinorėjo to krašto, kad paskui, laikui bėgant, praskinti 
sau kelią į Juodąsias marias. Iš to kilo karų tarp lie- 
tuvių ir lenkų, kurie trūko ne tik per visą Algirdo 
viešpatavimą su pertraukomis, bet ir vėliau, net iki 
Liublino unijos buvo priežastimi nesutikimų jų tarpe. 

Jau 1340 m. Kazimieras įsiveržė į Galiciją, paėmė 
Lvovą, o pats Liubartas pateko į nelaisvę. Kęstučiui 
užtariant, buvo paleistas. 

1347 m. ateina Liubartu į pagalbą Kęstutis, ir 
Kazimieras esti priverstas prašyti taikos. Tačiau po 
dvejų metų vėliai Kazimieras užpuola. Pradžioj jam 
sekasi; net patį Kęstutį paima į nelaisvę. Tuomet lie- 
tuviai pasikviečia į talką totorius, ateina pats Algirdas; 
lenkams talkininkauja vengrai. Lietuviai ima viršų *). 
Tačiau Algirdas, norėdamas taikiu būdu užbaigti ginčą 
sutinka, kad vakarinę to krašto dalį valdytų Karijoto 
sūnus, priklausydamas Kazimiero, o pati Voluinė pasiliktų 
Liubartui. Taika ištvėrė dešimtį metų. 

1366 m. vėl prasidėjo karas, trūkęs vienuolika 
metų ir užsibaigęs jau valdant Kazimiero įpėdiniui 
Liudvikui (1377 m.). Abi šali nemaža per tą laiką 
privargo. Lietuviai savo žygiais pasiekė Liubliną, 
Sandomierių, net arti Krokuvos buvo nuėję, pakeliui 
viską naikindami. Galop jau prieš pat Algirdo mirtį 
buvo padaryta sutartis: didesnioji to krašto dalis, 
pati Voluinė su Lucko, Ostrogo, Vladimyro miestais 


*) Sutarčiai patvirtinti Kestutis (1351 m.) nuvykęs į vengrų 
stovyklą ir ten prisiekęs stabmeldžiu būdu: jautį papjovus, kraują 
lašinant nuo kardo ašmens. Priesaikos žodžiai buvę: reg aki narosn'en, 
aki gos, Pana'nil Spėjant a. a. K. Jauniui, tas reikštų: regėk į 
mūsų norus, į jautį, mūsų Viešpatie! 


78 


teko Lietuvai, o Galicija su Lvovu, Chelmu, Belzu 
Lenkams. 

Totorių pergalėjimas ir Podolėje įsiviešpatavimas. 
Gediminas, regis, vengė susiremti su totoriais, nepasi- 
tikėdamas savo įėgomis: perdaug totoriai buvo galingi, 
Algirdas stojo su jais į aiškią kovą. Susirėmimo prie- 
žastimi, rodos, buvo totorių užpuolimai Voluinės ir 
Kijevo kraštų ir jų siaubimas. Totorių tarpe jau nebe- 
buvo tos vienybės, kuri buvo kitados jų galybe. Tiesa, 
pati jų sostinė, vadinamoji Aukso Arda (Gauja) dar 
buvo užtenkamai galinga ir baisi. Bet ilgainiui pradeda 
nuo jos atskilti kai kurios šakos. Viena tokių šakų 
buvo Podolė — šalis, kitą kartą buvusi labai vaisinga 
ir graži. 

Algirdas su narsiais Karijoto sūnumis išėjo prieš 
Podolės totorius jų sudrausti ir, sutikęs tris jų kanus 
ties Mėlinaisiais Vandenimis (1362 m.), kruvinoje kovoje 
pergalėjo. Užėmęs visą Podolės kraštą, pavedė jį val- 
dyti ir tvarkyti keturiems Karijoto sūnums, kurie gana 
sumaningai čia šeimininkavo. 

Grįždamas iš Podolės, Algirdas užsuko į Kijevą, 
nukėlė Teodorą, Gedimino čia pasodintą ir valdžią 
pavedė savo sūnui Vladimierui. 

Santykiai su Rusų kraštais ir kova su Maksva. 
Lietuva ir Maksva, vis augdamos, turėjo galop susi- 
remti del pirmenybės. Algirdas per visą savo viešpa- 
tavimą turėjo atkreiptas akis į rytų šalis ir nuolatos 
kišosi į rusų ir gudų reikalus, norėdamas pamažu ten 
įsiviešpatauti. Pliskuvoj (Pskove) kai kuriam laikui 
Algirdas buvo pasodinęs savo sūnų Andriejų. D. Nau. 
gardas, būdamas savarankis, svyravo čia į lietuvių 
pusę, čia į Maksvos pusę. 1346 m. Algirdas, įpykęs 
ant Naugardo, labai nusiaubė jo apylinkes. Naugar- 
diečiai neišdrįso išeiti prieš jį su kariuomene, priversti 


79 


buvo nusilenkti, padaryti su juo sutartį ir nuo to laiko 
rūpinosi gyventi su juo santaikoje. 

Smolenskas su savo apylinkės valsčiais nors dar 
ne visai Algirdo priklausė, nors dar turėjo atskirą savo 
kunigaikštį Sviatoslavą Ivonavičių, bet tasai visuose 
svarbesniuose dalykuose tardavosi su Algirdu ir jo 
žygiuose prieš Maksvą turėdavo talkininkauti. 

1355 metais Algirdas apėmė valdyti ir visą vadi- 
namąją Sieversko šalį, arba Briansko ir Černigovo 
kunigaikštijas su Trubčevsko, Mogilevo, Naugardo 
Sieveriškio miestais ir pasodino čia valdyti savo 
sūnus — Kaributą bei Dimitrą — ir Normanto sūnų 
Patrikį. 

Tokiu būdu Algirdo valstybė traukėsi nuo Baltijos 
iki Juodųjų marių, nuo Palangos iki Možaisko, netoli 
Maksvos. 

Artindamasis vis daugiau prie Maskvos, Algirdas 
galop turėjo susiremti su pačia Maksva, kur tuomet 
buvo didžiuoju kunigaikščiu Dimitras, Doniškiu vadi- 
namas. Priežastį davė Tverės kunigaikštis, kurio seserį 
Julijoną Algirdas buvo vedęs. 

Maksva, platindama savo valstybės sienas ir užimi- 
nėdama apylinkėje mažesniąsias kunigaikštijas, norėjo 
užgriebti ir Tverės kunigaikštiją. Tverės kunigaikštis 
Mykolas šaukdavosi gelbėti čia Aukso Ardos, čia 
Algirdo. Totoriai, Maksvos paperkami, maža teuž- 
tardavo kunigaikštį. Kitaip Algirdas elgėsi. Jisai pasi- 
naudojo tąją proga, kad susilpnintų Maksvą. 

Algirdas tris kartus buvo net pačią Maksvą apgulęs 
su savo kariuomene. Tačiau didesnių vaisių tie Algirdo 
žygiai neturėjo, nors Dimitras ir buvo priverstas nusi- 
žeminti prieš Algirdą ir neskriausti Tverės kunigaikščio, 

Pirmą sykį Algirdas, kartu su Kęstučiu, užpuolė 
netikėtai neprisirengusį Dimitrą 1368 m. Smolensko 


80 


kunigaikštis talkininkavo lietuviams. Dimitras buvo 
pasiuntęs prieš Algirdą savo vadą Mininą. Lietuviai, 
sutikę jį ties Trostnės upe, pergalėjo. Kovoje žuvo 
daug maskolių diduomenės (bojarų) ir patsai vadas. 

Algirdas apgulė pačią Maksvą, o Dimitras, užsi- 
daręs Kremliaus tvirtovėje, priverstas buvo nusižeminti 
ir Mykolui sugrąžinti Tverės kunigaikštiją. Apleisdamas 
Maksvą, Algirdas trenkė savo kalaviją į Maksvos sieną, 
kad tolimos kartos atmintų, čia buvus Didįjį Lietuvos 
valdovą. 

Užtardamas Tverės kunigaikštį, Algirdas dar du 
kartu buvo pasiekęs Maksvą su savo kariuomene, nors 
didesnių susirėmimų išvengta. Galutinai tarp Lietuvos 
ir Maksvos buvo nustatyta siena ties Možaisku ir Ugros 
upe. Keliai ir kastinės, kurie Algirdo kariuomenei teko 
per miškus taisyti, einant į Maskvą pro Polocką, ilgai 
buvo vadinami Algirdo keliais (Olgerdove dorogi). 

Rasit, į atvirą ir galutiną dvikovą su Maksva 
Algirdas ir nenorėjo ar nedrįso stoti delto, kad Maksvos 
užpakaly stovėjo vis dar galinga Aukso Arda, kurios 
globoje ir prikrausomybėje Maksva tuomet buvo, dar 
nenusikračiusi totorių jungo. 

Tarybos del krikšto. Algirdui viešpataujant trejetą 
kartų buvo tartasi del Lietuvos krikšto, bet rimtesnių 
išdavų to“ tarybos neturėjo. Jau 1349 m. Kęstutis buvo 
davęs vilties Lenkų karaliui Kazimierui priimti katalikų 
tikėjimą, ò tasai pasiskubino apie tai pranešti Romai. 
Bet tuo viskas ir pasibaigė. ; 

Po šešerių metų naujas papa Inocentas VI vėliai 
leidžia raštus į Vengrų karalių ir Lietuvos kunigaikščius 
per Krokuvos kunigą Dobrogostą, ragindamas krikštytis. 
Po dvejų metų pats Kęstutis, nuvykęs į Austrijos 
ciecoriaus Karolio IV sostinę Niūrenbergą, savo ir 
Algirdo vardu pareiškė lietuvius apsikrikštysiant kata- 


81 
Maironio Raštai 5 


likais, jei vokiečių ordenai liausis užpuldinėję Lietuvą 
ir jai sugrąžins užgrobtąsias šalis. 

Derėtis del krikšto sąlygų Karolis pasiuntė į Lie- 
tuvą savo įgaliotinius, kurių tarpe buvo Pragos arki- 
vyskupas. Derybos nuėjo niekais, nes Lietuvos valdo- 
vai pareikalavo, kad ordenas grąžintų Lietuvai netei- 
sėtai išplėštus Prūsų, Latgalių ir Žiemgalių kraštus, o 
patys persikeltų ant Dniepro ir Dono, ginti krikščionių 
šalių nuo totorių. Tokių sąlygų vokiečiai priimti nesu- 
tiko, ir tarybos niekais pasibaigė. Neturėjo pasisekimo 
nė papos Grigaliaus XI raštas į Algirdą, Kęstutį ir 
Liubartą. 

Bet pats netapęs krikščionimi, Algirdas nedraudė 
savo valdiniams būti, kas kurio nori tikėjimo. Didesnioji 
jo karalystės gyventojų dalis buvo stačiatikiai (pra- 
voslavai) gudai. Pačiame Vilniuje buvo dvi katalikų 
bažnyčios: pranciškonių ir damininkonių. Paties Algirdo 
sūnūs iš pirmosios žmonos Marės Vitebskietės buvo 
stačiatikiais krikštyti. 

Persikėlęs iš Vitebsko į Vilnių ir užėmęs karališką 
sostą, Algirdas nors antrosios žmonos Julijonos Tveriškės 
(vedė ją 1350 m.) vaikus augino pagoniškame tikėjime, 
kad nesukeltų prieš save lietuvių dvasininkų, tačiau 
kitiems nedraudė katalikais būti. 

Petras Goštautas, buvęs Podolėjė valdininku, ten 
apsikrikštydino kataliku, o į Vilnių sugrįžęs ir čia 
užėmęs pas Algirdą žymią vietą, globojo atvirai pran- 
ciškonis. Kai ištraukus Algirdui su kariuomene į Maksvą, 
lietuvių vaidilos sukėlė žmones prieš pranciškonis ir 
kai kuriuos net nužudė, tai Algirdas, sugrįžęs į Vilnių, 
maištininkus smarkiai nubaudė, o (Goštautui leido 
pačiam likti pranciškoniu ir antra tiek persikviesti iš 
vakarų Europos vienuolių, visai nevaržydamas jų 
misijos, 


82 | | | 


Pats tačiau Algirdas mirė Vilniuje (1377 m.) stab- 
meldžiu ir senu augštų valdovų papročiu buvo sude- 
gintas ant augšto laužo šarvuotas, su karo žirgu, saka- 
lais ir pėdsekiais. Stabmeldžių vaidilos, aplinkui sto- 
vėdami ir mėčiodami į ugnį lokių ir lūšių nagus, 
raudomis garbino jo garsius ir didžius veikalus. 


Jogaila, 1377—1381. 


Mirdamas Algirdas paliko 12 sūnų: iš pirmosios 
žmonos Marės penkius, iš antrosios Julijonos septynius. 
Mylimiausias jam buvo antrosios žmonos Jogaila. 
Sutinkant Kęstučiui, Jogaila ir buvo paskirtas augš- 
čiausiu Lietuvos valdovu arba karaliumi Vilniuje, o 
Kestutis pasižadėjo broliui šelpti jį patarimais ir 
kalaviju. i 

Jogailos broliai, matydami, kad už jį stovi Kęstutis 
dėdė, nedrįso prieštarauti. Tiktai vyriausias Jogailos 
brolis Andrius Vingaltas, kurs valdė Polocką, buvo 
pradėjęs kelti vaidus, susidėjęs su Maksvos kunigaikščiu 
Dimitru ir su kardininkais. Tas maištas nebuvo per- 
daug pavojingas. Bet neužilgo kilo nesutikimai tarp 
paties Jogailos ir Kęstučio, kurie pridarė Lietuvai 
baisybę nelaimių ir sutepė Jogailos vardą. 

Jogaila teturėjo 26 metus, kai paėmė į savo rankas 
visos Lietuvos vairą. Buvo tai jaunikaitis negilaus proto 
ir silpno būdo, lengvai pasiduodąs svetimai įtakai ir 
greitas įtarti Ypač negerą įtaką turėjo jam Vaidila, 
žemos kilmės žmogus, kursai prie Algirdo buvo duon- 
kepiu karaliaus rūmuose. Turėdamas gerą liežuvį ir 
būdamas suktas ir apsukrus, Vaidila greit įsigijo ypa- 
tingos pas Jogailą malonės, buvo paskirtas Lydos 
komendantu, vedė Jogailos seserį našlę Marę, galop 
tapo artimiausiu jauno karaliaus patarėju. 


83 


Vaidila neapkentė Kęstučio, o tasai jo, už liežu- 
vavimą ir žemą būdą. Vaidila ėmė įkalbinėti Jogailai, 
kad Kęstučiui betrūkstą tik augščiausiojo Lietuvos 
valdovo vardo, kad jo visi klausą, jį gerbią ir kad jam 
visai nesunku esą iš Trakų užpulti Vilnių ir Jogailą 
nužerti nuo sosto. 

Kestutis, baigdamas garbingą savo amžių, apie tai 
visai nemanė, bet Jogailai nebuvo sunku įkalbėti pavo- 
jus. Vaidilos gundomas, jisai daro slaptą sutartį su 
kryžiuočiais prieš Kęstutį: Bytautas, Augmanas ir Vaidila 
pakvietė kryžiuočių įgaliotinius neva į medžioklę; kad 
geriau sumetus pėdas, net Kęstučio sūnus Vytautas 
buvo pakviestas ir medžioklėje dalyvavo, nieko nenu- 
vokdamas. Čia ir buvo svarstytos ir aptartos taikos 
smulkmenos. 

Kryžiuočiai džiūgaudami pasinaudojo tais nesuti- 
kimais Lietuvos valdovų tarpe ir dabar, nebeturėdami 
pavojaus iš Jogailos, ėmė baisiai siaubti ir varginti 
Kęstučio Žemaičius. Matydamas, kad Jogaila n'eina 
jam į talką prieš kryžiuočius, net kviečiamas visaip 
išsisukinėja, Kęstutis pradėjo suprasti, kas yra, ėmė 
įtarti Jogailą susirišus sutartimi su vokiečiais; gal ir 
gandai pasiekė Kęstučio ausis. 

Tačiau Vytautas savo jaunų dienų draugą, su kuriuo 
itin gerai gyveno ir sutarė, Jogailą visuomet prieš 
savo tėvą užtardavo, nenorėdamas tikėti, kad tasai 
drįstų susirišti su amžinais tėvynės priešais. Galop 
Kęstutis gauna nuo sau palankaus Osterodės komen- 
danto Libenšteino Jogailos raštą, siųstą d. magistrui 
Kniprodei. Ilgiau abejoti buvo nebegalima, ir Kęstutis 
laukė tik progos brolvaikiui nubausti. 

Kai Jogaila pasiuntė su kariuomene savo brolį 
Skirgailą prieš Polocko kunigaikštį, savo brolį iš kitos 
motinos, Andrių Vingailą, Kęstutis, išrinkęs, 300 išti- 


84 


kimų žemaičių, liepė jiems susieiti į Vilnių su kuriais 
nors reikalais ir ten ginkluotiems laukti tolimesnio 
įsakymo. Paskui 600 ginkluotų pėstininkų įveždino į 
Vilnių, paslėpdinęs įuos- šieno vežimuose, o patsai su 
1000 parinktų raitininkų apstojo miestą. 

Jogaila nieko panašaus nesitikėjo, ir Kęstutis lengvai 
paėmė Vilnių, o su juo Jogailą, jo nedorą motiną 
Julijoną ir patį Vaidilą. Vaidų priežastis Vaidila buvo 
pakartas, o Kęstutis paskelbtas augščiausiuoju Lietuvos 
valdovu karaliumi. 

Skirgaila nieko neveikęs Polocke ir sužinojęs įvy- 
kusias Lietuvoje permainas, nuvyko pas kryžiuočius, 
prašydamas Jogailai pagalbos ir pažadėdamas jiems 
Žemaičius. 4 

Atvyko į Vilnių ir Vytautas. Jam užtariant, Jogaila 
nebuvo perdaug nubaustas: prisiekęs niekados nekelti 
kalavijo prieš savo dėdę ir jo klausyti, buvo iš kalėjimo 
paleistas ir gavo valdyti Vitebską bei Krėvę, kuriuos 
kitą kartą valdė jo tėvas. 


Kestutis, 1381—1382, 


Tarp Kęstučio ir kryžiuočių visą rudenį ir žiemą 
ėjo kova nesustodama. Tuo metu lietuviai pirmą kartą 
pradeda vartoti armotas arba patrankas. Kęstutis, tapęs 
plačios Lietuvos valdovu, karuose pražilęs, neieškojo 
ir senatvėje atilsio, tik savo krūtine dangstė brangią 
tėvynę nuo priešų. Bet jo padėtis nebuvo lengva: be 
kryžiuočių jisai turėjo priešais visus Algirdo sūnus, 
kurie buvo tvirčiai įsigyvenę Gudų kraštuos. Pats Jo- 
gaila laukė tik patogesnės progos atsiimti nuo dėdės 
Vilnių ir visos Lietuvos valdžią. Laukti neteko ilgai. 

Kaributas, vienas iš Jogailos brolių, Trubčevsko 
kunigaikštis, atsisakė klausyti Kęstučio. Tasai buvo 


85 


priverstas jį sudrausti ir liepė eiti į talką ir Jogailai. 
Tasai surengė kariuomenę, bet iš kelio staigiai pasi- 
suko ant Vilniaus, kur buvo palikta nedaug sargybos 
ir kur Jogaila turėjo savo šalininkų gudų tarpe. 

Vilniaus miesto viršininkas Aniulis perėjo į Jogailos 
pusę, ir Vilnius buvo užimtas. Iš čia Jogaila su stipria 
kariuomene ir su atvykusiais į pagalbą kryžiuočiais 
pasisuko ant Trakų, kuriuos užėmęs sudegino. Vytautas, 
turėdamas nedaug kareivių ir užpultas netikėtai, nega- 
lėjo atremti sujungtos priešų kariuomenės ir pasišalino 
į Gardiną, iš kur skubotai apie viską pranešė tėvui. 

Atvyko Kęstutis ir su Vytautu stojo prieš Jogailą 
tarp Vilniaus ir Trakų. Jogailos jėgos buvo žymiai 
didesnės negu Kęstučio, bet vis delto ne labai jomis 
tepasitikėdamas, jisai nusiuntė į Kęstučio stovyklą savo 
brolį Skirgailą, pranešdamas nenorįs pralieti savitarpy 
kraujo ir prašydamas Vytautą atvykti bendrai pasitarti 
del taikos sąlygų ir prižadėdamas neliečiamybę. Kęstu- 
tis ir Vytautas, nieko pikto nemanydami ir nenorėdami 
namų karo, atvyko į Jogailos būklę; bet čia buvo 
tuojau paimti į nelaisvę ir išgabenti į Vilnių, o įųdvejų 
kariuomenei buvo pranešta, kad kunigaikščiai tarpusavy 
susitaikinę, ir ji galinti skirstytis namo. 

Kęstučio mirtis. Jogaila liepė savo dėdę apkalti ir 
Skirgailai nulydėti į Krevės pilį, kur buvo užrakintas 
šaltame ir drėgname urve, o penktą dieną pasmaugtas. 
Paleista gandas, kad Kęstutis patsai pasismaugęs. Jo 
kūną pervežė į Vilnių, kur stabmeldžių papročiu jį 
sudegino Šventragio pakalnėje, kardu apjuostą, su karo 
žirgu, pčdsekiais ir sakalais. 

Taip pabaigė gyvatą visudidžiausis Lietuvos karžy- 
gys, geriausis ano amžiaus karvedys, per 50 metų 
dangstęs savo krūtine tėvynės laisvę, mylimas savųjų, 
gerbiamas net priešų kaimynų, gražiausis viduramžio 


86 


raitelio pavyzdys, žuvęs ne karuose, tik nuo nedorų 
ir žemų giminaičių. 

Kestutis buvo skaistius veido, liesas, augalotas, 
žibančių akių (lang, hager, feurige Augen), barzda ilga, 
ant galvos plaukai reti. Jam supykus, kaktoje iššokdavo 
gyslos (Kotzebue Altere Geschichte Preussens t. II), 
Miegodavęs labai maža. Buvo irgi labai sumanus: 
sunkiausiose aplinkybėse mokėdavo greit susivokti 
(orientuotis). 

1366 m. kryžiuočių magistras kviečia jį į Insrutę 
pasimatyti. Kęstutis sutinka; bet kely netikėtai į lietu- 
vių stovyklą įbėga striela pervertas tauras. Kęstutis 
tuojau suprato, ką tai reiškia. Visi sėdo ant arklių ir 
įodami į tą pusę, iš kur pasirodė tauras, užklupo stiprų 
kryžiuočių būrį, kursai norėjo įį užpulti netikėtai iš 
užpakalio ir kaipo belaisvį pristatyti į Insrutę. Nepasi- 
juto, kaip patys pateko į lietuvių rankas, 

Du sykiu Kęstutis buvo pakliuvęs į kryžiuočių 
nagus ir mokėjo iš jų pasprukti. Antrą kartą jam 
patekus į kryžiuočių nelaisvę, buvo liepta iš džiaugsmo 
Marienburgo bažnyčiose net pamaldas laikyti, o prie 
kunigaikščio*) pristatyta ypatinga sargyba. Augštai 
gerbdamas Kęstutį, didysis magistras laikė jį labai 
geħi, bet ir sergėjo kaip akį, pristatęs ištikimiausį 
savo tarną Alpį, krikštytą lietuvį. 

Kestutis išsėdėjo kalėjime bemaž 8 mėnesius ir, 
kalbėdamas vakarais su Alpiu lietuviškai, taip mokėjo 
jo širdy sužadinti gimtojo krašto meilę, jog tasai pasi- 
rįžo su kunigaikščiu pabėgti. Kęstutis geležies lazda 
naktimis išmušė mūruose skylę ir tamsią naktį nusileido 
virve nuo sienos, kur Alpis jo laukė su dviem žirgais 
ir su kryžiuočių apdaru. Pilies vartų sargas nepažinęs, 


*) Vokiečių kronikos Kestutį vadina — rex arba princeps, 
arba Koning Kynstod; Algirdą — rex Lituanorum, Koning Algart. 


87 


kaip kryžiuočiams, atidarė angos vartus ir išleido. 
Prijoję prie girios, paliko nuilsusius žirgus, o patys 
miškais per Mozūrus pasiekė Trakus, iš kur Kęstutis 
nurašė d. magistrui, sakydamas ačiu už vaišes ir prisi- 
žadėdamas dar geriau vaišinti ir akyliau sergėti magistrą, 
įei kuomet patektų į nelaisvę lietuviams. 


Jogaila, 1382—1387 (j 1434) 


Antrą kartą įlipęs į Vilniaus sostą per Kęstučio 
lavoną, Jogaila ir ant jo giminių giežė apmaudą: 
Butrimas, Vidimantas buvo nukirsti, kiti arkliais sutrau- 
kyta. Ypač nukentėjo Kęstučio žmonos Birutės giminės, 
Sako pati Birutė buvusi nuskandinta; kiti mano, ją 
slapsčius Brastoj. 

Tas pats likimas, kaip tėvo, laukė ir Vytauto, kursai 
buvo pasodintas tame pačiame Krėvės kalėjime, kur 
nužudyta jo tėvas, Nors jį ten jautriai sergėjo, bet 
lankant jį jo žmonai Onai Sudmantaitei su savo tarnaite, 
pasisekė kunigaikščiui pabėgti, persivilkus tarnaitės 
drabužiais. Pasiaukojusi tarnaitė taip mokėjo apsimesti 
sergančiu kunigaikščiu, jog kai kurį laiką sargai 
nesusigriebė. 

Vytautas nuvyko pas Mozūrų kunigaikštį Jonušį, 
kurs buvo vedęs jo seserį Danutę-Mariją. 

Vytautas pas kryžiuočius. Vytautas, atvykęs pas 
Jonušį, iš čia meldė Jogailos sugrąžinti jam tėvo pali- 
kimą, pasižadėdamas nekeršyti už tėvo nužudymą ir 
klausyti kaip augkščiausiojo valdovo. Jogaila apie tai 
girdėti nenorėjo, atidavęs Trakus Skirgailai, o kryžiuo- 
čiams pusę Žemaičių iki Dubysos už talkininkavimą 
prieš Kęstutį. Kryžiuočiai reikalavo dar daugiau. 

Kadangi Jogaila, dabar nereikalaudamas kryžiuočių 
pagalbos, nenorėjo nusileisti derybose su jais, tai 


88 


kryžiuočiai su mielu noru priėmė Vytautą, kai tasai, 
nenorėdamas užtraukti Jogailos rūstybės ant Jonušio, 
iš Plocko nuvyko į Marienburgą. 

D. magistras davė Vytautui nemaža kareivių; atėjo 
jam 3000 žemaičių, ir su tąja kariuomene pasisekė 
Vytautui atsiimti Trakai (1383 m.); nuėjo jisai net iki 
Vilniaus, bet jo paimti negalėjo: o kai kryžiuočiai 
sugrįžo į Prūsus, Vytautas vienas nepajėgė Trakuose 
atsilaikyti ir buvo priverstas vėl grįžti pas kryžiuočius, 

Čia d. magistrui turėjo raštu pasižadėti pavesiąs 
jam visą Žemaičių kraštą, jei pasiseksią priveikti Jo- 
gailą, ir patsai būsiąs ordeno vasalu. Pasižadėjimui 
patvirtinti priėmė krikštą ir pats ir jo broliai — Zigi- 
muntas ir Tautvila. 

D. magistras pavedė Vytautui valdyti naujai įkurtą 
Naująjį Marienburgą su apylinke. Cia pradėjo kaskart 
daugiau spiestis Vytauto šalininkų ne tik žemaičių, bet 
ir augštaičių lietuvių, kurie ėmė Jogailos neapkęsti 
už jo nedorą pasielgimą su savo giminaičiais, 

Kai Jogaila pamatė, kad Vytauto šalininkų skaičius 
kasdien auga, kad ne tik Žemaičiai bet ir Trakų 
apskritis perėjo į Vytauto pusę ir kad pačių lietuvių 
tarpe auga juo nepasitenkinimas, pasiryžo su Vytautu 
taikintis; pradėjo slapta siuntinėti pas jį savo įgaliotinius, 

Buvo ir kita priežastis, kuri spyrė Jogailą greičiau 
susitarti su Vytautu, kad turėtų laisvas rankas: jį masino 
Lenkų sostas ir jų jauna karalaitė Jadvyga. 

Jogailos susitaikinimas su Vytautu. Vytautui be 
abejo įkyri buvo kryžiuočių globa; tik priverstas, jai 
buvo atsidavęs, manydamas ilgainiui atitaisysiąs savo 
kraštui daromas skriaudas. Todel labai apsidžiaugė, 
matydamas, kad Jogaila nori susitaikinti. Tačiau taika 
ne iš karto įvyko. Vytautas reikalavo viso savo tėvo 
palikimo su Trakais, 


89 


Jogaila bent tuojau to ištesėti negalėjo: Trakai 
buvo pavesti Skirgailai. Galų gale buvo sutarta, kad 
Vytautas tuo tarpu pasitenkinsiąs Drogičinu, Brasta ir 
Lucku, o Trakus gausiąs, kai Skirgailai atiteksiąs 
Polockas, kuris dar reikėjo atimti nuo vyresniojo 
Jogailos brolio, Andriaus Vingalto, atsisakiusio klausyti 
Lietuvos karaliaus. 

Tuo būdu slapta susitaikinęs su Jogaila, Vytautas, 
rodydamas norįs eiti pieš Lietuvą, patelkė kryžiuočių 
diduomenę talkininkauti. Bet pasiekęs Žemaičių sieną, 
staiga su savo svainiu Sudimantu užpuolė kelias kry- 
žiuočių pasienio pilis ir jas sudegino. 

Paskui Vytautas susijungė su Skirgailos ir Jogailos 
kariuomene, ir visi iš vieno apgulė Kauno pilį, nese- 
niai patekusią į kryžiuočių rankas ir gerokai sustiprintą. 
Nors atėjusiam pagelbėti kryžiuočių marčelgai Valen- 
rodui ir pasisekė maistu aprūpinti įgulą, vis delto lie- 
tuviai, per 4 savaites griaudami sienas patrankomis, 
galop paėmė tvirtovę. Nemaža ordeno raitelių vienuolių 
ir paprastų kareivių pateko į nelaisvę. 

Tuo būdu visa Žemaičių šalis buvo išvaduota, ir 
kryžiuočių pasienio pilys nugriautos. Susitaikinus Lietu- 
vos valdovams tarpusavy, galima buvo tikėtis šviesesnės 
ateities. Bet čia įvyko tokių dalykų, kurie turejo Lie- 
tuvai didžiausių pasekmių ir jos istorijos ratą pasuko 
visai į naujas vėžes. Buvo tai Lietuvos ir Lenkų unija, 
susijungimas dvejų tautų ir dvejų valstybių, suėjimas 
į vieną valstybę dvejų tautų, kuriedvi ir kilme, ir būdu, 
ir tikėjimu didžiausiai skyrėsi, susivienijimas pradžioj 
labai silpnas, bet ilgainiui kaskart tampresnis ir rea- 
lesnis, iki galutino Lietuvos bemaž ištautėjimo ir nuslo- 
pinimo. 

Tačiau tas dvejų kaimynių valstybių susibendravi- 
mas, toks pragaštingas Lietuvai, turėjo ir gerų pusių: 


90 


jisai pakreipė lietuvių tautą į vakarų kultūrą, apsau- 
gojo nuo rytų pravoslavijos ir lietuvių sugudėjimo, 
galop sustabdė vokiečių veržimąsi į rytus, sulaužęs 
kryžiuočių ordeno galybę, kuri per du šimtu metų 
smaugė Lietuvą. 


91 


Asmeninė Lietuvos Unija su 
Lenkais. 


1385 — 1569, 


Lenkai prieš susidedant su Lietuva. Jau 965 me- 
tais, viešpataujant Mečislovui I, Lenkai priėmė kata- 
likų tikėjimą ir prisišliejo prie vakarų kultūros. Turė- 
dami kai kurių sumanių ir drąsių kunigaikščių, o pas- 
kui karalių, Lenkai sukūrė gana žymią valstybę, kuri 
tačiau tvirto pamato ir šviesios ateities neturėjo. Iš 
vienos pusės ji buvo atskirta nuo marių. Baltijos ma- 
res anksti jai užstojo tvirtai įsikūręs kryžiuočių orde- 
nas; į Juodąsias marias jai užkirto kelią Lietuviai, 
užėmę Voluinę ir Podolę. 

Antra vertus Lenkų diduomenė, augdama savo 
įtaka ir teisėmis, skriaudė Zzemesniuosius luomus, mies- 
telėnus, o ypač valstiečius (chlopus), siaurino ir savo 
karaliaus valdžią. Tik Kazimieras Didysis buvo su- 
valdęs didikus ir gerokai sutvarkęs viduje valstybę, 
rūpindamasis valstiečių gerove ir jų naštos palengvi- 
nimu. Už tat jį didikai ir pavadino pašiepdami vals- 
tiečtų karaliumi (król chlopow). 

Kazimierui D. mirus ir juo pasibaigus vyriškai ka- 
ralių eilei, didžiūnai vėl pasipūtė, o Vengrų karalius 
Liudvikas, Kazimiero sesers sūnus, buvęs vienkart ir 
Lenkų karaliumi, norėdamas, kad, jam mirus, Lenka; 
išrinktų sau karalaite vieną iš jo dukterų, buvo pri. 


92 


verstas 1374 m. didikams ypatingu raštu pripažinti ir 
patvirtinti jų privilegijas. Tas privilegijas didžiūn: i 
sunaudojo ne tėvynės labui, bet tik savo naudai ir sa- 
vitarpio kerštams bei vaidams, kas silpnino valstybę. 

Bet lenkų tarpe buvo irgi vyrų, kurie matė toliau 
negu asmens reikalus. Jie matė, kad Lenkai, iš visų 
pusių apsupti tvirtų kaimynų-priešų, viduje gerai nesu- 
sitvarkę ir nustumti nuo marių, vieni neturi ateities ir 
negalės ilgai laikytis. Jie atkreipė tuomet akis į savo 
kaimynę Lietuvą, kurį valdant Gedimino ainiams, su- 
sitvarkė viduje, rėmėsi į Baltiją ir Juodąsias marias ir 
žemės plotais buvo tris kartus didesnė už Lenkus, 

Jau Vladislovas Alkūnėlė (Lokietek) ieškojo lietuvių 
draugijos ir savo sūnui Kazimierui parinko už motė į 
Gedimino dukterį Aldoną, norėdamas tuo būdu sus'- 
artinti su Lietuva, 

Ypatingai Lenkams buvo reikalinga glaudžiau susi 
jungti su Lietuva, kai ant jų sosto užsėdo jauna kara- 
laitė Jadvyga, Vengrų karaliaus duktė, susižadėjusi su 
Austrijos karalaičiu Vilhelmu, ir kai Lenkams buvo 
arti pavojus patekti Austrijos ciesoriams, kaip pateko 
įiems Vengrai ir Čekai, Bijodami paskęsti vokiečių 
juroje, Lenkai pasiryžo neleisti savo karalaitei tekėti 
už Viliaus, bet nutarė kviestis karaliumi Jogailą, pra- 
nešdami jam apie tai. 

Jogailos tuštybei ir ambicijai Lenkų pasiūlymas la- 
bai patiko. Pritarė jam ir Vytautas, gal daug nemąs- 
tydamas apie pasekmes, o gal jau tuomet svajoja, kad, 
Jogailai persikėlus į Lenkų sostinę Krokuvą, jam ati- 
teksianti visa Lietuva ir jisai mokėsiąs geriau lemti 
josios ateitį. 

Jadvyga. Jadvygai buvo vos 15 metų amžiaus, ka; 
ji paliko Lenkų karalaite valdove. Buvo tai įauniau- 
sioji Vengrų karaliaus Liudviko duktė. Augo kartu su 


93 


liVhelmu, Austrijos kunigaikščiu, kurį buvo pamilusi 
ir su įuo susižadėjusi, net už jo ištekėjusi, kaip mano 
kai kas. Lenkų didikai del politikos tą ryšį taip pat 
suardė, kaip paskui norėjo būtinai suardyti moterystės 
ryšį Zigmanto Augusto su Barbora Goštautiene. 

Gavę palankų Jogailos atsakymą, Lenkų didikai 
turėjo dabar perkalbėti savo jauną karalaitę, kad te- 
kėtų už Lietuvos valdovo. Tačiau tai buvo nelengvas 
darbas, ypač kai Vilhelmas, patyręs apie vedamas su 
Jogaila derybas, pats slapta atvyko į Krokuvą ir pasi- 
matė su savo sužadėtine. 

Ilgai lenkų dvasininkai įrodinėjo Jadvygai, kokių 
nuopelnų ji turėsianti prieš Dievą ir prieš savo tautą, 
apsikrikštijus Lietuviams ir susijungus su Lenkais, bet 
veltui: toji nenorėjo nė klausyti apie Jogailą, kurio 
nebuvo mačiusi ir apie kurio nedorą pasielgimą su 
savo dėde Kęstučiu be abejo buvo girdėjusi. Tuomet 
lenkų didžiūnai pašalino iš Krokuvos Vilhelmą, o Jad- 
vygos rūmų vartus užrakino, kad juodu negalėtų 
daugiau besimatyti. Karalaitė, pagriebusi kirvį, ėmė 
skaldyti vartus.; 

Valstybės iždininkas galop Jadvygą prikalbėjo slap- 
ta pasiųsti į Lietuvą ištikimiausį savo tarną, kursai, 
viską apie Jogailą ištyręs ir matęs, jai praneštų. Jad- 
vyga pasiuntė išmintingą vyrą Zavišą, o tasai sugrįžęs 
jai pranešė, kad Jogaila gražus esąs ir malonus jau- 
nikaitis. 

Krėviškė Unija. (Gavęs Lenkų pakvietimą, Jogaila“. 
1385 m. pradžioje išleido iškilmingai pasiuntinius į 
Krokuvą, o iš ten į Vengrus pas Jadvygos motiną 
Elzbietą.  Pasiuntiniais nuvyko Skirgaila, Vigantas, 
Vilniaus prievaizda Aniulis ir kiti. Jogailos vardu daug 
nesiderėdami, jie priėmė pakištas jiems sąlygas, gal 
jų nelaikydami svarbiomis: apsikrikštyti su visa Lietuva, 


94 


prijungti prie lenkų visus Lietuvos kraštus, Lenkams 
atvaduoti vokiečių užgriebtus Pamarį, Kulmiją, Sileziją, 
Dobrinę,išmokėti Austrijos karalaičiui Vilhelmui 200,000 
Horėnų už sulaužymą moterystės sutarties su Jadvyga. 

Toms sąlygoms smulkiau aptarti sykiu su grįžtan- 
čiais lietuvių pasiuntiniais atvyko lenkų pasiuntiniai į 
Krėvės pilį, kur jų laukė Jogaila ir nemažas Lietuvos 
didžiūnų burys. Čia įvyko pirmasis bendras lietuvių 
ir lenkų seimas arba suėjimas. Čia padarytą sutartį 
Jogaila patvirtino tam tikru raštu, ant kurio padėjo 
savo parašus irgi Skirgaila, Kaributas, Lengvenis ir 
Vytautas. 

Taip įvyko pirmoji Lietuvos unija su Lenkais kaip 
tik toje vietoje, kur prieš trejetą metų buvo nusmau- 
gtas Kestutis!! Tos sutarties žadiniai Lietuvių buvo 
padaryti be jokio ypatingo reikalo ir sprendimo. At- 
rodo, lyg kad Lietuvos valdovai, juos lengva širdimi 
darydami, nemanė jais varžytis, ar save jais tikrai rišti, 
Laikas parodė, kad skaudžiai apsirikta. 

Jogailos krikštas ir jungtuvės 1386 m. Kryžiuo- 
čių ir kardininkų ordenai, sužinoję apie lietuvių pasi- 
tarimus su lenkais ir kerštaudami, kad jiems iš po 
rankų sprunka priežastis toliau kariauti su Lietuviais, 
ketinančiais per Lenkus apsikrikštyti katalikais, su di- 
dele kariuomene pasiskubino dar sykį užpultį Lietuvą, 
nuėjo net anapus Vilniaus iki Ašmenos. Tačiau suti- 
kę stiprų pasipriešinimą, buvo priversti grįšti namo 
be ypatingo pasisekimo. Tai buvo 1385 m. rudeny. 

Laimingai bent tuo tarpu apsigynęs nuo kryžiuočių 
ir kardininkų, Jogaila su savo broliais ir didikais pa- 
siskubino į Krokuvą. Netoli miesto jį pasitiko su pa- 
lydovais raiteliais Spytka iš Melštino, lenkų karvedys. 

Ant rytojaus vasario 15 d. 1386 metais Gniezno 
arkivyskupas Bodzanta Jogailą pakrikštijo ir tą pačią 


95 


dieną sujungė moterystės ryšiu su Jadvyga, o trečioje 
dienoje apvainikavo Lenkų karaliumi, Jogailai krikšto 
tėvu buvo pakviestas d. kryžiuočių magistras Zėllne“ 
ris Rotenšteinas, bet tasai išsikalbinėdamas neatvyko, 
nes Lietuvos krikštas ordeno nedžiugino. 

Drauge su Jogaila apsikrikštijo ir jo jaunieji bro- 
liai. Vytautas jau buvo anksčiau apsikrikštijęs, kai 
buvo pas kryžiuočius iš Krėvės pabėgęs. Dabar tik 
naują Aleksandro vardą sau gavo. 

Andriaus Vingalto maištas. Jogailai apsikrikštijus 
ir tapus Lenkų karaliumi, Lenkų didikai Krokuvoje 
tuojau pareikalavo, kad Jogaila tikrai ištesėtų savo 
pasižadėjimą t. y. kad Lietuvos kraštai priklausytų 
Lenkų karaliui, kaipo neatskiriama jojo karalystės da- 
lis. Tam laiduoti Jogaila buvo priverstas net savo 
brolius įkaitais atiduoti. Bet kai Andrius Vingaltas 
vėliai pakėlė maištą prieš Jogailą ir panorėjo visą 
Lietuvą jam atimti, kad arčiau su rusais, ne su lenkais 
susibendrautų, Jogailai pasisekė išvaduoti Vytautą ir 
Skirgailą, siunčiant juos prieš maištininką. 

Vingaltas, susitaręs su kardininkais ir jų padeda- 
mas, įsilaužė į Polocką ir ėmė naikinti ir deginti vis- 
ką, pasiekęs net Ašmeną. Su Vingaltu susirišo ir 
Smolensko kunigaikštis Sviatoslavas, kursai su stipria 
kariuomene apstojo Oršos pilį bei Vitebską; bet ne- 
galėdamas jų paimti, siaubė apylinkes. 

Pasiųsti Vytautas ir Skirgaila nespėjo pavyti kardi- 
ninkų, kurie su didžiu grobiu grįžo į Padauguvį. Bet 
Vingaltas buvo nugalėtas, pateko į nelaisvę ir buvo 
nusiųstas Jogailai į Krokuvą. Sviatoslavas, irgi nuga- 
lėtas, krito kovoje Mscilavo laukuose. Jo sūnus Juras 
atgavo Smolenską, prisiekęs klausyti Lietuvos. 

Lietuvių krikštas 1387 m. Išbuvęs Krokuvoj be- 
maža ištisus metus, Jogaila su Jadvyga, su Gniezno 


96 


arkivyskupu ir kitais lenkų dvasininkais, lydimas lietu- 
vių ir lenkų diduomenės, žiemos metu atvyko į Vilnių. 
Čia buvo sušauktas didesnis Lietuvos bajorų susirin- 
kimas, kur nutarta priimti katalikų tikėjimą. 

Pažadindamas uoliau krikštytis, Jogaila išleido raš- 
tą vasario m. 20 d., kuriuo suteikė ypatingų teisių 
katalikams, neduodamas jų pravoslavų tikejimo pilie- 
čiams, nors ir tųjų tikėjimo laisvės nevaržė. 

Iki šiolei politiškos moterystės tų kunigaikščių ir 
didžiūnų, kuriems pavedamos buvo valdyti atskiros 
didesnės sritys, būdavo varžomos Lietuvos karaliaus: 
reikėjo jo sutikimo. Taip pat iš paties Lietuvos ka- 
raliaus gautų valdyti iki gyvos galvos žemės plotų, 
vadinamų lėnų, negalima buvo palikti savo vaikams ar 
ištekant dukterims duoti be ypatingo karaliaus leidimo. 
Dabar bajorai katalikai gavo čia daugiau laisvės, o 
provoslavas neturėjo teisės vesti katalikės. Dvasiški- 
jai buvo pripažintos ypatingos privilegijos, atleidžian- 
čios katalikų kunigus nuo mokesčių ir kitų sunkenybių. 

Žemesniojo luomo žmonėms paraginant krikštytis 
buvo dalijama dovanų — drabužių ir baltų drobių. 
Einančių krikštytis visų luomų buvo labai daug. Kuni- 
gai nespėję jų po vieną krikštyti: buvę žmonės renka- 
mi būriais ir krikštijami pašlakštant. Kad būtų buvę 
kaip nors stabmeldžių ar jų kunigų pasipriešinta bent 
Vilniuje ir rytų Lietuvoje, neužsiliko žinių. 

Didžiausias vargas buvo tas, kad atvykę lenkų 
kunigai visai nemokėjo lietuviškos kalbos ir, jei kiek 
mokė tikėjimo tiesų, tai vien su vertikų pagala. Jei 
kas bent kiek mokėjo lietuviškai, tai vien pranciškonys, 
užsilikę Vilniuje nuo Algirdo laikų. Sako, patys Jo- 
gaila ir Vytautas mokę katalikų tikėjimo, kad bent 
kiek prirengtų lietuvius stabmeldžius prie krikšto. 

Pačioje pradžioje tas naujo tikėjimo priėmimas bu- 


97 


Maironio Raštai 7 


vo daugiau paviršutinis; buvo tai tik senojo tikėjimo 
griovimas: buvo paliepta dievaičių stabus daužyti, 
šventąją ugnį, dievų garbei kūrenamą, gesinti, namuo- 
se laikomus žalčius mušti, šventuosius ąžuolynus kirsti. 

Kur pirma Vilniuje Perkūno maldykla stovėjo ir 
augo ąžuolynas, ten arkivyskupas Bodzanta pašventė 
vietą šv. Stanislovo katedros bažnyčiai. Pirmuoju 
Vilniaus vyskupu papa Urbonas VI paskyrė Andriejų 
Vosylių, kurs dar Algirdo laikais gyveno Vilniuje kaip 
pranciškonis, o paskui prie Vengrų karalienės Elzbie- 
tos sekretoriavo. 


Paskui Karalienė Jadvyga išvažiavo atgalios į Kro- 
kuvą ir, rūpindamasi naujos vyskupijos apšvietimu, 
įsteigė savo lėšomis Pragoje stipendijas dvylikai lietu- 
vių kunigų. 

Jogaila ir Vytautas iš Vilniaus važinėjo į kitus 
Lietuvos miestus, visur ragindami lietuvius krikštytis 
ir žymesnėse vietose statydami bažnyčias. Tuo būdu 
buvo įsteigtos bažnyčios Ukmergėje, Krėvėje, Ašme- 
noje, Lydoje, Trakuose, Švenčionyse, Volkoviske, 
Giedraičiuose, Gardine, Brastoje ir kitur. 

Kaip tos naujai įsteigtos bažnyčios buvo aptarnau- 
jamos lenkų kunigų, lietuviškai nemokančių, nėra ži- 
nios. Padavimas sako, patys Vytautas ir Jogaila mo- 
kinę žmones naujo tikėjimo tiesų, net „Tikiu į Dievą 
Tėvą“ lietuviškai išvertęs Jogaila. 

Pas visas Europos tautas krikščioniško tikėjimo 
pradžia paprastai supuola su pirmuoju tautos pasireiš- 
kimu ištorijos arenoje, su tos tautos atgimimu, su jos 
kultūros augimu. Lietuvių tautą sudaro retą, liūdną 
išimtį. Lietuvos krikštas tai tas jos istorijoje momen- 
tas, nuo kurio ji pamažu slenka žemyn, nustodama 
kaskart daugiau savo poliškos reikšmės, savitos jaa 


98 


gana žymios kultūros, savorankiškumo. Kuo tai gali- 
ma išaiškinti? 

Lietuvių tautos tragizmas pirmiausia tame, kad 
Kristaus mokslas ėjo į Lietuvą ne su kryžiumi, tik su 
kardu, ginkluotų ordenų per prievartą brukamas. Lie- 
tuviai, amžiais gindamies nuo vokiečių priešų ir nuo 
brukamo tikėjimo, jautė, kariaują už savo buvį, už 
tautos gyvybę, ir jų sąmonėje ilgainiui krikščionių ti- 
kėjimas susikristalizavo kaip mirtinas tautos priešas, 
o savo stabmeldiškasis kaip tautos gyvybės ir jos ne- 
priklausomybės reiškėjas. Kai tas krikščionių tikėji- 
mas, lenkų atneštas, galų gale vis tik ėmė viršų, Lie- 
tuvių tauta savo kovoje pasijuto, tarytum, perblokšta, 
mirtinai nugalėta, neteko pasitikėjimo savimi ir ėmė 
merdėti. 

Antra, mūsų tautos tragizmas tame, kad Kristaus 
mokslą galutinai jai atnešė ne idėjiniai misionieriai, 
kaip kitoms tautoms, iešką vien Dievo garbės, šviečią 
kilnių dorybių pavyzdžiais, pilni dvasios, aukoją net 
savo gyvybę, — atnešė Lietuvai Kristaus evangeliją 
Lenkų politika, grynas šaltas naudos apskaitliavimas, 
nešė tą mokslą lenkai kunigai, kurie, eidami į svetimą 
kraštą apaštalauti, net svetimos kalbos nepasirūpino 
išmokti; apaštalavo ne tik pradžioj, bet dar ilgais 
amžiais per vertėjus; juk XVI amž. pabaigoj (1596 m.) 
Klemenso VIII įgaliotas Aleksandras Komulavičius, aplan- 
kęs Vilniaus vyskupiją, atrado daug tokių parapijų, kurio- 
se sėdėjo kunigai, visai nemoką lietuviškai. Tokie nebi- 
liai kunigai negi galėjo Lietuvių tautai įkvėpti naujos dva- 
sios, ją atgaivinti, Kristuje atnaujinti, įnešti naujų jėgų? 


Skirgaila, 1387 — 1392. 


Apkrikštiję bent daugumą augštaičių lietuvių, Jo- 
vaila turėjo grįžti į Lenkus ir lenkams duotais paža- 


99 


dėjimais iš jų sostinės Krokuvos valdyti Lietuvą bei 
Lenkus, kaipo suvienytas valstybes. Tačiau, matyti, 
ir pats Jogaila, darydamas net raštu pažadėjimus, ne- 
manė jais labai varžytis, ir pats gyvenimas parodė, 
kad dvi sazvaimingos valstybės, gyvenusios iki šiolei 
visai atskirai ir kitoniškai, negali iš karto susilieti į 
vieną organizmą arba kūną. Jogailai tiesiog negalima 
buvo pačiam iš tolimos Krokuvos kartu tvarkyti Len- 
kų ir pačios Lietuvos. . 

Patys lietuviai labai nepalankiai žiūrėjo į tai, kad 
jų „karalius išvažiuoja gyventi į svetimą šalį. Todel 
Jogaila paveda Lietuvą valdyti savo broliui Skirgailai, 
įsakydamas visiems jį augščiau laikyti už kitus savo 
brolius ir pakeldamas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, 
sau gi pasilikdamas karaliaus vardą. Tuo būdu, be 
abejo lenkų didžiūnams patariant, buvo nuskriausta 
Lietuva, nes jai atimta karalystės vardas, nuo Mindau- 
go laikų jai teisėtai priklausęs. 

Skirgailos paskyrimas didžiuoju Lietuvos kunigaikš- 
čiu buvo didi Jogailos klaida. Skirgaila negana to, 
kad buvo pravoslavų tikėjimo ir netiko naujiems kata- 
likams lietuviams, jisai maža ir tesirūpino valstybės 
reikalais, nuolatos girtas, puotaudamas per dienas ir 
naktis. Dažnai įkaitęs nuo midaus ar vyno, taurę su- 
kuldavo į savo ištikimiausio tarno kaktą. Tokiu savo 
pasielgimu Skirgaila negalėjo patraukti prie savęs lie- 
tuvių, ir jo pradėta stačiai nekęsti. 

Lietuvių dauguma, norinti tėvynei gero, linko prie 
Vytauto, kursai visus kunigaikščius buvo peraugęs 
šviesiu protu ir tvirtu būdu. Bet Jogaila jo bijojo, 
kad iškilęs į viršų, nepasidarytų jam pavojingas. Ne 
tiktai nepaskyrė jo didžiuoju kunigaikščiu, jam įsakęs 
klausyti girtuoklio Skirgailos, ne tik neištesėjo visų 
savo pažadėjimų, nesugrąžinęs jam tėvo Trakų, bet 


100 


dar apstatė jį savo žvalgais, kurie turėjo skaityti visus 
jò žingsnius ir pranešinėti apie viską. 

Vytautas kitados visą karštą jaunystės širdį Jogai- 
lai buvo atidavęs ir nekartą prieš savo tėvą užtardavo; 
dabar tasai atmoka jam nelabu nedėkingumu. Galima 
iš to spręsti, kaip turėjo tą viską atjausti Vytautas. 
Tačiau jisai tylėjo; gal laukė patogesnio laiko. Paga- 
liau ir jam išseko kantrybė. 

Didysis Maskvos kunigaikštis Vosylius, suprasdamas, 
kad Vytautas gali būti ilgainiui jam reikalingas, atvy- 
ko į Vytauto buveinę Lucką, kur buvo maloniai vaiši- 
namas ir susižadėjo su Vytauto dukterimi Naste, ją 
pavadinęs išmintinga Zopija. Skirgaila pranešė kara- 
liui Jogailai, Vytautą darant slaptas sutartis prieš jį 
su maskoliais. 


Vytautas buvo priverstas net prisiekti Liubline, 
klausysiąs Skirgailos. Negana to: Vytautą pareikalavo 
Jogaila į Krokuvą; tasai nusiuntė į Lenkus savo išti- 
kimą rūmininką, kursai išrodytų karaliui Vytauto ne- 
kaltybę. Tą pasiuntinį Jogaila, uždaręs kalėjime, liepė 
kankinti, kad išgautų nuo jo pripažinimą Vytauto su- 
tarties su Maskva. Galų gale Vytautui buvo pranešta, 
kad Skirgaila norįs jį nužudyti, kaipo pavojingą priešą 
ir jieškąs tik progos. 

Matydamas, kad gali susilaukti savo tėvo Kęstučio 
likimo, jei sėdės ilgiau, sudėjęs rankas, ir pasiremda- 
mas visuotinu Lietuvoj nepasitenkinimu del Jogailos 
ir Skirgailos pasielgimo, Vytautas pasiryžo užimti ne- 
tikėtai Vilnių, kad atgautų Lietuvai visišką nepriklau- 
somybę nuo Lznkų, o sau karaliaus sostą. 

Kaip kitą kartą Kęstutis, taip dabar jo sūnus Vy- 
tautas mėgino šieno vežimuose įvežti paslėptus karei- 
vius į Vilniaus pilį. Bet sumanymas nepasisekė. Tuo- 


101 


met Vytautu nieko kito nebeliko, kaip bėgti pas 
kryžiuočius. 

Sustiprinęs savo įgulomis Gardiną, Suražių, Brastą 
ir Kamenčių, Vytautas su savo jaunesniaisiais broliais 
Zigimuntu ir Tautvila, seserim Ringaile ir su daugiau 
negu 100 savo šalininkų didžiūnų nuvyko pas tuos 
kryžiuočius, kurie jau kartą buvo jį priėmę, o kuriuos 
jisai buvo paskui skaudžiai užvylęs. 

Savaime kyla klausimas, kodel Vytautas neieškojo 
pagalbos didžiojo Maskvos kunigaikščio, savo dukters 
sužadėtinio? Matyti, būdamas gilus politikas, Vytautas 
suprato, kad kryžiuočiai, norėdami išnaudoti progą, 
greičiau panorės įsikišti į Lietuvos kunigaikščių nesu- 
tikimus, negu Maskvos valdovas, kursai dargi savo 
įėgomis galėjo nepasitikėti. 

Kryžiuočiai tikrai ir šį kartą neatsakė šelpti Vytau- 
to, bet jau pareikalavo nuo jo brangių įkaitų: brolio 
Zigimunto, sesers Ringailės ir atvykusių žemaičių ba- 
jorų. Vytautas dar buvo priverstas pasižadėti ištesėti 
sutartį, padarytą su ordenu 1384 metais t. y. Žemai- 
čius pavesti kryžiuočiams. 

Kai kas rašo, nors tai nėra patikrinta, Vytautas 
buvęs priverstas kryžiuočiams įkeisti net savo sūnus: 
Joną ir Jurgį, kurie paskui, Vytautui su Jogaila susi- 
taikinus, buvę kryžiuočio Šenenbergo ar Šunbernio 
nužudyti, d. magistrui įsakius. 

Vytauto kova su Jogaila. Vytauto susidėjimas su 
kryžiuočiais buvo Jogailai labai neparankus: pasodinęs 
savo brolį Lengvenį kunigaikščiu didž. Naugarde, ji- 
sai buvo ketinęs su juo drauge pulti Maksvą. Dabar, 
gresiant pavojui iš kryžiuočių pusės, buvo priverstas 
atsisakyti nuo savo sumanymo. Užėmęs visus kraštus 
ir jų pilis, buvusias Vytauto valdžio, rengėsi kovoti 
su ordenu, 


102 


Didysis ordeno magistras Valenrodas, sulaukęs iš 
Europos nemaža svečių ir prirengęs apie 40,000 ka- 
riuomenės, drauge su Vytautu, kurs vedė žemaičius, pa- 
siuntė ją per Kauną ant Vilniaus. Skirgaila mėgino 
jiems užstoti kelią, bet Eišiškių laukuose (netoli Ne- 
ries upės) buvo Vytauto nugalėtas ir priverstas bėgti, 
nes jo kareivių lietuvių dalis perėjo į Vytauto pusę. 
Mušio dalyviai kareiviai lenkai buvo paimti į nelaisvę, 
ir su savo žirgais (apie 2000) nusiųsti didž. magistrui. 

Paskui Vytautas su kryžiuočiais apgulė Vilnių, kurį 
gynė dvi pili: augštoji, kur buvo užsidarę lenkų karei- 
viai su vadu Moskoževskiu, ir žemoji, kur gynėsi Jo- 
gailos brolis Kazimieras Karigaila. 

Gerai aprūpintas ginklais ir maistu, Vilnius ilgai 
galėjo gintis, bet galop pasisekė Vytautui įsilaužti į 
žemąją pilį ir ją sudeginti. Karigaila su 14,000 karei- 
vių ją gindami žuvo. Iš Vytauto pusės krito mušy jo 
brolis Tautvila. Užėjęs vėlybas ruduo su šalčiais ir 
darganomis neleido Vytautui įsilaužti į augštąją pilį; 
jisai buvo priverstas grįžti į Prūsus, gerokai apnaikinęs 
Lietuvą. 

Gyvendamas ordeno paskirtoje Bartenšteino pily, 
Vytautas rengė naują žygį į Lietuvą. Cia jisai susi- 
Jaukė nuo didžiojo Maksvos kunigaikščio Vosyliaus 
pasiuntinių, su kuriais išleido savo dukterį Zopiją. Čia 
vis ėjo daugyn Vytauto šalininkų, kurie nekentė Skir- 
gailos ir Jogailos del jų bendravimosi su lenkais. 

Didysis kryžiuočių magistras Konradas Valenrodas 
ruošėsi irgi į karą su Lietuva ir, surinkęs didžiausią 
kariuomenę, kokios iki šiolei dar nebuvo buvę (apie 
70.000), vėl su Vytautu pasiryžo paimti Vilnių. 

Jogaila, neperdaug pasitikėdamas Skirgailos suma- 
numu, Vilnių pavedė ginti lenkui Jonui Olesnickiui, 
kursai, kryžiuočiams besiartinant, per 5 mylias liepė 


103 


nudeginti Vilniaus apylinkes. Kryžiuočiams tasai kry- 
žiaus karas labai nepasisekė; Vilniaus jie paimti nepa- 
ėmė, tik Lietuvą smarkiai sunaikino. 

Tačiau Vytautas vėl pergalėjo Skirgailą netoli Šven- 
tosios upės ir, augant savo šalininkų skaičiui, užėmė 
Gardino ir Merkinės pilis. Čia lietuviai, Vytauto ša- 
lininkai, perėję į jo pusę, nuginklavo savo draugus 
lenkus, ir tie pateko į nelaisvę. Galop visas 'Žemai- 
čių kraštas iki Kauno ir Gardino atiteko vėliai 
Vytautui. 

Jogaila ilgomis naminėmis kovomis nuvargintas ir 
matydamas, kad Vytautas nenustos kariavęs, iki pa- 
sieks visos Lietuvos sosto, ryžosi geruoju su juo tai- 
kintis. Jisai pasiuntė pas Vytautą Plocko kunigaikščio 
sūnėną Enriką Ziemovitą, Krokuvoje studijavusį teolo- 
gijos mokslus ir jau kai kuriuos šventimus priėmusį. 
Tasai dar Ploeke įsimylėjęs gražią Vytauto seserį Rin- 
gailę ir su ja susižadėjęs, dabar atvyko į Prūsus ją 
vesti. 

Kryžiuočiams nė į galvą neatėjo, kad Enrikas atvy- 
ko ne tiek piršlyboms, kiek deryboms, su slapta nuo 
Jogailos misija. Tasai Jogailos pasiuntinys meldė 
Vytautą atsisakyti nuo bičiuolystės su kryžiuočiais ir 
pareiškė, kad Jogaila galop sutinkąs jam atiduoti ne 
tik jojo tėviškę, bet ir visą Lietuvą valdyti, sau tepa 
likdamas Lietuvos karaliaus vardą. 

Vytautui seniai įkyrėjo ištrėmimas, su vokiečiais 
kryžiuočiais bendravimas ir savo tėvynės naikinimas- 
todel su džiaugsmu priėmė pasiūlymą. 

Išleidęs savo gentis ir žymesnius šalininkus į Lie; 
tuvą, kiek tai galėjo be įtarimo padaryti, būdamas 
apsuptas kryžiuočių šnipų, tik savo brolio Zigimunto 
nespėjęs išvaduoti (nelaisvėje pasiliko iki 1398 m.), 
Vytautas persiskyrė su kryžiuočiais tuo pačiu būdu» 


104 


kaip ir anuomet: paėmęs staiga Gardiną, Kauną ir 
kitas pilis, kuriose buvo pirma priverstas pastatyti 
komendantais kryžiuočius ir jose dabar palikęs savo įgus 
las bei viršininkus, pasiskubino į Lydą, kur jojo laukė 
Jogaila su Jadvyga. 

Iš Lydos visi nuvyko į Vilnių. Olesnickis sutiko 
juos iškilmiugai; visi lietuviai su neapsakomu džiaugs- 
mu sveikino naują savo valdovą, o kartu ir taiką, įvy- 
kusią kunigaikščių tarpe. 

Sv. Stanislovo katedroje pirmasis Vilniaus vyskupas 
Andrius Vosylius uždėjo ant Vytauto galvos didžiųjų 
Lietuvos kunigaikščių kepurę, o vienas iš senatorių di- 
žiūnų padavė jam kalaviją, žemės galybės ženklą, ir 
malonės ženklą — lazdą. Kartu buvo apvainikuota ir 
Vytauto žmona Ona, neatskiriamoji jo draugė kalėjime, 
kelionėse ir karuose. 

Apšauktas didžiuoju visos Lietuvos kunigaikščiu, 
kurio privalė klausyti visų Lietuvos sričių kunigaikščiai 
ir jų pavaldiniai, pats Vytautas turėjo pasižadėti raštu 
ir tą pasižadėjimą patvirtinti priesaika, reikale eisiąs 
su pagalba Lenkų karalystei, niekuomet nuo jos ne- 
siskirsiąs, klausysiąs Jogailos ir Jadvygos — augščiau- 
siųjų savo valdovų. 

Skirgailai už Vilnių pažadėta Kijevas su aplinkiniais 
kraštais. 

Tas Vytauto apsirašymas tuo buvo lietuviams ge- 
resnis už aklą Jogailos su lenkais Krėvėje (1385 m.) 
padarytą sutartį, kad dabar visa Lietuva buvo pripa- 
žinta neskaldomu vienetu, kuris susijungia per Jogai- 
los asmenį su Lenkais; Krėvėje gi visi Lietuvos kraštai 
ir kiekvienas atskirai, kaipo Jogailos savastis, buvo 
Lenkams priskirti, kaip jų karalystės dalis. Dabar 
buvo padaryta su Lenkais unija, tuomet gi visiškas 
Lietuvos inkorporavimas (įjungimas) be jokių sąlygų. 


105 


Vytautas Didysis Aleksandras I. 
1392— 1430, 


Per pastaruosius kunigaikščių vaidus ir kovas, vy- 
riausiojo Lietuvos valdovo autoritas ir valdžia žymiai 
susilpnėjo ir nupuolė; pačios Lietuvos padėtis ir stovis 
ir iš vidaus ir iš lauko buvo tikrai sunkūs. Vytautui 
reikėjo padėti daug darbo, norint neužvilti pavaldinių 
ir užgydyti žaizdas, kurias pats padarė, norėdamas 
paimti Lietuvos vairą į savo rankas iš žmonių, galėjusių 
įą visai pražudyti. 

Bet Vytautas kaip tik ir buvo toksai Dievo duotas 
Lietuvai valdovas, kursai sunkiausiose apystovose ir 
didžiausiuose pavojuose nežinojo, kas tai yra nusiminti, 
kursai savo drąsą, augštą protą, geležinę valią ir ne- 
paprastą darbštumą atidavė savo karštai mylimos tėvy- 
nės labui. 

Pirmų pirmiausia reikėjo panaikinti įsivyravusią at- 
skirų kunigaikščių sauvalę. Jogaila, pats netvirto būdo, 
susirūpinęs Lenkais, maža ką teišgalėjo; Skirgaila irgi 
tvarkos palaikyti nesugebėjo. Sričių valdytojai kuni- 
gaikščiai darė, kas kam patiko, nejausdami ant savęs 
jokios drausmės iš augšto, o didesnių provincijų val- 
dovai net laikė save, tartum, savarankiais. 

Vytautas nepakentė nepaklusnumo ir tuojau pasi- 
ryžo parodyti, kad jis vienas tėra tikras visos Lietuvos 
valdovas ir kam nori, gali suteikti valdžią. Pats Jogaila 
turėjo pasitenkinti Lietuvoje karaliaus vardu. Ypač 
Jogailos broliai iš pradžių nenorėjo klausyti Vytauto, 
tačiau greitai pajuto geležinę jo ranką ir tvirtos valdžios 
vairą. 

Skirgailai buvo pažadėtas Kijevas; bet jis nenorėjo 
išleisti iš savo rankų ir plačiosios Polocko kunigaikšti- 
jos; net vokiečių pagalba norėjo ją sau pasilaikyti. 
Jam buvo pasisekę net Vitebskas užimti. Tačiau galų 


106 


gale buvo Vytauto nugalėtas, išvarytas, nusižemino ir 
gavo laikinai Kamienčių ir Stožką, iki pasiliuosuos 
Kijevas. 

Kijevą tuomet valdė dar Algirdo pastatytas jo sū- 
nus Vladimieras. Šisai irgi nenorėjo pripažinti Vytauto 
savo viršininku. Vytautas, nieko nelaukęs, užėmė Ovru- 
čą, Žitomierą, ir Vladimieras turėjo nusižeminti. Jisai 
gavo valdyti, priklausydamas Vytauto, šalį apie Slucką. 
Nuo jo veda savo geneologiją (gentystę) Slucko kuni- 
gaikščiai  Aleknavičiai, pagarsėję paskui kovose su 
totoriais. 

Kijevą gavo valdyti Skirgaila, bet valdė neilgai. 
Jam mirus, Vytautas pasodino ten savo ištikimą tarną, 
draugą laimėje ir nelaimėse, Alšėnų kunigaikštį Aug- 
mantą. 

Buvo atsisakę klausyti Vytauto Severijos ir Sieversko 
kunigaikštis Kaributas ir Podolės kunig. Karijoto sū- 
nus Teodoras. Vytautas pirmiausia užpuolė Kaributą, 
kursai, nepasitikėdamas savo jėgomis, pasitelkė Riaza- 
nės kunigaikštį. Vytautas juos sumušė ties Niekudavu 
(Kalugos gub.). Kaributas pasižadėjo visados klausyti 
didžiojo kunigaikščio ir gavo valdyti Podolės dalį su 
Braslavo ir Kremenčiaus miestais. Sieversko kunigaikš- 
tiją Vytautas pavedė valdyti Sanguškai. Nuveiktas 
buvo ir Karijoto sūnus, nusižemino ir atsidavė Vytauto 
malonei. 

Tuo būdu atskiros kunigaikštijos, buvusios iki šiolei 
pusiau savarankės ar menkai teklausiusios augščiausiojo 
Lietuvos valdovo, pateko ar ištikimesniems Vytauto 
pastatytiems kunigaikščiams, ar stačiai pačiam Vytautui 
valdyti. 

Paėmus Vytautui tvirtai į savo rankas visą valdžią, 
nurimo Lietuvoj kunigaikščių savitarpio kovos. Lietuva, 
varginta iki šiolei nuolatiniais karais, Vytautui valdant, 


107 


gauna atsikvėpti ir nuo pašalinių užpuldinėjimų. Berods 
ir Vytautas kariavo nemaža didžių karų su kaimynais, 
tačiau buvo kariaujama daugiau svetimose ar bent 
tolimose nuo Lietuvos vidurio šalyse. Pati Lietuva, 
Vytautui viešpataujant rečiau begauna matyti įpuolantį 
priešą. Vokiečių ordenai pradeda vengti užpuolimų, 
bijodami Vytauto keršto. 

Vytauto santykiai su rusų kraštais. Tvirtindamas 
savo valdžią Lietuvos viduje, Vytautas neišleido iš 
akių ir Rusų, stiprindamas ten savo įtaką, kaipo jųjų 
globėjas (hospodar), o kai kurias jųjų sritis visai prie 
Lietuvos prijungdamas. Pirmenybė Lietuvai ir Maksvai, 
svyravusi į abi šalį, Algirdui karaliaujant, dabar 
aiškiai pakrypsta.į Vytauto pusę. 2 

Bet norint griežčiau elgtis rytuose, Vytautui reikėjo 
pirma apsisaugoti iš vakarų pusės nuo kryžiuočių 
ordeno. Ir Jogaila ir pats Vytautas perdaug buvo 
žadėję ordenui, aplinkybių verčiami; reikėjo tie visi 
pažadai ir sutartys šiaip taip likviduoti. Galutinai baigti 
jų ginklu Vytautas dar nesijautė užtenkamai tvirtas; 
reikėjo bent tuo tarpu taikintis, 

1398 metais suvažiavus su ordeno magistru Nemuno 
saloje tarp Nevėžio ir Dubysos, buvo padaryta neva 
amžina taika, kurią Žemaičiai iki Nevėžio atiduota 
kryžiuočiams, kad jie įvestų katalikų tikėjimą ir kad 
Vytautui paliktų palaidas rankas rytuose o reikale 
talkininkautų. 

Pasibaigus deryboms, buvo surengtas pokylis, per 
kurį suvažiavusi Lietuvos diduomenė paskelbė Vytautą 
karaliumi. 

Vokiečiai jau 1390 metų sutarty, padarytoje su 
Vytautu, jį rašo karaliumi. Pats Vytautas 1398 m. 
sutarty su ordenu pasirašo: „Supremus dux Lituaniae 
et Rusiae“, t. y. augščiausiasis valdovas, o ne didysis 


108 


kunigaikštis, kaip lenkų istorikai mėgsta vadinti. Min- 
daugui apsivainikavus karaliumi, tas titulas teisėtai 
priklausė ir jojo įpėdiniams. (Gediminas aiškiai save 
vadino „Rex lituanorum et rutenorum“. Vokiečiai net 
Kestutį raštuose dažniausia vadina karaliumi (Konig). 
Todel nėra jokio teisėto pamato Lietuvą Algirdo et 
Vytauto laikais vadinti didžiąja kunigaikštija, o ne 
karalija. 

Padaryta sutartimi apsisaugojęs nuo ordeno, Vytautas 
ėmė griežčiau elgtis su rusų kunigaikščiais. Kai Smo- 
lenske pradėjo nebesutikti kunigaikščiai, Vytautas įsikišo 
i jų ginčus. Pašalinęs kitus, valdžią pavedė vienam 
Gliebui, o įžengęs iškilmingai į miestą, pasiskelbė 
vyriausiu jojo valdovu; 1405 m. jį galutinai prijungė 
prie Lietuvos, 

Pliskuva keletą kartų pažino skaudžią Vytauto 
ranką, nusižemino ir mokėjo įam duoklę (1409). 


D. Naugarde buvo pasodintas Vytauto pusbrolis, 
kunigaikštis Lengvenis. O kad paskui 1428 m. Nau- 
gardas panorėjo nusikratyti Vytauto globos ir buvo 
atsisakęs jo klausyti, Vytautas jau 80 metų amžiaus 
senelis, surinkęs stiprią kariuomenę, patsai traukė 
į šaurę, išleidęs pirma 10,000 vyrų skinti miškų ir 
kelio taisyti kariuomenei per balas ir versmes. 

Paėmęs pakeliui Porkavą, Vytautas buvo jau nebe- 
toli nuo paties Didž. Naugardo. Išsigandę naugardiečiai 
turėjo užmokėti atsipirkdami 15.000 rublių, labai didžius 
anais laikais pinigus. 

Vytautas ilgainiui prijungė prie Lietuvos Velykius 
Lukius, Rževą, Odojevą, Bielevą, Karačovą ir visą 
vadinamą Sieversko šalį iki pat Kursko. Kijevas buvo 
bemaž pačiame jo karalijos vidury. Tverės ir Riazanės 
kunigaikščiai vadino Vytauto savo „hospodariumi“, 


109 


pripažindami irgi ant savęs šiek tiek jo valdžią ir 
globą. 

Neišleido Vytautas iš akių pačios Maksvos, kur 
viešpatavo jo žentas jaunas Vosylius I. Švitrigaila, 
kursai nuolatos kėlė maištus prieš Vytautą, buvo pa- 
bėgęs į Maksvą. Tris kartus Vytautas rengėsi eiti ant 
Maksvos, tačiau kovoti neteko, nes Vosylius ir taip 
jo klausė, o svarbesniuose reikaluose ar pats vykdavo, 
ar siųsdavo savo bojarus su pačia Zopija Vytautyte 
permaldauti užpykusio Vytauto. Švitrigaila galop pateko 
į Vytauto rankas ir buvo uždarytas kalėjime. 


Santykiai su totoriais ir mušys ant Vorkslos 
upės 1399 m. 


Savo viešpatavimo pradžioje Vytautas manė su 
totoriais gyventi taikoje, kad jų pagalba nugalėtų 
Maksvą, o jau paskui gal ir totorius paimtų į savo 
globą. Tačiau aplinkybės privertė jį anksčiau stoti į 
atvirą kovą su jais. 

Kaip tik tuo laiku totoriai pradeda vėl būti pavo- 
jingi Europai, sužadinti turkų pergalėmis, kurie gelutinai 
buvo sumušę serbus Kosovo laukuose. Azijoje pakilo 
baisus Tamerlanas ir Astrakanės lygumose pergalėjęs 
Toktamišių, užsodino ant Aukso Ardos savo Timur 
Kutlubą. 

Toktamišius, pasitikėdamas didžia Vytauto galybe, 
šaukėsi jo pagalbos. Vytautas pasinaudojo proga ir 
pasiryžo įsikišti į totorių reikalus; priėmė Toktamišių 
maloniai, paskyrė jam buveinę Lydos pily ir pažadėjo 
užsodinti ant Aukso Ardos sosto su ta sąlyga, kad 
tasai jam padės įsigyti Maksvos sostą. 

Vytautas ėmė rengtis į didį karą ir skelbė visur, 
išvarysiąs iš Europos totorius, kurie krikščionijai buvo 
lygiai pavojingi, kaip ir turkai. Tuo tarpu pasiuntė 


110 


savo vadą Patrikį Narimundaitį su kariuomene už Dono 
pasiteirauti apie totorių jėgas. 

„Visa krikščioniškoji Europa ilgėdamasi laukė, kuo 
baigsis ta tikrai milžiniška kova. Daugelis atkalbinėjo 
Vytautą nepradėti pavojingo su totoriais karo, bet 
Vytautas pasitikėdamas savo žvaigže, nenorėjo klausyti 
patarimų. 

Kijevas buvo paskirtas kariuomenės susirenkama 
vieta. Atvyko apie 75,000 kareivių. Iš čia vedė kariuo- 
menę pats Vytautas ir susitiko su totoriais, jau pasi- 
rengusiais į mušį ant Vorkslos upės. 

Timur-Kutlubas, kursai vadovavo totoriams, buvo 
pradėjęs derybas su Vytautu, lyg norėdamas geruoju 
susitaikinti, net pripažindamas Vytautui viršenybę. Šis 
reikalavo, kad ir totorių pinigai būtų mušami su Vytauto 
paveikslu. 

Bet atvyko su antra totorių kariuomene murza 
Edigiejus ir derybas nutraukė, reikalaudamas dabar, kad 
Vytautas prieš jį, kaipo senesnį, nusilenktų. Pasirodė, 
kad totoriams buvo reikalinga derybomis užtęsti laiką 
ir sutraukti visas jėgas. 

Totorių kariuomenės buvo apie 150,000. Kai kurie 
iš lenkų, matydami neapregimas totorių eiles, įkalbinejo 
Vytautui nepradėti nelygios kovos, juo labiau, kad pats 
Edigiejus galop buvo linkęs taikintis ir tereikalavo 
išduoti totoriams pabėgusį ir dabar ketinantį stoti prieš 
juos į mušį Toktamišių. Tačiau Vytautas, pasitikėdamas 
savo sumanumu ir savo kariuomenės narsumu, liepė 
keltis per Vorkslą ir pūsti trimitus. 

Buvo rupgjūčio 12 d. 1399 m. Prasidėjo baisi ir 
smarki kova. Lietuvių kariuomenei buvo bent kiek į 
talką atėję lenkų, kryžiuočių, bet daugiausia gudų ir 
rusų. Vytautas savo kariuomenę surikiavo smailiu 
trikampiu, kuri, rodydama narsumo stebuklus, pradžioje 


111 


-4 


turėjo didį pasisekimą, savo trikampiu buvo giliai 
įsikirtusi į totorių vidurį ir daug jųjų paklojusi. Bet 
ilgainiui totoriai, savo raitarijos gausumu žymiai praneš- 
dami, pradėjo supti lietuvių sparnus, apeidami net iš 
užpakalio. Lietuvių kariuomenėje pasidarė spūstis ir 
netvarka. Pabėgo pirmasis Toktamišius. 

Istorikas Narbutas rašo, kad tame mušy kritę 74 
kunigaikščiai ir apie 100.000 lavonų nukloję laukus. 
Vytautas nustojo visko ir tik žirgo greitumu vos patsai 
išsigelbėjo. Totoriai vijosi iki pat Kijevo. Patsai miestas, 
jų apsuptas, turėjo išsipirkti, užmokėdamas 3.000 rubliu 
sidabru. 

Tais pačiais metais dar prieš Vorkslos mušį sutiko 
Vytautą ir kita nelaimė: baisiai išdegė Vilniaus vidurys; 
suplėškėjo katedros bažnyčia, kunigaikščio rūmai, iždinė, 
arklydės ir labai daug brangenybių. Nuostoliai siekė 
60.000 rublių, tuo laiku baisiai didelė suma, 

Tačiau Vytautas ir po tų smūgių nenusiminė, Su- 
pratęs totorių nenuveiksiąs ginklu, pasiryžo gudrumu 
į juos paveikti, kas jam ilgainiui ir pavyko. Jau 1412 m. 
jam pasisekė ant Aukso Ardos sosto pasodinti Tokta- 
mišiaus sūnus Zelenis sultonas. Senis Edigiejus, keršy- 
damas Vytautui, dar buvo 1416 metais išplėšęs Kijevą, 
bet pabūgęs Vytauto rūstybės, tuojau atsiuntė pas jį 
„pasiuntinius su gausiomis dovanomis: kupranugariais ir 
gražiais arkliais, gerindamasis ir prašydamas susitai- 
kinti (1419 m.) 

Jau prieš pat Vytauto mirtį Aukso Ardoje vėl 
kilo maištai ir nesutikimai, ir totoriai šaukėsi Vytauto 
tarpininkauti. Tasai pakėlė į totorių kanus Devletą-Hadžį, 
viešėjusį tuomet Lietuvoje ir, jį apvainikavęs Vilniuje, 
pasiuntė į Aukso Ardą valdyti. 

Neužkariavęs totorių ginkluota jėga, Vytautas juos 
pavergė sumanumu ir gudria politika; jie gerbė jį kaip 


112 


tarpininką savo ginčuose ir savo globėją. Jo vardas 
ilgą laiką užsiliko totorių atminime. Jo ne tik privėngė 
totoriai; jį ir mylėjo. Kai kurie net persikėlė į Lietuvą 
gyventi, gavę nuo Vytauto žemės Vilniaus, Trakų ir 
Lydos apylinkėse. 

Tokiu būdu, turėdamas didžią įtaką pas totorius 
ir suturėjęs juos nuo nuolatinių užpuldinėjimų ir siau- 
bimų, Vytautas įvedė visur savo valstybėje ramų 
gyvenimą, tvarką ir teisybę. Nepaprastu darbštūmu ir 
sumanumu jis viską užmatė ir visu kuo rūpinosi. 

Išplėtęs savo viešpatiją iki pat Juodųjų marių, 
Vytautas vieną sykį įjojo į marias ir, pakėlęs augštyn 
kalaviją, pasiskelbė jų valdovu. 

Santykiai su Lenkais. Jogaila, pavesdamas Vytautui 
visos Lietuvos vairą, sau pasiliko vyriausiojo jos val- 
dovo bei karaliaus vardą. Tačiau Vytautas nuo pat 
pradžios savo viešpatavimo ėmė elgtis visai savaran- 
kiškai, net svarbesniuose atsitikimuose nesiklausdamas 
Lėnkų karaliaus patarimo. 

Jau 1398 metais padaręs su kryžiuočių ordenu 
taikos sutartį, po ja pasirašė vyriausiuoju Lietuvos 
valdovu, kas bent vardu priklausė Jogailai. Tame 
pačiame suvažiavime su vokiečiais, pasibaigus taryboms, 
per pokylį Lietuvos diduomenė paskelbė Vytautą Lie- 
tuvos karaliumi ir jisai prieš tai neprotestavo. 

Toksai Vytauto elgesys ir jo savarankiškumas nega- 
lėjo patikti lenkams, kurie tame matė separatizmą, arba 
norą visai atsiskirti nuo jų. Patsai Jogaila, netoli matąs, 
į tai gana pasyviai per pirštus žiurėjo. 

Tuomet lenkai įkalbėjo Jadvygai, kaipo Lenkų kara- 
lienei pareikalauti iš Vytauto bent kokio mokesčio, 
kaipo ženklo Lietuvos priklausymo Lenkų karaliams. 
Išdidus Vytautas, užuot atsakęs, sušaukė visos Lietuvos 
diduomenę ir paklausė, ar jie pripažįsta save Lenkų 


113 


Maironio Raštai 8 


pavaldiniais. Kilo didžiausis triukšmas, Visi šaukė: 
buvome visados laisvi; musų protėviai niekam nemokėjo 
duoklės, ir mes nemokėsime. 


Tada Vytautas paima nuo jų paklusnumo priesaiką 
ir praneša apie viską Jadvygai. Lenkai tuo ir turėjo 
pasitenkinti, ypač patyrę apie Vytauto sutartį padarytą 
su vokiečių ordenu. 

Tačiau kai Vytautas buvo totorių ant Vorkslos 
baisiai sumuštas, Lenkai pasinaudojo jo laikina silpnybe 
ir pareikalavo iš jo ir iš Lietuvos didikų, kad naujais 
raštais patvirtintų Lietuvą priklausant nuo Lenkų, kas 
ir buvo padaryta Vilniuje 1401 m., verčiant sunkioms 
aplinkybėms. Vytautas buvo priverstas pasirašyti, gavęs 
Lietuvą valdyti tiktai iki gyvos galvos; jam mirus visos 
jo žemės turinčios grįžti Lenkų karaliui. Didikai turėjo 
raštu pasižadėti, Vytautui mirus, nerinksią sau atskiro 
karaliaus. 

Santykiai su kryžiuočiais. Lietuviams apsikrikštijus 
ir tapus katalikais, kryžiaus karai prieš Lietuvą nebe- 
turėjo mažiausios prasmės. Tačiau vokiečių ordenas ` 
ne tuojau atsisakė nuo savo politikos siekių: užkariauti 
ir pavergti jei ne visą Lietuvą, tai bent Žemaičius; tą 
tikslą kryžiuočių ordenas vaikėsi jau nuo -Mindaugo . 
karaliaus laikų, 

Žemaičių kraštas kryžiuočiams buvo reikalingas, kad 
betarpiškai susisiektų su kardininkų ordenu ir kad, 
užkirtus Lietuvai priėjimą prie marių, galėtų paimti į 
savo rankas josios prekybą. Todel išnaudodami sunkią 
padėtį ar Jogailos 1382 m., ar Vytauto 1384 m., kry- 
žiuočiai sau išsidera dalį Žemaičių bent iki Dubysos, 
o 1398 m. Vytautui rengiantis į didį karą su totoriais, 
ordenas privertė jiems atiduoti Žemaičius net iki Ne- 
vėžio upės. 


114 


Bet žemaičiai nė girdėti nenorėjo apie bent kokį 
atsidavimą vokiečių globai. Per 150 metų nuolatos 
prieš vokiečius kariaudami ir savo krauju gindami 
laisvę, sergėjo ją kaip akį. Jie kai kada ir Lietuvos 
valdovams mokėdavo pasipriešinti, valdydamiesi gana 
autonomiškai, 

Vytautas, nemėgdamas. kad kas jam prieštarautų, 
gal iš dalies ir tam perleido Žemaičius ordenui, kad 
jie paragautų svetimos globos ir daugiau brangintų 
savąją. O kryžiuočiams negana buvo gauti teisė turėti 
Žemaičius; jiems reikėjo jie su ginklu rankose užka- 
riauti ir apkrikštyti. 

Kai kurie žymesnieji žemaičių vadai, padarę kry- 
žiuočiams žalos, dažnai bėgdavo į Vytauto Lietuvą; 
kryžiuočiai reikalaudavo juos išduoti. Iš to kilo ne vienas 
ginčas tarp Vytauto ir' odeno. 

Kryžiuočiai net Romai skundė Vytautą ir Jogailą, 
kad įie nesilaiką sutarčių ir palaiką stabmeldžius. Tačiau 
ordenas jau nebeturėjo to papų pasitikejimo, kokį 
turėjo anksčiau, ir papa Bonifacas IX išleido bulę, 
griežtai drausdamas kryžiuočiams užpuldinėti su ginklu 
Lietuvą. 

Kai Vytautas, pralaimėjęs karą su totoriais, pasiryžo 
atsilyginti sau rusų kraštais ir net ketino paimti į savo 
globą Maksvos valstybę, kryžiuočiai vėl pasinaudojo 
Vytauto kovomis rytuose ir pareikalavo nuo jo ne tik 
griežčiau pasižadėti nebeužtarti Žemaičių, bet dar 
padėti juos ginklu malšinti. latai ir buvo sutarta, suva- 
žiavus Vytautui, Jogailai ir didžiajam kryžiuočių ma- 
gistrui 1405 m. Bet tai buvo paskutinis Vytauto nusi- 
leidimas. 

Pabaigęs vykdyti savo sumanymus rytuose, rusų 
kraštuose ir ganėtinai sutvirtinęs ten savo valdžię bei 
įtaką, lygiai ir su Lenkais susiėjęs į geresnius santykius, 


115 


Vytautas pasiryžo galutinai baigti reikalus su vokie- 
čių ordenu ir ėmė rengtis į kovą su tuo amžinu priešu; 
o tuo tarpu per savo slapta pasiųstus agentus platino 
žemaičių tarpe vokiečių neapykantą ir norą nusikratyt 
jų jungo. 

Kryziuočiai, norėdami užkirsti kelią tiems kursty- 
mams, pasiryžo visai uždaryti Žemaičių sieną rytuose 
ir reikalavo, kad ir Vytautas nebeleistų savo pavaldinių 
į Žemaičius, nei pabėgelių nepriiminėtų. Vytautas teisi- 
nos, kad lietuviai ir žemaičiai artimi giminaičiai, turi 
nemaža bendrų reikalų pasieniais gyvenantieji, ir jisai 
negalįs jiems drausti susisiekti. 

Vokiečiai, lyg nujausdami, kad nebeilgas jų viešpa- 
tavimas Žemaičiuose, norėjo trumpu laiku čia tvirtai 
įsigyventi: ėmė nuo tėvų vaikus įkaitais, statė ant 
Dubysos tvirtoves, atsiuntė iš Vokietijos naujakurių, 
kurie vienkart buvo čia jų šnipais; o kad užgerintų 
Vytautą ir užmigdytų jo atsargumą, susirašinėjimuose 
jam pataikavo ir gyrė, kaip ypatingą savo geradarį. 

Vytautas irgi politikavo raštais, lyg nieko nematy- 
damas; o tuo tarpu rengėsi iš peties į galutiną kovą 
su ordenu, gerai žinodamas, kad priešas yra galingas, 
ir karas su juo bus sunkus. Galop kai užtenkamai 
prisirengė, betrūko tik progos; o tos laukti ilgai neteko: 
patys kryžiuočiai, pasitikėdami savo galybe, tarytum, 
tyčiojos iš suvienytų Lietuvos ir Lenkų, reikalaudami 
kaskart griežčiau nuo Lietuvos visų Žemaičių, o nuo 
Lenkų Dobrinės žemės. 

1408 metais suvažiavo į Kauną Vytautas, Jogaila 
didysis kryžiuočių magistras Jungingenas ir kardininkų 
magistras. Ginčas kilo del Drezdenkos apskrities, kurios 
kryžiuočiai reikalavo iš Lenkų. Išrinko Vytautą tarpi- 
ninku. Vytautas atiteisė ją Lenkams. Iš to kilo dar 
didesnė Vytauto neapykanta kryžiuočių tarpe. 


116 


Kad sekančiais metais Lietuvoje kilo badas, ir Jogaila 
laivais siuntė Žemaičiams duonos, kryžiuočiai užpuolė 
laivus ir viską atėmė. Karas jau kybojo ore; abi šali 
suprato, kad jis neišvengiamas, ir pradėta iš peties 
rengtis į karą iš abiejų pusių. Žemaičiai visi kaip 
vienas sukilo prieš vokiečius, išvijo jų valdininkus ir 
griovė pilis. 

Kad sustabdytų plaukiančius iš Europos ordenui 
savanorius, kryžiaus karų mėgėjus, Jogaila ir Vytautas 
išsiuntinėjo atskirus raštus į Romą ir kitur, nusis- 
kųsdami, kad kryžiuočiai, net priėmus lietuviams kata- 
likų tikėjimą, nesiliaują naikinę jų krašto, net deginą 
naujai pastatytas bažnyčias. 

Kryžiuočiai irgi siuntinėjo pasiaiškinimus, kad Vytau- 
tas ir Jogaila veidmainiškai tepriėmę katalikystę ir 
sėbraują su stačiatikiais bei totoriais. 

Negana to, kryžiuočiai mėgino tarp Jogailos ir 
Vytauto sužadinti nepasitikėjimą, skųsdami Vytautą, kad 
tasai perdaug savarankiškai elgiąsis ir netiesioginiai 
drįso teirautis, ar Jogaila palaikysiąs Vytautą, jei kiltų 
karas tarp jo ir ordeno. Jogaila davė aiškiai suprasti, 
kad kovoje eisiąs iš vieno su Vytautu. 

Susivažiavę į Brastą, Vytautas ir Jogaila slapta 
susišnekėjo, kaip ir kada pradėti karas. Vytautas jau 
tuomet buvo bemaž visai prisirengęs. Lenkai, vis dar 
ne labai tetikėdami esant pavojaus, rengėsi į karą 
pamažu. Plockas buvo paskirtas vieta abiem susieiti 
kariuomenėm ir sandeliu maistui bei ginklams. 

Kryžiuočiai, pasinaudodami tuo, kad Lenkai dar 
neprisirengę, užpuolė Dobrinės žemę ir ją užėmė, 
Tarpininkaujant Čekų sama Vaclovui, buvo padaryta 
paliaubos iki 1410 m. šv. Jono. Iki to laiko turėjo 
Vaclovas ištirti S ak, dalykus ir pareikšti savo 
nuomonę. 


117 


Tuo tarpu abi šali skubiai ginklavosi. Kryžiuočių 
tarpe buvo matyti didžio pakilimo dvasios ir pasitikėjimo 
savimi. Karo tiesiog laukte laukta, kaip išganymo ir 
galutino ginčų išsprendimo. Didysis jų magistras Ulrikas 
von Jungingenas gyrėsi, turįs aukso bokštą, kuriuo užka- 
riausiąs 10 tokių karalysčių, kaip kad Lenkų. Ir tikrai, 
visur — Silezijoj, Turingijoj, Čekuose, Vengruose—sam- 
dėsi ir traukė savanorių. 

Vaclovas ir Dobrinės žemę ir sukilusius Žemaičius 
atiteisė kryžiuočiams. Kadangi su tokiu jo sprendimu nei 
Vytautas, nei Jogaila negalėjo sutikti, ir jų pasiuntiniai 
tatai pareiškė, tai Vaclovas užsirūstinęs pasižadėjo eiti 
išvien su ordenu ir dar patraukti į talką ir savo brolį 
Zigmantą, Vengrų karalių. 

Vytautas, geisdamas atitraukti Zigmantą nuo talki- 
ninkavimo ordenui, pats nuvyko į Kezmaro miestą su 
juo pasitarti. Čia Zigmantas pasižadėjęs Vytautui parū- 
pinti karaliaus vainiką ir norėjęs tuo būdu jį atitraukti 
nuo Lenkų. Vytautas vylių supratęs ir nuo vainiko 
atsisakęs, norėdamas pirma užbaigti ginčus ir kovą su 
kryžiuočiais. Deryboms su kryžiuočiais nutrūkus, ginklas 
turėjo galutinai išspręsti ginčus. 

Kova ties Griūnvaldu (Žalgiriu) 1410 m. Paliauboms 
po šv. Jono pasibaigus, karas prasidėjo. Kaip buvo 
anksčiau slapta nutarta, Vytauto ir Jogailos kariuomenės 
ėmė rinktis Plocko šaly. Lietuviai spietės ties Narevo 
upe, dešinėje Vyslos pusėje, lenkai kairėje. Ties Čer- 
vensku jau anksčiau buvo liepta permesti per Vyslą 
ant laivų plaukiančius tiltus. 

Jogaila su savo vyriausiu vadu Zindramu Maška- 
viečiu vedė 50 pulkų lenkų ir bent kiek čekų, kuriems 
pasamdyti Vytautas buvo pasiuntęs Jogailai 20.000 kapų 
grašių; čekus vedė Žiška. Pats Vytautas atvedė 42 
pulkų lietuvių ir gudų ir dar pasamdė apie 30.000 


118 


totorių su jų vadu Saladinu. Iš viso suvienytos kariuo- 
menės galėjo būti apie 150.000, 

Kadangi toji gausinga kariuomenė ėjo gana plačiu 
ruožu, šalimis naikindama ir keldama baimę (paniką), 
tai kryžiuočiai pradžioje negalėjo suvokti, kur josios 
centras ir katroje Vyslos pusėje teks susidurti su priešu. 
Buvo pasirengę užstoti jam kelią kairėje Vyslos pusėje 
ir manė, kad priešas nedrįs įžengti pirmas į svetimą 
šalį. 

Tuo tarpu, kaip buvo Vytauto sumanyta, Jogaila 
ties Červensku netikėtai permetė kariuomenę į dešinąją 
Vyslos pusę ir staiga, susivienijęs su Vytautu, kurs 
stovėjo ties Narevo upe, įžengė į kryžiuočių valdomą 
kraštą, o čia per Bendziną, Neidenburgą ir Lautenbergą 
ėmė stačiai eiti ant Marienburgo, kryžiuočių sostinės. 


Dabar tesuprato kryžiuočių magistras savo priešų 
gudriai sugalvotą planą, turėjo skubiai permesti savo 
kariuomenę į kitą Vyslos pusę ir vytis priešą, kad 
užstotų jam kelią. 

Liepos 14 d. lietuvių-lenkų kariuomenė sustojo 
Soldavo apylinkėje tarp Tannenbergo ir Grinvaldo 
sodžių. Čia apsistojusi pernakvojo ir atsilsėjo. Kryžiuo- 
čiai ėjo, visą nakti nemiegoję, kad pasivytų priešą. 
Jiems einant, pakilo nakčia baisi audra, smarkus vėjas 
su lietumi ir perkūnija. Nuvargę per visą naktį, kry- 
žiuočiai dar tik ieškojo sau patogesnės vietos, o Vytautas 
savo kariuomenei jau paskutinius paliepimus davinejo, 
parengęs viską prie mušio. 

Nežiūrint į nepatogias sau apystovas, kryžiuočių 
magistras vis delto pasiryžo stoti į mušį, pasitikėdamas 
savo jėgomis. Kryžiuočių buvę apie 80.000, t. y. bemaž 
du kartu mažiau negu jų priešų, bet jie buvo nepaly- 
ginti geriau, apginkluoti negu lietuviai ir lenkai; ypač 


119 


jie daug turėjo patrankų, kuriomis labai pasitikėjo 
Ulrichas von Jungingenas ir nekantravo pradėti mušį. 

Lietuvių ir lenkų kariuomenės buvo surikiuotos 
medžiais ir krūmais apaugusioje vietoje, todel vokiečių 
raitarijai, nepratusiai kovoti tarp medžių, buvo nepatogu 
pradėt ikovai; ji laukė, kad patsai priešas išeitų į priekį. 

Tuo tarpu Jogaila vis meldėsi tam tyčia parengtoje 
palapinėje. Vytautas, sustatęs kariuomenę į tris eiles, 
keletą kartų įbėgdamas, bandė pertraukti karaliaus 
maldą, kad duotų ženklą kovai pradėti. Nekantravo 
ir kryžiuočiai; jų marčelga, neva suteikti drąsos, atsiuntė 
Jogailai ir Vytautui du kardu. Tačiau jųjų magistras 
Jungingenas prieš patį mūšį, lyg ką nujausdamas, 
apsiverkė, 

Saulė pakilo jau arti pietų, ėmė kaitinti ir šviesti 
stačiai į akis kryžiuočiams, sunkiai apsiginklavusiems, 
Galop Jogaila išėjo iš palapinės ir, pamatęs neapregi- 
mus laukus, kareiviais nustotus, sušuko: „Viešpatie, būk 
man liudytoju, kad aš priverstas pakėliau kardą prieš 
krikščionius, vien tik gindamas savo tautą nuo krau- 
gerių“! 

Paskui, paėmęs sau sargybą iš 60 vyrų ir nuošaliai 
ant kalnelio pasitraukęs, davė ženklą kovai pradėti. 
Vytautas be jokios sargybos, vien pasitikėdamas savo 
laime ir narsumu, vedė patsai grandines į mušį. Supūtė 
lietuvių trimitai, užgiedojo lenkai „Boga rodzica“, ir 
prasidėjo baisi kova, viena iš didžiausių viduriniais 
amžiais, 

Sujungtos kariuomenės dešinįjį sparną laikė lietuviai 
ir totoriai; jiems ir teko pirmiesiems išlaikyti smarkiausis 
kryžiuočių puolimas: magistras pasiryžo pirmiausia 
sutriuškinti dešinįjį sparną, jį pirmiausia ir puolė, pasiun- 
tęs rinktinę kariuomenę. Kairysis lenkų sparnas mušy 
igai nedalyvavo, laukdamas įsakymo. Po valandos 


120 


smarkiausio mušio, lietuvių ir totorių eilės pradėjo 
irti ir galop bėgti, patraukdamos iš mušio paskui save 
žymią vokiečių kariuomenės dalį. 

Vidury fronto stovėjo Smolensko pulkai, vedami 
narsaus kunigaikščio Lengvenio, ir jie ilgai išlaikė 
vokiečių spaudimą, nepasiduodami baimei. Tuo tarpu 
Vytautas puolė į kairįjį sparną, kur rikiavo Zindramas 
Maškovietis, kad jį padrąsinęs savo asmenimi vestų 
į kovą. Mušys prasidėjo su nauju įnirtimu. 

Tačiau kai kryžiuočiai, nuviję lietuvius ir totorius, 
ėmė grįžti ir griūti iš antros pusės, pradėjo svyruoti 
ir silpnėti net vidurys ir kairysis lenkų sparnas. Di- 
džioji karališka lėnkų vėliava jau buvo bemaž patekųsi 
į kryžiuočių rankas, ir jie kaip pergalėtojai užtraukė 
velykinę giesmę „Kristus kėlės“. 

Matydamas baisų pavojų pralaimėti, pats Jogaila 
sėdo į žirgą, kad pakeltų savųjų dvasią, o Vytautas 
pastatė paskutiniuosius rezervus, dar nedalyvavusius 
lietuvių pulkus, bet ir jų nebūtų užtekę išdrįsusiems 
kryžiuočiams perlaužti. Tačiau čia atsitiko tas, ko 
nei vokiečiai, nei lenkai visai nesitikėjo. 

Lietuviai ir totoriai, lengvai apginkluoti, pabėgę iš 
mušio, kryžiuočiams nustojus vyti savo taktikos prisi- 
laikydami, grįžo netikėtai atgalios ir uždavė priešui 
paskutinį smūgį. Kryžiuočiai, supratę, kad dabar jau 
vilties nebėra išlaikyti, meldė Jungingeno, kad su 
likučiais savo kariuomenės gelbėtųsi ir užsirakinęs savo 
tvirtovėse gintųsi. Bet puikusis didysai magistras nenorėjo 
pergyventi tokio savo ordeno pažeminimo ir bevelijo 
rasti garbingą mirtį kovoje. 

Suspietęs apie save geriausius riterius, patsai ant 
balto žirgo, puolė ten, kur plevėsavo karališkoji lenkų 
vėliava, gal dar turėdamas vilties perlaužti priešo 
grandines, ar gal stačiai ieškodamas mirties. Du kartu 


121 


mirtinai sužeistas, krito negyvas. Su juo krito ir dau- 
guma kryžiuočių diduomenės. Išlikę gyvi pasileido 
bėgti; prasidėjo tikra žmonių pjūtis, kurią tepertraukė 
tamsi naktis. Diena pasibaigė visišku ordeno kariuo= 
menės sunaikinimu. 

Ta lietuvių-lenkų pergalė sutriuškino galutinai 
ordeno galybę. Nuo to laiko jau jisai nebeatsigavo 
amžinai. Kadangi ir tą karą surengė Vytautas ir pačiame 
mušy savo drąsa ir sumanumu daugiausia su lietuviais 
nusvėrė laimėjimą, tai lenkų tapytojas Mateika ir pirmą 
vietą ir pergalės nuopelną teisingai priskyrė jam. 

Sako, apie 40.000 kryžiuočių kritus toje kovoje, o 
15.000 pakliuvus į nelaisvę. Bet ir mūsiškių bemaž 
tiek pat čia galvas paguldė. Kryžiuočių stovykloje 
buvo rasta šimtai bosų vyno. Kad kareiviai kartais 
nepasigertų, Jogaila liepė bosų lankus nudaužyti ir 
vyną paleisti. Paleistas vynas susimaišė su kraujais 
ir paplūdo, kaip raudonos marės. 


Torno taika: Neapsakomas buvo lietuvių ir lenkų 
džiaugsmas, laimėjus mušį ties Žalgiriu. Vytautas buvo 
tuojau beeinąs ant Marienburgo, kryžiuočių sostinės, 
kur nuo Žalgirio buvo už 15 mylių. Vytauto lengvai 
apginkluota kariuomenė galėjo jį pasiekti trečią dieną 
po mušio. 

Marienburgas buvo visai tuščias: ta puiki kryžiuo- 
čių sostinė viena diena neteko savo didžio magistro, 
savo komandorių, savo kariuomenės. Paduoti pagalbos 
nebuvo kam. Visi čia laukė ateinant sujungtos lietu- 
vių— lenkų kariuomenės, kad atiduotų miesto raktus ir 
maldautų pasigailėti. 

Vytautas gerai numanė, kad reikia naudotis mo- 
mentu, iki kryžiuočiai nusiminę ir išblaškyti nesuspėjo 
susitvarkyti, kad laiminga užbaiga pridera nuo skubo- 


122 


tumo. Tačiau Jogaila, kaip visados sunkus ir rambus, 
nesiskubino, 

Dvi dieni kariuomenė ilsėjosi vietoje ir tvarkė la- 
vonus. Paskui eidama pamažu, gaišo pakeliui, Jogailai 
priiminėjant visokias vietos gyventojų atstovybes ir jų 
pareiškimus. Jogailai, tarsi, norėjosi ilgiau gerėtis savo 
pergale, einant per nusiminusių priešų žemę. Tiktai 
vienuoliktą dieną Jogaila apgulė Marienburgą. 

Per tą laiką komandoras Enrikis von Plauenas su- 
Skubo surinkti ir sutvarkyti raitelių likučius, sutaisė 
pilies sienas, apsirūpino bent dviem mėnesiam maistu 
ir su 5.000 įgulos pasiryžo gintis iki galo. 

Apgulimas užsitęsė; Jogailos kariuomenėje kilo 
maras ir badas. Apylinkių gyventojai, baisiais plėši- 
mais ir siaubimais nualinti ir įnirtę, ėmė kilti prieš 
atėjūnus, ir Jogailos kariuomenė, apgulusi Marienburgą, 
pasijuto pati šalies gyventojų apgulta. 

Vytautas su savo kariuomene buvo priverstas grįžti 
į Lietuvą pačioje apgulimo pradžioje, kadangi Livoni- 
jos kardininkai, skubindamiesi į pagalbą Marienburgui, 
pakeliui naikino Žemaičius. 

Po dviejų mėnesių Jogaila, nepaėmęs Marienburgo, 
turėjo grįžti namo, kadangi ir Vengrų karalius Zig- 
mantas, ėmė grasyti Lenkams; o grįždamas prarado ir 
tas kryžiuočių pilis, kurias pirma buvo pakeliui užėmęs. 

Tačiau ir paties dabar išrinkto didžiuoju magistru 
Plaueno padėtis buvo sunki: ordeno kasa ištuštėjo, 
savanorių talkininkų pritrūko, paties naujo magistro 
griežtumas ne visiems kryžiuočiams tepatiko, prisidėjo 
pavydas ir intrigos ordeno tarpe, 

Galų gale prasidėjo derybos, pasibaigusios Torno 
taika 1411 m. vasario mėn., kuria kryžiuočiams sugrą- 
žinta visos jų žemės; tik Dobrinės šalis, jų neseniai 
užgriebta, buvo dabar atiduota Lenkams, o Žemaičiai 


123 


— Vytautui ir Jogailai iki gyvos galvos; paskui turėęj 
grįžti ordenui, bet 1422 m. ordenas buvo priverstas 
galutinai nuo jų atsisakyti. Išpirkti paimtiems į ne- 
laisvę kryžiuočiams ordenas darapsiėmė išmokėti 100.000 
kapų grašių; bet jų tik dalį teišmokėjo. 

Taikos sąlygos ordenui buvo labai lengvos; tačiau 
pats ordenas, kartą suklupęs, jau nebepajėgė atsikelti. 
Jisai nustojo būti pavojingas Lietuvai ir Lenkams. 
Nors Vytautui viešpataujant dar du kartu tenka Lietu- 
vai (1414 ir 1422 m.) su juo susiremti; bet jis žymiai 
slenka į kapą, iki galop, seniui Zigmantui valdant, 
žlunga visiskai. 

Žemaičiai katalikais 1413 m. Atėmęs kryžiuočiams 
Žemaičius, Vytautas pradėjo rūpintis jų apkrikštymu, 
Lietuviams augštaičiams priėmus katalikų tikėjimą, 
žemaičiai daugiau prisirišę prie savo senoviško tikėji- 
mo, kai kurį laiką dar buvo pasilikę pagonimis. Vy- 
tautas nenorėjo vartoti tame dalyke prievartos, kadangi 
jie turėjo ir didesnę savivaldybę, Lietuvos valdovų 
mažiau tepriklausydami. 

Ordenas, laikydamas Žemaičius savo rankose nuo 
1398 iki 1409 m., irgi nesirūpino čia katalikų tikėjimu, 
gal del to, kad turėtų teisę su jais elgtis kaip su pa- 
gonimis. Bent savo skundoje Konstancijos Bažnyčios 
santaryboms žemaičiai pareiškė, kad jų krašte kryžiuo- 
čiai nepastatę nė vienos bažnyčios, nė vieno kunigo 
neatsiuntę krikštyti. 

Iš Horodlės seimo Jogaila ir Vytautas atvyko į 
Vilnių ir čia nutarė krikštyti žemaičius; su katalikų 
kunigais, su Jadvyga ir Ona, Vytauto žmona, ir su 
daugybe kitų palydovų važiavo į Kauną. Cia palikę 
savo žmonas, Jogaila ir Vytautas su kunigais plaukė 
Nemunu iki Dubysos, paskui iki Betygalos, kur gyve. 
nęs paskutinis krivių krivaitis Gintautas. Senelis turėjęs 


124 


pasišalinti ir neužilgo miręs. Dievaičių stabai buvo 
sudaužyti, šventvietės, ugnys užgesinta, šventosios gi- 
rios kertamos, 

Iš čia Vytautas ir Jogaila važinėjo į kitas žymesnes 
dievaičių garbinamas vietas. Žemaičiai priiminėjo krikštą 
iš baimės, kad neužrūstintų savo augščiausiojo valdovo, 
bet nenoromis ir porą kartų buvo grįžę į stabmeldišką 
savo tikėjimą, išvarydami katalikų kunigus ir žudyda- 
mi tuos didikus bajorus, kurie buvo priėmę krikštą. 
Bet Vytautas nemėgo pasipriešinimo ir skaudžiai bau- 
dė maištininkus. Žemaičiai galų gale turėjo išsižadėti 
savo senoviškojo tikėjimo ir klausyti kunigų, skelbian- 
čių katalikų tikėjimą. 

Kadangi tuo laiku vakarų Europoje Konstancijos 
mieste buvo Bažnyčios vyskupų santarybos, tai Vytau- 
tas pasiuntė ten dvidešimtį su viršumi žemaičių, ap- 
krikštytų bajorų, kurie savo asmenimis geriausia galėjo 
parodyti, kad Žemaičiai — katalikų šalis, ir išsklaidyti 
visas neteisingas žinias, ordeno skleidžiamas apie Lie- 
tuvą, Jogailą ir Vytautą. 

emaičių pasiuntiniai raštu įteikė vyskupų susirin- 
mui skundą prieš vokiečių ordeną ir meldė, kad jisai 
pasiųstų į Žemaičius ką nors iš savo tarpo dalykams 
ištirti ir naujai vyskupijai steigti. 

Žemaičių pasiuntiniai padarė geriausį įspūdį; o 
kryžiuočiai dar daugiau sau pakenkė, kai per savo 
kraštą nepraleido į Žemaičius pasiųstų vyskupų. Pa- 
siuntiniai, atvykę aplinkiniais keliais kartu su Vytautu 
į Varnius Medininkų apskrity, įsteigė čia 1417 metais. 
naują vyskupiją; pirmuoju josios vyskupu paskirta Mo- 
tiejus vilnietis. 

1421 metais papa Martynas V, išleidęs bulę, patvir- 
tino naują Žemaičių vyskupiją. Vytauto lėšomis buvo 
pastatyta Varniuose katedra ir devynios parapinės baž- 


125 


nyčios: Veliuonoj, Ariogaloje, Betygaloje, Raseiniuose, 
Viduklėje, Kražiuose, Kelmėje, Kaltinėnuose ir Luokėje. 

Sutvarkęs tuo būdu Žemaičių dvasios reikalus, Vy- 
tautas irgi pasirūpino įkurti geresnę pasaulinę to krašto 
tvarką. Kadangi Žemaičiai seniai buvo pripratę prie 
savivaldybės, tai Vytautas josios nepanaikino, bet vis 
delto patsai jiems paskyrė atskirą seniūną arba sto- 
rastą Kežgailą, kad jisai valdytų ir tvarkytų šalį vyriau- 
siojo valdovo vardu. 

Įsteigimas atskiros Kijevo metropolijos. Rūpinda- 
masis Žemaičių krikštu, Vytautas neišleido iš akių 
dvasios reikalų ir tujų Gudų, kurie priklausė jo vals- 
tybei. Lietuvos gudai ir rusai buvo stačiatikiai ir savo 
dvasios dalykuose priklausė metropolito, kursai sėdėjo 
Maksvoje. Toks priklausymas svetimoje valstybėje 
sėdinčio jerarko (viršininko) buvo Vytautui nepagei- 
daujamas, ir jisai, norėdamas savo stačiatikius visai 
atskirti nuo Maksvos, prašė Konstantinopolio patrijarką 
įsteigti Lietuvos stačiatikiams naują atskirą metropoliją 
Kijeve. 

Konstantinopolio patrijarkas, gaudamas iš Maksvos 
kunigaikščių algą, Vytauto prašymui nepritarė. Tada 
tasai liepė savo stačiatikių vyskupams susirinkti ir 
pasiskirti metropolitu mokytą bulgarą Grigalių Cam- 
blaką, ką tie ir padarė 1415 m. Buveinę jam Vytautas 
paskyrė Kijeve. 

Negana to, Vytautas buvo sumanęs savo valstybės 
stačiatikius ne tiktai atskirti nuo Maksvos įtakos, bet 
ir suvienyti juos su katalikų Bažnyčia. Tam dalykui 
pasiuntė minėtąjį metropolitą Camblaką į Konstancijos 
vyskupų santarybas, tartis del Rytų ir Vakarų Bažny- 
čių susijungimo. Nors susivienijimas neįvyko, vis delto 
didis Vytauto sumanymas nepasiliko bergždžias: jisai 
buvo įvykdytas XVI amžiuje. 


126 


Horodlės unija 1413 m. Pirmoji lietuvių su lenkais 
Krevėje 1385 m. padaryta unija buvo tai tiesiog įter- 
pimas Lietuvos, kaipo dalies, į Lenkų karalystę. Matyti, 
Lietuvos valdovai ir didikai po jąja pasirašydami, pa- 
tys netikėjo tais savo pažadais, kuriuos davė neap- 
svarstę. Jogaila manė, kad pats būdamas Lenkų kara- 
liumi, valdys ir elgsis, kaip jam patiks. 

Bet lenkai nuo tų lietuvių pasižadėjimų nemanė 
nusileisti ir steugėsi juos išnaudoti iki galo. Kai jie 
pamatė, kad Vytautas tapęs didžiuoju Lietuvos kuni- 
gaikščiu, elgėsi visai savarankiškai, neleisdamas išnau- 
doti Lietuvos, tai tik laukė progos, kad galėtų priversti 
pasižadėjimus patvirtinti. Tokia proga buvo Vytauto 
pralaimėjimas ties Vorksla. 
 Prislėgtas nelaimės, Vytautas buvo priverstas pasi- 
rašyti naują su lenkais uniją, padarytą 1401 m. Vil- 
niuje. Toji unija, nors sunkiose Vytautui apystovose 
padaryta, vis delto Lietuvai buvo minkštesnė negu 
pirmoji, krėviškė. Lietuvos valstybė buvo pripažinta 
kaipo atskiras vienetas, valdoma Vytauto iki jo gyvos 
galvos. 

Be abejo Vytautas buvo tikras, kad sustiprėjęs ir 
kai kurį laiką Lietuvą pavaldęs, ilgainiui nusikratys vi- 
sai ir tos unijos su Lenkais. 

Po Žalgirio kovos, kai vokiečių ordenas radosi visai 
nebepavojingas Lietuvai ir Lenkams, ir kai lenkai ėmė 
įtarinėtį Vytautą, kad tasai norįs Lietuvą visai atskirti 
nuo jų karalystės, jie ėmė rūpintis vėl atnaujinti uniją 
tvirtesniais ir pastovesniais ryšiais. Kadangi to reika- 
lavo ir lenkų spiriamas Jogaila, tai Vytautas sutiko 
sušaukti dviejų tautų atstovus į bendrą seimą Horod- 
lėje (ant Būgo upės) pasitarti del unijos sąlygų. 

Nebebūdamas tokiose sunkiose apystovose, kaip 
anuomet, ir jausdamas tvirtesnį po savimi pamatą, 


127 


Vytautas dabar galėjo išsiderėti geresnes sąlygas, negu 
1401 m. Vilniuje. Dabar Lietuva pripažinta savaimine, 
nepriklausoma valstybė ne tik iki Vytauto gyvos gal- 
vos, bet ir jam mirus galėjo sau rinktis atskirą valdovą, 
didįjį kunigaikštį, jei prieš jo asmenį neprieštaraus 
Lenkų karalius. Taip pat ir lenkai, jei Jogailą mirtų 
be įpėdinio, pasižadėjo nesirinkti karaliaus be lietuvių 
sutikimo. Be to buvo atnaujinti abiejų tautų pasiža- 
dėjimai vienybės ir brolybės. 

Katalikų Bažnyčiai ir josios dvasininkams buvo 
pripažintos tos pačios teisės ir pirmenybės, kurių jie 
turėjo Lenkuose. Katalikams buvo duotos platesnės 
teisės nekaip kito tikėjimo piliečiams, ir vien tik ka- 
talikai galėjo būti Lietuvos augštesniais valdininkais. 
Tos privilegijos paskui už Kazimiero, ypač valdant, 
Aleksandrui, visai nebuvo vykdomos. 

Tame pačiame Horodlės seime Jogaila, norėdamas, 
kad susidėtų artimesni ir draugiškesni santykiai tarp 
lietuvių ir lenkų, įnešė sumanymą, kad Lietuvos bajo- 
rai priimtų lenkų bajorų žymes, ženklus, iš vokiečių 
kalbos erbais vadinamus. Lietuviai iš pradžių pasiprie- 
šino, teisindamiesi tuo, kad turį savo erbus *) ir kad 
jų bajorija nuo romėnų išvedama, esanti ankstybesnės 
kilmės nekaip lenkų, kurie savo erbus gavę nuo čekų. 

Jogailai griežtai reikalaujant, lietuviai galų gale vis 
delto nusileido, kai jiems, ypač žymesniems bajorams 
buvo pažadėtos tokios laisvės ir teisės, kuriomis nau- 
dojosi Lenkų šlėktos. 

Nors Horodlėje padaryta su Lenkais unija palyginti 
buvo Lietuvai geresnė, nekaip pirma įvykusios, tačiau 


*) Kai kurie Lietuvos didikai tikrai jau anksčiau turėjo bajori- 
jos žymes, arba erbus, ir ant savo antspaudų vartojo. Taip antai: 
vytis, bokštai (Gedimino ženklas), hippocentauras, radastos -— tai 
tikrai lietuviškos kilmės erbai. 


128 


buvo kai kas ir aiškiai kenksminga. Neminint to, kad 
Lietuvos diduomenė, taip kaip ir Lenkuose, buvo pa- 
skirstyta į tris laipsnius: valdovus - kunigaikščius, 
didikus ir smulkesniuosius bajorus —- buvo dar sumas 
nyti Lietuvoj ir valdininkai Lenkų pavyzdžiu, kaip 
antai: vaivadai, kaštelionys, storastos (seniūnai) ir kiti, 

Lietuvos didžiūnų taryba buvo sutvarkyta Lenkų 
senato pavyzdžių; o visa tat žymiai prisidėjo prie arti- 
mesnio susiglaudimo ir asimiliavimosi abiejų valstybių 
ir tautų, kad galų gale net teko pacati nelaimingą 
Lietuvai Liublino uniją. 

Ypač labai kenksmingas Lietuvai pasirodė, savo 
tolimesniais vaisiais, suteikimas platesnių teisių žema- 
jai bajorijai, sulyginus ją su Lenkų šlėkta. Ta žemes- 
nioji bajorija, ilgainiui siekdama vis didesnių laisvių ir 
norėdama teisėmis susilyginti su Lietuvos didikais 
(„szlachcic na zagrodzie równy wojewodzie“), linko 
kaskart daugiau į Lenkus, kur tikėjosi veikiau pasiek- 
sianti savo tikslą. 


Bendra Vytauto darbų apžvalga. Vytauto viešpata- 
vimas tai garbingiausis lietuvių istorijos lapas. Nieka- 
dos Lietuva nei pirma, nei paskui nebuvo tokia galinga 
ir tvirta, kaip Vytautui valdant; jo laikotarpis gali tei- 
singai vadintis kulminacinis lietuvių veikaluose. 

Nedidžio ūgio, šviesaus veido Vytautas, apsivilkes 
moteriškais rūbais Krėvės kalėjime buvo tikrai panašus 
į mergaitę; tačiau veikaluose nebuvo jam lygaus vyro 
tame amžiuje. Todel ir teisingai ne tik lietuviai, bet 
ir kai kurie svetimtaučiai jį pavadino Didžiuoju. 

Šviesaus ir gilaus proto, pilnas drąsos, geležinės 
valios, nepaprastos energijos jisai dargi pasižymėjo 
ypatingu darbštumu. Visados užimtas darbais, jis ne- 
žinojo, kas tai atilsis; savo valstybėje jisai buvo val- 


129 


Maironio Raštai 9 


dovu, teisdariu, Bažnyčios gynėju, valdinių tėvu, ka- 
ruose drąsiu ir sumaniu strategu, 

Vilnių ne tiek mėgo, kiek Trakus, kuriuose dažniau 
sėdėjo; bet dar dažniau būdavo kelionėje. Mažiausis 
vargdienis galėjo prieiti prie jo, o didžiūnai ir kuni- 
gaikščiai jautė ant savęs geležinę jo ranką. 

Teisybė ir ramumas viešpatavo valstybės viduje, 
apšvietimas, prekyba *) ir pramonė pakilo, o tolimiau- 
sios kartos atminė ir gyrė garbingas Vytauto viešpata- 
vimo dienas. 

Lietuva nebijojo priešo, nurimo ir atprato nuo už- 
puolimų bei siaubimų. Tiesa, ir Vytautas kariavo karus 
ir gana didžius, bet jie buvo priešų kraštuose, ir lie- 
tuviai jų bemaž nejautė. 

Vytautas vienas buvo Lietuvai tuo, kuo Kęstutis ir 
Algirdas drauge ir net daugiau: Kęstutis buvo garsus 
karuose su kryžiuočiais, kurių mokėjo įgyti augštą pa- 
garbą, Vytautas amžiams laužo jų galybę, o tie nusi- 
žeminę jį vadina savo geradariu. Algirdas įgijo didį 
autoritetą rusų kraštuose, Vytautas nukelia savo vieš- 
patijos sienas iki pas Maksvos, o rusų kunigaikščiai 
vadina jį savo gospodarium, tenkina mažiausias jo už- 
gaidas; didysis Maksvos kunigaikštis Vosylius I mirda- 
mas palieka jam globoti ir užtarti savo sūnų. 

Totoriai tolimiausiais laikais atmena Vytautą kaip 
savo geradėją. Pats papa jį gerbia ir skiria apgynėju 
Rygos arkivyskupo, o matydamas didžią jo galią, įkal- 
binėja jam išvaryti iš Europos turkus. Čekai vokiečių 
spaudžiami ir susiskaldę del Huso, meldžia kaip di- 
džiausios malonės, kad jis juos paimtų į savo globą. 
Vytautas, nenorėdamas patsai kištis į religinius Čekų 


k *) Du uostu prekybai turėjo tuomet Lietuva: Palangos prie Bal- 
tijos ir Kočibejų (dabartinę Odesą) prie Juodųjų marių. 


130 


ginčus, siunčia jiems (1422 m.) savo giminaitį Zigmantą, 
Dimitro Kaributo sūnų, kurį tačiau po kelių metų 
atšaukia, nenorėdamas vaičų su Austrijos ciecorium 
Zigmantu. 

Prisaikintas visame klausyti Jogailos, kaip savo 
viršininko, Vytautas greitu laiku pasidaro ne tiktai vi- 
sai savarankis, bet patsai Jogaila pasiduoda visiškai 
jojo įtakai ir neatlieka jokio svarbesnio reikalo, pirma 
nepasitaręs su Vytautu. Lenkų diduomenė irgi visuose 
svarbesniuose dalykuose klausdavosi Vytauto nuomo- 
nės. Jadvygai 1399 m. mirus, Vytautas buvo paskelb- 
tas oficialiu Lenkų globėju ir patarėju. 

Pasirašęs po Vilniaus ir Horodlės sutartimis su 
Lenkais, Vytautas visuose savo reikaluose elgiasi visgi 
savarankiškai ar eina stačiai į užbriežtąjį tikslą —neduoti 
Lietuvos pažeminti ir atpalaiduoti ją nuo tų pančių, 
kuriais Jogaila buvo ją surišęs su Lenkais. 

Tų pančių, tiesa, jisai nesutraukia iš karto, nes 
kai kurį laiką vienybė su Lenkais buvo Lietuvai rei- 
kalinga, nuveikti kryžiuočių vokiečių ordenams ir Lie- 
tuvai pakreipti į vakarų Europos kultūrą.“ 

Antra vertus, Vytautas gerai suprato, kad jo suma- 
nymams— išsivaduoti iš Lenkų priklausomybės, jisai su- 
sidurs su stipriu pasipriešinimu; todel, kad prieš laiką 
nesukeltų audros, jis elgėsi šituo reikalu atsargiai ir 
į tikslą ėjo pamažu, tvirtindamas tuo tarpu po savimi 
pamatą, o rasit manydamas, kad pagyvens ilgiau už 
Jogailą ir, tam mirus bevaikiu, asmeninė unija su Len- 
kais tuo pačiu savaime nutrūks. 

Tačiau 1425 m. gimė Jogailai iš jo ketvirtosios pa- 
čios Sonkės (Zosės) Alšėnaitės pirmasis sūnus Vladis- 
lovas, o pačiam Vytautui jau ėjo aštunta dešimtis metų 
amžiaus, ir ilgiau belaukti nebuvo galima. 


131 


Suvažiavimas Lucke 1429 m. Vytautas sukvietė į 
Lucką didžiausius to laiko Europos valdovus pasitarti 
apie Huso šalininkų reikalus Čekuose ir apie pašali- 
nimą turkų pavojaus, kurie baugino visą Europą. 

Atvyko į Lucką Vokietijos ciecorius Zigmantas, 
Lenkų karalius Jogaila, didysis Maksvos kunigaikštis 
Vosylius, Konstantinopolio ciecorius, papos pasiuntiniai, 
kryžiuočių ir Livonijos magistrai, mangolų kanai ir 
daugybė kitų didikų palydovų. 

To susivažiavimo šeimininkas, Vytautas tikrai kara- 
liška iškilme ir nepaprastu duosnumu vaišino savo rū- 
muose tuos gausingus ir augštus svečius. 

Pabaigus svarstyti kitus klausimus, Zigmantas, ne be 
Vytauto pritarimo, pradėjo kaloą apie jo apvainikavimą 
karališkų vainiku už didžius nuopelnus, padarytus pla- 
tinant katalikų tikėjimą. 

Jogaila, apie tai užkalbintas, lengvai su tuo sutiko 
ir savo sutikimą antrą dieną po to pasikalbėjimo su 
Zigmantu atkartojo Vytautu. Bet tasai, žinodamas 
lengvą ir nepastovų Jogailos būdą, norėjo, kad ir len. 
kai sutiktų su tuo sumanymu; todel patarė jam pasi- 
klausti tame dalyke nuomonės savo artimiausių lenkų 
didikų. Pats Vytautas apie tą sumanymą pranešė sa- 
viesiems lietuviams didžiūnams, 2 

Lietuviai su didžiausiu džiaugsmu pritarė Vytauto 
apvainikavimo sumanymui, matydami tame Lietuvos 
garbę, bet lenkai griežtai pasipriešino, o jų kancleris 
Olesnickis stačiai pasakė: „Kunigaikšti! Tu jau pakilai 
augščiau visokios žemės didybės ir del to tau pride- 
ra atminti priesaika, rišanti tave su Lenkais“. 

Vytautas supyko ir pasakė, ir be lenkų sutikimo 
apsivainikuosiąs karaliaus vainiku. Lietuviai irgi jautiesi 
labai įžeisti savo didžiojo kunigaikščio užgavimu. Len- 
kai tą pačią naktį su Jogaila apleido Lucką, manydami, 


132 


kad del to patsai sumanymas bus atidėtas neapribotam 
laikui. 

Vytautas, nežiūrėdamas lenkų prieštaravimo, ėmė 
rengtis vykdinti savo siekį: nuleido į papą pasjūntiniųs, 
sukvietė į Trakus tuos pačius svečius, paskyrė apsi- 
vainikavimo dieną. Zigmantas prižadėjo atsiųsti kara- 
liaus vainiką (karūną). 


Lenkai nusiminė. Du kartu rinkosi į seimą tartis 
šituo dalyku, leido pasiuntinius pas Vytautą jo permal- 
dauti ir atkalbinėti nuo pasiryžimo, bet viskas buvo 
veltui. Tuomet lenkai įkalbėjo seneliui Jogailai, kad 
pats atsižadėtų Lenkų karaliaus vainiko ir pavestų jį 
Vytautui. 

Tačiau Vytautui ne pati tuščia garbė ir ne Lenkų 
sostas rūpėjo, tik Lietuvos išaugštinimas ir josios su- 
lyginimas su Lenkais, kaipo savaiminė valstybė; todel 
ir Jogailos auką jis atmetė, neatsisakydamas nuo savo 
pasiryžimo. 

Kviestieji svečiai 1430 metais pradėjo rinktis į 
Trakus į paskirtą rugsėjo 8 d.; atvyko ir patsai Jagaila, 
nenorėdamas del to su Vytautu pyktis. 

Tuomet lenkai nutarė nepraleisti į Lietuvą Zigmanto 
pasiuntinių su vainiku, apstatę pasienius savo raitais 
sargais. Zigmanto pasiųstas teisių daktaras, kursai 
turėjo Vytautui išaiškinti vainikavimo apeigas, buvo 
ant sienos sugautas ir jo vežami daiktai atimti. Bet 
vainiko tarp tų daiktų nebuvo; jis buvo siunčiamas 
aplinkiniais keliais; sutrukdytas, savo laiku ateiti į Vil- 
nių nesuskubo, ir apvainikavimas turėjo būti atidėtas. 
Tačiau Vytautui jau nebebuvo žadėta sulaukti jo gyvam. 

Nesulaukęs savo laiku karaliaus vainiko ir susi- 
krimtęs del pažeminimo senatvėje, po tiek garbingų 
darbų, Vytautas apsirgo, o kad jodamas su Jogaila is 


133 


Vilniaus į Trakus, nukrito nuo arklio, atgulė į lovą, iš 
kurios jau nebepakilo. 

Susitaikinęs su Dievu, pasimirė spalių 27 d., turė- 
damas apie 80 metų amžiaus. Paskutinieji jo žodžiai 
buvę tarti į Jogailą, kad šis rūpintųsi Lietuva tėvyne | 
ir neleistų jos skriausti. Mirė Trakuose, bet palaido- 
tas savo statytoje Vilniaus katedros bažnyčioje. Karū- 
nai galop atėjus, apvainikuotas karste *). 

Taip pabaigė amžių vienas iš žymiausių to laiko 
Europos valdovų, didžiausis vyras, kurį yra davusi 
lietuvių tauta: didis politikas, didis vidaus tvarkytojas ir 
didis karo vadas, nenuilstąs iki žilos senatvės veikėjas. 

Niekas taip aiškiai neparodo valdovo didybės, kaip 
tikras ir nuoširdus visos šalies gailesis, jam mirus. „Ir 
pakilo Lietuvoje, rašo vienas istorikas, verksmas ir grau- 
dus vaitojimas per8 dienas... Visi verkė, nustoję tėvynės 
tėvo ir, tartum, įausdami, kad krikščioniškos Lietuvos 
didybė su juo iškilo ir su juo pasibaigė“. „Tai buvo 
didis, jei ne didžiausis, savo amžiaus žmogus, sako J. 
J. Krašiauskas; jo gyvenimas tai poėtiškiausis Lietuvos 
istorijoje laikotarpis; jojo giesmė, jei kada poėta išdrįs 
apie jį giedoti, bus tikra epopėja, kupina rimtumo ir 
didybės. Smulkiame jo kūne glūdojo toji galinga dva- 
sios jėga, kuri iki mirties nežinojo, kas tai yra negalima“. 

Paėmęs iš Skirgailos rankų suirusią ir nualintą' 
Lietuvą, Vytautas Didysis įvedė joje griežtą monarkiš- 
ką (vieno asmens) valdžią, panaikino savivalią ir ne-. 
tvarką, paliko ją žydinčią, turtingą ir galingą, kurios 
reikšmė visoje Europoje buvo labai žymi. 


*) Yra gyvų liūdytojų, kaip p. Malinauskas Vilnijos dvarponis, 
kurie tvirtina, lenkai prieš didįjį karą tą karūną nakčia išgabenę 
Dievas žino kur iš Bažnyčios rūsio, 


134 


Lietuvos puolimas. 


Švitrigaila, 1430 — 1432 


Vytautui mirus ir vaikų nepalikus, Lietuvos diduo- 
menė buvo linkusi didžiuoju kunigaikščiu išsirinkti 
Vytauto brolį Zigimuntą, kursai tuomet valdė Staro- 
dubo kunigaikštystę. Bet Lenkams tasai, kaipo Vytauto 
brolis ir jo politikos šalininkas, nebuvo pageidaujamas. 
Todel jųjų įtakoje Jogaila panorėjo didžiuoju kunigaikš- 
šiu paskirti savo jaunesnį brolį Švitrigailą. 

Nors Lietuvos diduomenė už gyvos Vytauto galvos 
buvo įpratusi dalyvauti svarbesniuose pasitarimuose, 
ir jų patarimai buvo klausomi ir vertinami; bet dabar 
jie seneliui Jogailai prieštarauti nedrįso. 

Tačiau Jogaila greit susiprato apsirikęs, paskirda- 
mas Lietuvai Svitrigailą, pravoslavų tikėjimo valdovą, 
žmogų neramaus būdo ir girtuoklį, kaip ir jo brolis 
Skirgaila. Jogailai dar iš Vilniaus neišvažiavus, kai 
čia atėjo žinia, kad lenkai užėmė Podolės kraštą ir 
lietuvių valdininkus — Daugirdą, Gedgaudą ir kitus iš 
ten išvijo, Svitrigaila paskelbė Jogailą savo kaliniu, 
iki lenkai sugrąžins, kas Lietuvai priklauso. Tik pasi- 
žadėjęs sugrąžinti užgrobtą kraštą, Jogaila buvo išleistas. 

Tačiau lenkai sugrąžinti užimtųjų Podolės miestų 
nesutiko. Kilo karas, Švitrigaila pasitelkė į pagalbą 
kryžiuočius. Tačiau karas jam nesisekė; lenkai jį su- 
mušė prie Styro, sudegino Vladimyrą, apgulė Lucką. 


135 


Kad geriau prisiruoštų prie karo, Švitrigaila buvo 
priverstas padaryti su Lenkais dvejiems metams taiką. 
Pasinaudodamas tuo laikotarpiu, ieškojo sau talkininkų, 
derėdamasis su kryžiuočiais ir ciecoriu Zigmantu, kurį 
prašė atsiųsti jam karaliaus vainiką. Žodžiu sakant, 
buvo pradėjęs varyti Vytauto politiką, bet neturėjo nei 
jo gabumo, nei lietuvių pasitikėjimo, kaipo surusėjęs 
ir mėgiąs girtuokliauti. Tuo pasinaudojo Lenkai, 

Matydami, kad Švitrigaila užvylė ir elgiasi sava- 
rankiškai, lenkai per savo pasiuntinį Zaremba pakurstė 
Zigimuntą, Vytauto brolį, atimti iš Švitrigailos Lietu- 
vos valdžią, laiduodami Jogailos pritarimą ir paramą. 
Švitrigaila, Ašmenoje puotaudamas, nieko nesitikėjo, 
kai  Zigimuntas jį užpuolė ir, jo kariuomenę sumušęs, 
užėmė Vilnių. Švitrigaila vos suskubo išbėgti į Polocką. 

Užėmus Zigimuntui Vilnių, Trakus, Gardiną ir pa- 
siskelbus didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, reikėjo dar 
atkariauti nuo Švitrigailos gudiškasias Lietuvos šalis, 
kurios aiškiai linko į Švitrigailą. Vienų vienas neišga- 
lėdamas to padaryti, Zigimuntas turėjo melsti Jogailos 
ir Lenkų pagalbos ir su jais daryti sutartį, patvirtinti 
lietuvių ir lenkų vienybę, išsižadėti Podolės, niekados 
nesivadinti Lietuvos karaliumi, o prieš mirtį ir Voluinę 
atiduoti Lenkams. 

Sunkių aplinkybių priverstas padaryti tokią sutartį, 
Zigimuntas manė, ilgainiui jos nusikratysiąs ir, kaip jo 
viešpatavimas rodo, tikrai stengėsi nusikratyti; bet ta- 
tai jam nepavyko. 


Zigimuntas I, 1432—1440. 


Zigimunto viešpatavimas buvo Lietuvai labai ne- 
laimingas; bemaž visas praėjo naminiais karais tarp 
Zigimunto ir Svitrigailos. Tas karas iš vienos pusės 
pridarė žmonėms daug vargo, iš antros pusės susilp- 


136 


nino didžiojo Lietuvos kunigaikščio drausmę ir auto- 
ritetą, leisdamas didikams savivaliauti, persimetant čia 
į vieną, čia į kitą pusę. Galop pasinaudojo tąja Lie- 
tuvos netvarka ir lenkai, talkininkaudami Zigimuntui ir 
priversdami jį arčiau su jais susirišti. 

Tame Švitrigailos ir Zigimunto kare galima paste- 
bėti varžytines dviejų Lietuvoje gaivalų už pirmenybę: 
lietuviškai katalikiško ir gudiškai pravoslaviško. Laimė 
abiem ilgą laiką svyravo; Zigimuntą maždaug šelpė 
lenkai; Švitrigailos tvirtai laikėsi gudai, kuriems talki- 
ninkavo kardininkai. Švitrigaila buvo patelkęs ir to- 
torius prieš Zigimuntą, bet tie sužinoję kely, kad 
Vilniuje sėdi didžiojo Vytauto brolis, atsisakė prieš jį 
kariauti. 

Zigimuntui didi parama buvo jo sūnus Mykolas, 
kursai daugiausia vadovaudavo kovoms su Švitrigaila. 
Buvo tai drąsus, sumanus ir gabus jaunikaitis. 


Kova tjes Ukmerge 1435 m. Lenku karalius Jo- 
gaila pasimirė 1434 metais. Lenkai išrinko vyriausį 
jo sūnų Vladislovą, kursai viešpatavo neilgai, kritęs 
nelaimingoje su turkais kovoje, ties Varna, šių dienų 
Bulgaruose, 

Jogailai mirus, Švitrigaila manė, kad dabar bus jam 
lengviau nuveikti Zigimuntą. Todel pasitelkes sau kar- 
dininkų ir gavęs paspirties iš Maksvos, nauju įnirtimu 
puolė Zigimunto Lietuvą. Tasai pasiuntė prieš jį savo 
sūnų Mykolą, kuriam atėjo talkininkauti Jokubas Ko- 
bilinskas su 8.000 lenkų. 

Priešai susitiko netoli Ukmergės ant Šventosios 
upės. Svitrigailos kariuomenė buvo gausesnė, tačiau, 
išskiriant kardininkus, buvo tai ginkluota minia, iš visur 
surinkta, be tvarkos. Mūšys buvo kruvinas, bet neilgai 
tetrūko: Svitrigaila buvo nugalėtas ir bėgo į Pietų Ru- 


137 


sus. Kovos vieta nuo to laiko pavadinta iš lenkiškos 
kalbos Poboiskų arba Kova. 

Kadangi mūšy dalyvavo Livonijos magistras su visa 
kardininkų jėga ir buvo užmuštas, o jo kariuomenė 
bemaž visai sunaikinta, tai šis mūšys buvo tuo pačiu 
kapu kardininkams, kuo Žalgiris kryžiuočiams. i 

Po to Švitrigailos pralaimėjimo Zigimuntui pasidavė 
Polockas, Smolenskas, Vitebskas. Patsai Švitrigaila 
ilgą laiką dar gynėsi, užsirakinęs Voluinės pilyse, ir 
kartkartėmis užpuldinėdavo Lietuvą. Likęs Lenkams 
nebepavojingas, buvo su jais susitaikinęs; tačiau Zigi- 
muntas griežtai atsisakė su juo taikintis ir pasidalyti 
Lietuvoj valdžią Matydamas, nieko neveiksiąs nei 
geruoju, nei kardu, galų gale išsidangino į Valakus. 

Zigimunto būdas ir mirtis. Zigimuntas per 9 me- 
tus kalėdamas pas kryžiuočius ir prisižiūrėjęs jų suk- 
tybių bei vylių, pasidarė įtariąs, niekuo nepasitikįs, visur 
matydamas pavojų ir sankalbį prieš save. Pagrįžęs iš 
nelaisvės, gavo nuo brolio (Vytauto) Starodubą, bet 
neparodė gabumo, ir per visą Vytauto viešpatavimą 
apie jį kaip ir nebuvo girdėti. 

Tapęs didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, norėjo jos 
gero, norėjo toliau varyti su Lenkais Vytauto politiką, 
bet ir nesugebėjo ir kliudė nuolatinis karas su Švitri- 
gaila. Buvo besitariąs su Austrų ciecorium Albertu 
ir su kryžiuočių ordenu, kad nusikratytų Lenkų globos, 
bet derybos neatvedė į tikslą, kadangi pačioje Lietu- 
voje didikų tarpe pradeda rastis Lenkų šalininkų. Zi- 
gimuntas priversta savo ir sūnaus Mykolo vardu duoti 
raštu pasižadėjimą laikytis Lenkų vienybės ir, mirštant, 
Lietuvą grąžinti Lenkų karaliui. 

Nepasiekęs tikslo, pažemintas, įtūžęs prieš diduo- 
menę, mato Zigimuntas visur pavojų ir sąmokslus. 
Įtariamus didikus ima persekioti, galabyti, pasisavinda- 


138 


mas jųjų turtus ir valsčius. Taip žuvo narsus karvedys 
Rumbautas, Trakų vaivada Manvydas ir kai kurie kiti, 
įtariami palankumu Švitrigailai. Švitrigailos pasiunti- 
nius, sako, liepęs nuskandinti. Paėmęs į nelaisvę jojo 
žmoną, ilgai ją laikė, nesugrąžindamas vyrui; net papa 
Eugenijus (1434 m.) gavo užtarti už ją raštu. 

Būdamas žiaurus ir kerštingas su didikais, Zigimun- 
tas ieškojęs paramos žemesniuose luomuose ir skirdavęs 
valdininkais kai kada net ne bajorus, kas anais laikais 
buvo nepaprasta; todel liaudis jį mylėjusi. 

Būdamas šykštokas, vis delto, kaip ir Vytautas, 
pastatė nemaža bažnyčių ir jas aprūpino savo lėšomis. 
1437 metais davė didikams raštą, vadinamą „charta 
magna“, kuriuo jiems pripažino privilegijas, jau Vytauto 
Didžiojo įiems duotas. 

Įkyrėjęs didžiūnams, jų neapkenčiamas ir visus įtar- 
damas, užsidarė Trakuose, bemaž visai nebesirūpin- 
damas valstybės reikalais ir vengdamas žmonių. Čia 
ir buvo verbų sekmadienį nužudytas. Žudyti susibaudė 
Vilniaus karvedys Daugirdas, Trakų karvedys Leliušas, 
Zigimunto žirgininkas Skabeika ir Liubarto sūnūs Jonas 
bei Aleksandras Cartoriskiai. 

Susirinkę į Trakus po Zigmunto mirties didžiūnai, 
kad nesukeltų prieš save žmonių, patariant Goštautui 
ir Kiežgailai, iškilmingai palaidojo nužudytąjį valdovą 
ir paguldė jį šalip brolio Vytauto Vilniaus katedroje. 


Kazimieras Jogailaitis, 1440—1492. 


Zigimuntui mirus, ginčiai ir kova didikų tarpe Lie- 
tuvoje ne tik nenurimo, bet dar padidėjo. Dabar varžėsi 
trys partijos: Mykolo Zigimuntaičio, Svitrigailos ir antrojo 
Jogailos sūnaus Kazimiero. Iš pradžių Lenkai nė vieno 
iš tų kandidatų nenorėjo praleisti į Vilniaus sostą, 


139 


sakydami, kad Lietuva turinti priklausyti jųjų karaliui 
Vladislovui, 

Lietuvos didikai, išauklėti Vytauto mokykloje, sava- 
rankiškumo išsižadėti nemanė. Tinkamiausiu į didžiuo- 
sius Lietuvos kunigaikščius buvo be abejo gabus 
Zigimunto sūnus Mykolas. Tačiau vieni, kaip antai tėvo 
užmušėjai, bijojo keršto; kiti manė, kad valdant sava- 
rankiam ir subrendusiam Mykolui, neturėsią tokios 
įtakos ir svarbos, kaip prie nepilnamečio Kazimiero, 
13 metų jaunikaičio. L 

Kadangi Kazimiero šalininkų buvo daugiausia ir jiems 
pritarė iš dalies net lenkai, o senas Švitrigaila maža 
teparodė veiklumo, tai Kazimiero partija ėmė viršų 
ir, susirinkusi Brastoj, pakvietė jį iš Krokuvos greičiausia 
skubėti į Vilnių. 

Kazimieras atvyko į Vilnių su būriu lenkų patarėjų. 
Ji čia iškilmingai sutiko vyskupas Motiejus, Augmantai, 
Daumantai, Manvydai, Giedraičiai, Sanguškos, Kari- 
butai, Karijotai ir kiti geliūnai. Vilniaus katedroje buvo 
apvainikuotas Vytauto Didž. kepure. 

Lenkų patarėjų Lietuvos didikai neįsileido, ir tie 
turėjo grįžti namon. Tačiau kadangi Kazimieras buvo 
perjaunas, tai jam buvo priskirta patarėjais Lietuvos 
didžiūnų, kurių žymiausis buvo Jonas Goštautas, vyras 
išmintingas, sumanus, tikrai mylįs savo kraštą. 

Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių valdžia iki Vytauto 
Didž. mirties buvo neapribota; nieks negalėjo pasiprie- 
šinti jų įsakymams. Bet per naminius karus tarp Švi- 
trigailos ir Zigimunto, ypač dabar, užsėdus Lietuvos 
sostą jaunam Kazimierui, didikai įgauna kaskart daugiau 
galios ir reikšmės, 

Mykolo kerštai. Mykolas, aiškiai matydamas Kazi- 
miero viršų, iš pradžių vien prašė, kad jam sugrąžintų 
tėvo Trakus ir nubaustų tėvo užmušėjus. Kazimieras 


140 


šu tuo sutiko; bet Zigimunto mirties kaltininkai nebuvo 
perdaug nubausti: vieniems kaip kad Cartoriskiams 
buvo leista pabėgti į Maksvą, Daugirdas išsiteisino, 
Leliušas buvo pašalintas iš senatorių tarpo, kitiems 
atimta valsčiai, 

Mykolas jautėsi nepatenkintas; ieškojo tik progos 
užimti Vilniaus sostą; turėjo ir savo šalininkų, o Žemai 
čiai griežtai buvo atsisakę klausyti Kazimiero; tik Goš- 
tauto sumanumu pasisekė be ginkluoto susirėmimo 
palenkti Žemaičius į Kazimiero pusę, duodant jiems 
viršininką žemaitį Kantautą, išmintingą vyrą ir jų 
mylimą. 

Negalėdamas ginklu paveržti iš Kazimiero Vilniaus 
sosto, Mykolas buvo sumanęs su savo šalininkais Kazi- 
mierą nužudyti, medžiojant giriose tarp Trakų ir Mer- 
kinės. Bet laiku apie tai buvo sužinota, ir Mykolas 
gavo bėgti į Maksvą. 

Maksvos padedamas du kartu buvo bejsiveržiąs 
į Sieversko šalį, bet žymesnio pasisekimo neturėjo. Galų 

"gale užsidarė Maksvos vienuolyne, kur apie 1452 žuvo 
nunuodytas. Taip užbaigė amžių gabus kunigaikštis, 
paskutinis iš Kęstučio giminės Lietuvos sosto preten- 
dentas, kuriam nepalankios apystovos neleido naudingai 
patarnauti savo tėvynei. 

Kazimiero viešpatavimo pradžia. Persikėlęs iš Kro- 
kuvos į Vilnių, Kazimieras gan greit susigyveno su 
Lietuva, pamilo savo naują tėvynę, išmoko lietuviškai 
įr rūpestingai ėmė tvarkyti Lietuvą, klausydamas išmin- 
tingo didikų patarimo. Ypač didžią įtaką turėjo Jonas 
Goštautas ir vyskupas Motiejus, 

Kazimierui gerai sutariant su diduomene, greitu 
laiku Lietuva nurimo nuo Mykolo šalininkų, padarė 
sutartis su vokiečių ordenais, su Pliskuvą bei Nau- 
gardu, kurie ieškojo Kazimiero globos, 


141 


Galop atvyko į Lietuvą iš Krymo totorių pasiun- 
tiniai, prašydami Kazimiero, kad jiems duotų valdovu 
kanu Devlet-Hadži Giriejų, kurs tuomet valdė Lydos 
pilį. Kazimieras iškilmingai paskelbė jį Krymo kanu, 
apvilkinęs raudonu drabužiu, ir Lietuvos marčelgai Jur- 
giui Radvilai liepė su raitarija nulydėti į vietą. Hadži- 
Giriejus per visą savo ilgą viešpatavimą išliko ištiki- 
mas Lietuvai kaimynas ir talkininkas. 

Nurimusi Kazimiero Lietuva vėl buvo tokia galinga, 
kaip Vytautu Didž. viešpataujant. Tačiau santykiai 
su Lenkais, ypač del Podolės ir Voluinės buvo tamsiu 
debesėliu; o kai Kazimieras tampa Lenkų karaliumi, 
Lietuvos reikalus pradeda apleisti, ir jos savarankišku- 
mas ima siaurėti, 

Kazimieras — Lenkų karalius 1447 m. Vladislovui, 
vyresniajam Kazimiero broliui ties Varna negarbingai 
žuvus, Lenkai pasijuto esą be karaliaus. Todel, atsiuntę 
pas Kazimierą pasiuntinius, meldė jį būti jų karaliumi, 
norėdami tuo būdu surišti Lenkus su Lietuva vienu 
karaliaus asmeniu. 

To visai nenorėjo Lietuvos didžiūnai ir griežtai 
atsisakė išleisti iš Vilniaus savo valdovą. Kazimieras 
ir patsai nenorėjo Lenkų sosto, bijodamas nustoti Lie- 
tuvos, kurios iki šiolei nebuvo atsižadėjęs Mykolas 
Zigmantaitis, 

Keturius kartus leido lenkai savo pasiuntinius į Vil- 
nių, kviesdami lietuvių didikus pasitarti del to reikalo 
į Petrikovą ir į Parcevą, bet veltui. Tuomet, kad 
pabaugintų Kazimierą, pastatė į Lenkų karaliaus kan- 
didatus Mozūrų kunigaikštį Boleslovą, netikrą Mykolo 
Zigimuntaičio brolį. Šis, tapęs Lenkų karaliumi, būtų 
rėmęs Mykolą. 

Kazimieras pajuto pavojų ir pradėjo rimtesnes dery- 
bas su lenkais Brastoje. Tačiau derybos ilgai negalėjo 


142 


pasibaigti, kadangi lenkai, užgriebę, dar Zigimuntui 
valdant, Podolę ir Voluinę, nenorėjo jų grąžinti Lietu- 
vai. Jie matė, kad visos Lietuvos savarankiškumo 
negalės iš karto panaikinti, taigi sumanė ją paglemžti 
dalimis, atplėšdami Lietuvai atskiras sritis. 

Lietuvos didikai griežtai atsisakė išleisti Kazimierą, 
iki raštu pasižadės sugrąžinti lietuviams užgriebtas 
lenkų sritis. Galop Kazimieras pavedė Lucką su visomis 
apylinkėmis valdyti sugrįžusiam iš Valakų  dėdžiui 
Svitrigailai, o galutinai sutaikinti lietuvius ir lenkus 
del Podolės ir Voluinės pasižadėjo, tapęs abiejų tautų 
valdovu, 

Negana to, išvažiuodamas į Lenkus, Kazimieras 
raštu dar pasižadėjo ir priesaiką patvirtino nesiaurinti 
Lietuvos ribų, kokios buvo prie Vytauto, ginti jos 
savarankiškumą, valdyti abi šali pakaitais iš Vilniaus 
ir iš Krokuvos, skirti Lietuvai augštesniuosius valdininkus 
tik vietos žmones, ne Lenkų pavaldinius. 

Tuo pačiu raštu Kazimieras žymiai praplatino bajorų 
teises, atiduodamas iš dalies jų valiai valstiečius, o 
siaurindamas didžiojo kunigaikščio valdžią. Taip antai 
kunigaikštis atsisako teisti ponų pavaldinius ar priimti 
pas save pabėgusius nuo jų darbo žmones. 

Nesutikimai del Podolės ir Voluinės trūko bemaža 
per visą ilgą Kazimiero viešpatavimą. Abi pusi — lie- 
tuviai ir lenkai — rinkdavosi į seimus Liubline, Par- 
čove, Piotrkove, Brastoj, bet įsipykę ir įsikarščiavę, 
neprieidavo prie jokio galo. 

Pats Kazimieras laikėsi nuošaliai, norėdamas vien 
„ tik taikos ir sau ramumo. Lietuviams prisiekęs, neati- 
duosiąs Lenkams Vytauto įgytų žemių, per 6 metus, 
būdamas įau Lenkų karaliumi, atidėliojo paprastai 
karalių daromą priesaiką, nes toje priesaikoje buvo 
žodžiai, reikalaują prijungti Lietuvą prie Lenkų ir grą- 


143 


žinti jiems Podolę bei Voluinę. Galop prisiekė bendrais 
žodžiais, kad sugrąžinsiąs Lenkams neteisingai jiems 
atimtas žemes ir neskiršiūs nuo jų Lietuvos. Tuo būdu 
klausimas neišspręsta, 

Ypač ginčai paaštrėjo tuomet, kai Švitrigaila 
mirdamas atidavė Lucką ir visą Voluinę Lietuvos val- 
dininkams. Karščiausiais Lietuvos reikalų gynėjais buvo 
Jonas Goštautas ir Vilniaus vysk. Motiejus. 

Koks buvo lietuvių tarpe nepasitikėjimas lenkais, 
galima suprasti iš Parčovo seimo 1451 m. Lietuviai, 
- vykdami į tą seimą, apsistojo Brastoje ir nuo lenkų 
reikalavo laiduoti raštu, kad jiems nieko pikta negresia. 
Kai kurie įširdę sugrąžino lenkams bajorystės ženklus, 
arba erbus, Horodlėje paimtus (Goštautas, Manvydas, 
Kiežgaila, Mangerdavičius ir kiti). Atvykę į Parčovą, 
n'ėjo į pilies rūmus, tik apsistojo papily ir apsikasė 
grioviais, o į seimą nusiuntė vieną vysk. Motiejų, griež- 
tai pareikšdami, kad Podolės ir Voluinės lenkams ne- 
užleisią, nes lietuviai dar už Algirdo čia liejo kraują; 
išvaduodami tas šalis nuo totorių. Derybos pasibaigė 
niekais. 

Lietuviai jau buvo sumanę visai nuo Lenkų atsiskirti 
ir didžiuoju kunigaikščiu pakelti Simaną Alelką. Kazi- 
mieras vos apgesino gaisrą, žadėdamas jiems savo 
sūnų; nors pažadėjimo paskui neišteisėjo. 

Kazimieras, norėdamas sutaikinti lietuvius ir len- 
kus, nemokėjo įtikti nei vieniems, nei antriems: lietu- 
viai jį pravardžiavo lenku, nes nesilaikąs Vilniuje duotos 
priesaikos ir pataikaująs lenkams. Lenkai su panieka 
ji vadino „litvin'u“, nes medžiokle užsiėmęs, maža tesi- 
rūpinąs valstybės reikalais ir po pusmečius sėdįs Vil- 
niuje, ne Krokuvoje. 

Tuo tarpu miršta 1453 m. vysk. Motiejus. Jonas 
Goštautas, įkyrėjęs karaliui prieštaravimais, nustoja jo 


144 


pasitikėjimo; galop ir jisai 1459 m. miršta. Lietuvos 
didžiūnai, paskendę gašlumuose, maža besirūpina 
tėvynės reikalais, ir ginčai del Podolės bei Voluinės 
pamažu nurimsta. Lenkai jose įsiviešpatauja. 

Tais lenkų ir lietuvių nesutikimais pasinaudojo 
Užvolgio Kipčako totoriai. Hadži Giriejui mirus, jo 
įpėdinis Menglis-Giriejus, Krymo kanas, ėmė irgi už- 
puldinėti ir naikinti Podolę bei Voluinę. Lietuviai ir 
lenkai vieni kitus įtarinėjo, kad tyčia iš keršto užsiundę 
totorius, o ginti ių neskubėjo. 

Gražios ir turtingos, Vytautui viešpataujant, šalys 
dabar liko be priežiūros; tvirtos kitados pilys liko 
nugriautos ir išdegintos. Tik prieš Kazimiero mirtį 
1489 m. pasiųstas jo sūnus Jonas Albrachtas bent kiek 
numalšino totorius, 

Karas su kryžiuočiais 1454—1466. Kazimieras ilgo- 
kai kariavo su kryžiuočiais. Lenkai, ypač lietuvai, tame 
kare dalyvavo be ypatingo noro; o kadangi jisai užsi- 
tęsė ir savo išlaidomis įkyrėjo, tai lietuviai, Goštautui 
vadovaujant, bemaž visai atsisakė jame dalyvauti, tik 
retkarčiais mokėdami karo išlaidas, arba, atsitikus 
progai, suteikdami lenkams pagalbą. Taip antai, 1465 m. 
žemaičiai ties Palanga sumušė stiprų kardininkų raitelių 
pulką, einantį kryžiuočiams į talką. 

Pasibaigus karui, Lenkai gavo visą pamarį apie 
Danską ir visą Kulmiją; kryžiuočiams bepaliko tik rytų 
Prūsai su Karaliaučiumi. Lietuva tąja Torno sutartimi 
negavo nieko, nors galėjo, įei lenkai būtų tam pritarę, 
atsiimti bent Klaipėdą ir žemutinę Nemuno dalį. 

Iš to kilo dar didesnė prieš lenkus neapykanta ir 
ginčai savitarpy: vieni šaukė, kad Lietuvai reikėję 
aktingiau dalyvauti kare, kiti buvo tos nuomonės, kad 
reikėję pasinaudoti sunkia lenkų padėtimi ir atsiimti 
Podolę ir Voluinę, 


145 


Maironio Raštai 10 


Santykiai su Maksva. Nors aiškaus karo tarp Lietuvos 
ir Maksvos, Kazimierui viešpataujant, nebuvo, neskaitant 
mažesnių užpuldinėjimų ir susirėmimų pasieniais, tačiau 
kaimynų santykiai buvo ne kokie. Lietuvos padėtis, per 
Kazimiero nerangumą, eina kaskart menkyn. Tuo tarpu 
veiklus ir sumanus didysis Maksvos kunigaikštis Ivonas III 
naudojasi kiekviena proga savo valstybės sienoms 
praplėsti, susidraugaudamas su Kazimiero priešais. 

Apsiskelbęs augščiausiuoju visų Rusų valdovu, 
Ivonas pradėjo pamažu, bet patvariai glausti visus 
rusiškuosius kraštus po viena savo valdžia; pirmiausia 
tuos kraštus, kurie buvo tik tolimesnėje Lietuvos glo- 
boje, o paskui ir tų, kurie jau buvo su Lietuva orga- 
niškai surišti. 

Pirmiausia Ivonas III užėmė ir prie Maksvos prijungė 
Tverės kunigaikštiją, esančią Lietuvos įtakoje. Paskui 
teko maskoliams didysis Naugardas, garsus savo turtais 
ir prekyba, buvęs Lietuvos globoje ir jai mokėjęs duoklę. 
Ivonas III tvirtai pasiryžo įį užgriebti. Veltui naugar- 
diečiai su savo valdove našle Morta Boreckiene šau- 
kėsi Kazimiero pagalbos; tasai per savo nerangumą 
nesiskubino su pagalba, ir Ivonas III užėmė Naugardą; 
trims šimtams įtakingesniųjų nukapodino galvas, pasi- 
savino jų turtus, išplėšė iždą ir prisikrovęs 300 vežimų 
aukso bei sidabro, sugrįžo į Maksvą. Nuo to laiko 
Naugardo prekyba visai sunyko. 

Kai 1480 metais Ivonas III atsipalaidojo nuo totorių 
jungo, jisai ėmė dar drąsiau elgtis ir jau nuo pačios 
Lietuvos atplėšė Velykius — Lukius ir rytinę dalį Sie- 
versko, teisindamasis tuo, kad patys pasienio kuni- 
gaikščiai — Vorotinskiai, Odojevskiai ir kiti panorėję 
prisidėti prie Maksvos. 

Kazimieras vis delto vengė aiškaus susirėmimo su 
Maksva, ne visai pasitikėdamas savo rusiškais kraštais 


146 


ir teisindamasis čia tuo, kad iždas tuščias, čia kad 
lenkai nenorėsią Lietuvai talkininkauti—bet daugiausia 
per savo nerangumą. Daugiau jam rupėjo, kad Vengrų 
bei Cekų karalystės tektų jo sūnums, ne kaip Lietuvos 
reikalai; tik retkarčiais ją aplankydavo ir atsitiktinai 
aprūpindavo; dažniausiai josios reikalus pavesdavo 
didžiūnų tarybai. 

Veltui didžiūnai, savo tarpe nesutikdami, meldė 
Kazimierą duoti jiems vieną savo sūnų; Kazimieras 
iki gyvos galvos nenorėjo išleisti Lietuvos vairo iš savo 
rankų, imdamas ant savo pečių visos Lietuvos ir Lenkų 
valdymo naštą, ko nedrįso padaryti nė Jogaila, 

Kazimiero viešpatavimas. Kazimieras pirmasis buvo 
vienkart ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu ir Lenkų 
karaliumi. Lietuvą valdė 52-jus metus, Lenku karaliumi 
išbuvo 45 metus. Lietuvai jo ilgas viešpatavimas davė, 
tiesą, taikų ir ramų gyvenimą, bet buvo ir pradžia 
josios žlugimo bei sienų siaurėjimo. 

Didžiūnai, jam  perjaunam pradėjus viešpatauti, 
įgauna vis didesnę reikšmę ir valdžią, daugiau prisi- 
savina teisių, bet tomis teisėmis ne tevynės labui 
pasinaudoja *). Kariuomenės skaičius mažėja, nors tau- 
pumu Kazimieras nepasižymėjo, ir iždas dažniausiai 
būdavo apytuštis. Tiesa, ima kilti mokslas, prekyba, 
amatai ir daugėti gyventojų. Sviesuomenė pradeda 
plačiau vartoti lotynų kalbą. 

Tačiau Kazimiero vardas net tolimosiose šalyse 
buvo garsus, nes vis dėlto suvienyta Lietuvos ir Lenkų 
valstybė vienose rankose buvo labai žymi galybė. Papa 
jam rašė, ragindamas stoti prieš turkus ir išvaduoti 
nuo jų Europą. Steponas, Valakų ir Moldavų valdo- 


*) Kazimieras 1468 m. Piotrkovo seime žymiai padidino bajorų 
privilegijas, o susiaurino miestelėnų ir valstiečių teises. Nuo to laiko 
pradeda įsigalėti baudžiava. 


147 


vas, kelius kartus meldė jo pagalbos prieš turkus. 
Net iš tolimųjų Persų žemės buvo atvykęs nuo šako 
Užango pasiuntinys Izokas iš Trebizondo, žadėdamas 
talką prieš turkus. 

Bet Kazimieras nemokėjo naudotis savo galybe ir 
pasitaikusi proga, — daugiau rūpinosi savo sūnų vaini- 
kais: vyriausįjį savo sūnų Vladislovą pasodino ant Čekų 
sosto. Paskui norėdamas antrajam sūnui šv. Kazimierui 
išrūpinti Vengrų sostą, be reikalo įsipainiojo į ilgą 
karą su Motiejumi Unijodu, kurį viena Vengrų dalis 
buvo išsirinkusi karaliumi. 


Aleksandras, 1492—1506 


Skubiai atvykęs iš tėvo laidotuvių su Lietuvos 
senatoriais į Vilnių, Aleksandras buvo Lietuvos di- 
džiūnų, nelaukiant lenkų pritarimo, paskelbtas didžiuoju 
kunigaikščiu. Lenkai, supykę už tai, buvo jau berenką 
savo karaliumi ne jo brolį Joną Albrektą, tik Mozūrų 
kunigaikštį Jonušį iš Piastų giminės. Tik ačiu savo 
motinos Elzbietos apsukrumui, Jonas Albrektas buvo 
galų gale išrinktas karaliumi Piotrkovo seime. Ir 
Lietuvos ir Lenkų diduomenė, nepaisydamos a. a. 
Kazimiero paskyrimo, pačios jau savinasi teisę rinkti 
vaidovus. 

Liepos 30 dieną Aleksandras buvo Vilniaus kated- 
roje apvainikuotas. Apsisiautęs karališku apsiaustu: 
ant galvos perlais ir brangiais akmenimis išsagstyta 
Gedimino kepure arba mitra, Aleksandras, lydimas 
didikų, įėjo per didžiąsias bažnyčios duris ir prisiartino 
prie sosto pas didįjį altorių. Čia didikai jį savo ran- 
komis užkėlė ant sosto; vyskupas atlaikė iškilmingai 
mišias, 

Paskui didysis Lietuvos marčelga Jonas Liutavoras 
Kreptavičius padavė Aleksandrui kalaviją ir karaliaus 


148 


lazdą —drausmės bei malonės ženklus,—pratardamas, 
kad valdytų tėvynę ne svetimais, bet lietuviškais pa- 
pročiais, kaip Vytautas Didysis. Užbaigė savo kalbą 
žodžiais: „Jei seksi to didžio pranokėjo pavyzdžiu, tai 
ta kunigaikštystė atstos tau visas kitas karalystes ir 
būsi lygus bet kuriam karaliui. Jei Vytauto neseksi, 
būsi ir mūsų ir savo pražūties priežastimi“. 

Kaip parodė paskui nelaimingas jo viešpatavimas, 
Aleksandras nepasekė Vytauto pavyzdžiu: neturėjo tam 
nei gabumo, nei tvirto būdo, nei valios, neturėjo nei 
tiek darbštumo, kiek jo tėvas. 

Kaip Kazimieras, taip ir jojo sūnus Aleksandras, 
apimdamas Lietuvos valdžią, turėjo raštu pripažint 
bajorijos teises, kurias dargi žymiai padidino. Be didi- 
kų ir seimo pritarimo didysis kunigaikštis negalėdavo 
pradėti nieko svarbesnio—nei mokesčių dėti, nei žemių 
ar žymesnių vietų skirstyti. Ūkininkai palieka pririšti 
prie žemės ir pradeda vaikščioti po dvi dieni per sa 
vaitę dvarams dirbti 

Nieku patsai nenusimanydamas valsybės tvarkyme, 
visa ko bijodamas, Aleksandras duoda didžią galią di- 
džiūnų tarybai, į kurią su Glinskiu daugiausia patenka 
gudai. pravoslavai; jie už Aleksandro, ypač jam vedus 
Maksvos kunigaikštaitę Eleną, nustumia lietuvių kata- 
likų įtaką. 

Iš rytų Maksva kas kartą skverbias giliau į Lietuvą, 
užimdama jos pasienius; Podolę ir Voluinę naikina to- 
toriai, pasiekdami kartais net Miuską ir Naujapilį; kry- 
žiuočiai irgi pradeda pakelti galvą, o Aleksandras be 
jokio reikalo įsipainioja su broliu Jonu Albrektu į 
nelaimingą ir beprasmį karą su Valakais, kur žuvo 
daug žmonių; mirus gi Jonui Albrektui, daugiau rūpi- 
nasi Lenkų karūna, ne kaip Lietuvos apgynimu nuo 
josios priešų. Toks tai bendras vaizdas Aleksandro 
viešnatavimo, 


149 


Santykiai su Maksva. Nesutikimai su Maksva del 
Sieversko pasienio sričių prasidėjo jau už Kazimiero. 
Bet Vosyliaus Ivonas vis dar tuomet vengė aiškių ne- 
susipratimų, pribijodamas atviro karo. Dabar gi, su- 
pratęs silpną Aleksandro būdą, ėmė graibyti kaskart 
daugiau Lietuvos pasienių. Aleksandras ne kardo 
griebėsi gintis, bet siuntinėjo kartkartėmis pasiuntinius, 
tuščia reikalaudamas grąžinti užgriebtąsias sritis. 

Galop sumanė Aleksandras susigiminiauti su Ivonu, 
vesdamas jo dukterį Eleną ir vienkart išsižadėdamas 
jau Ivono užimtų kraštų, su sąlyga kad tasai pasižadėtų 
Lietuvos daugiau nebeskriausti. 

Bet ši taika su Ivonu III nebuvo ilga; tasai vėl 
ėmė ieškoti visokių priekabių: čia Aleksandras varžąs 
Eleną stačiatikių tikėjime, čia spaudžiąs gudų tikybą, 
čia patys Sieversko kunigaikščiai norį pasiduoti Maks- 
vos globai. Galop užėmė Brianską, Černigovą, Rilską 
ir Naugardą Sieveriškį. 

Veltui Aleksandro pasiuntinys Strumila reikalavo 
teisybės, —Ivonas savo bajorų taryboje, vadinamoje dū- 
moje, aiškiai pasisakė, priimsiąs visus, kas prie ja 
glausis, ir niekas negalįs jam to prikišti ar drausti. 
Negana to, nieko nelaukdamas su stipria kariuomene 
patsai užpuolė Lietuvą. 

Aleksandras noroms nenoroms buvo priverstas 
griebtis ginklo ir, surinkęs vos 14.000 kariuomenės, 
pasiuntė prieš Ivoną savo vadą Kastantiną Ostrogo 
kunigaikštį. Tasai mušėsi kaip liūtas ties Vedrošos 
upe, arti Dorogobužo, bet prieš keletą kartų didesnę 
maskolių kariuomenę neatsiturėjo; patsai pateko į ne- 
laisvę (1500 m.). Kalbinamas tarnauti Maksvos kuni- 
gaikščiui nesutiko ir buvo grandinėmis apkaltas. 

Aleksandras buvo patsai beišeinąs su antra kariuo- 
mene prieš maskolius, bet sužinojęs apie nelaimingą 


150 


mūšį, sugrįžo į Polocką, o maskoliai užėmė bemaž vi- 
są Sieversko kraštą. Ivono pakurstytas Krymo kanas 
užpuolė iš pietų ir baisiausia sunaikino Voluinę, pasie- 
kęs Vladimyrą ir Brastą. 

= Maskoliai su didžia kariuomene apgulė Smolenską, 
bet Mykalojui Hlebavičiui su didžiausiu atsidavimu jį 
ginant, paimti jo negalėjo. 

Lenkai tame Lietuvos kare su Ivonu nedalyvavo; 
tik Jonas Albrektas buvo nuo savęs pasiuntęs į Maks- 
vą pasiuntinį, užtardamas brolį; tačiau viskas žodžiais 
ir pasibaigė. 

Tame kare su Maksva lietuvių talkininkais netikėtai 
randasi Kipčako kanas Sig-Akmetas, kursai su žymia 
totorių kariuomene persikėlęs per Volgą ir Doną, puolė 
maskolius, šeimininkavusius Sieversko krašte. Iš kitos 
pusės Livonijos Magistras Pletenbergas irgi stojo prieš 
maskolius su stipria raitarija ir keletą kartų juos supliekė, 

Bet miršta tame tarpe netikėtai Lenkų karalius Jo- 
nas Albrektas, ir Aleksandras, viską metęs į šalį, vien 
tesirūpina, kad Lenkų sostas atitektų jam, o ne jo 
broliui Vladislavui ar Zigmuntui. 

Veltui Šig-Akmetas, Krymo kano Mengli-Giriejaus 
užpultas, šaukias Aleksandro pagalbos, —tasai pasiten- 
kina, savo talkininkams vien patarimus ir paraginamus 
raštus besiuntinėjęs, o kai pergalėtas Sig-Akmetas bėgo 
į Lietuvą, tai čia buvo paimtas kaip belaisvis ir apgy- 
vendintas Kaune, kur ir mirė. 

Likęs Lenkų karaliumi (1502 m.), Aleksandras da- 
bar galėjo išvesti ir lenkus prieš maskolius į kovą. 
Tačiau ir lenkai neturėjo noro talkininkauti Lietuvai, 
ir patsai Aleksandras bevelijo derėtis su Ivonu III, iš- 
leidęs pasiuntinius į Maksvą. Galų gale 1503 m. var- 
gais negalais buvo padaryta šešeriems matams taika, 
kuria visas Sieversko kraštas atiduota Maksvai su 


151 


Putivlio, Dorogobužo, Toporco, Cernigovo, Briansko 
Starodubo, Naugardo Sieversko ir kitais miestais, t. 
y. bemaž visa Uždnieprė. 

Ivonas III sau reikalavo net Smolensko ir Kijevo; 
bet kadangi jųdviejų nebuvo paėmęs, tai Aleksandras 
nesutiko jų atiduoti Maksvai. 

Tikėjimo dalykai. Ivonui kovoti su Aleksandru daug 
padėjo Elenos tarnai—kunigaikštis Ramadanauskas ir 
podjačis Šostakas, pristatyti prie jos neva sergėti, kad 
ji nepriimtų katalikų tikėjimo. 

Pati Elena, nors išlikusi pravoslavų tikėjime, pamilo 
Lietuvą, buvo ištikima Aleksandro žmona ir gynė savo 
vyrą ir jo reikalus raštais, siuntinėtais į Maksvą. Bet 
prie josios pristatyti tarnai buvo tiesiog Ivono šnipais, 
pranešdami jam apie visą, kas Lietuvoj atsitikdavo. O 
kai Ivonui reikdavo priekabės karui pradėti, jie siųsda- 
vo melagingų žinių apie persekiojimą provoslavų tiky- 
bos ir Elenos vertimą į katalikus. 

Jogaila ir Vytautas Didysis, kaip uolūs nauji kata- 
kai buvo suteikę raštais didesnes teises katalikams 
negu provoslavams Lietuvoje. Tačiau jau Vladislovas 
Varniškis Lenkuose, o jo įpėdinis Kazimieras 1443 m. 
ir Lietuvoje sulygino katalikų ir pravoslavų didikų 
teises. 

Valdant Kazimierui, provoslavų skaičius Lietuvoj 
buvo žymiai didesnis negu katalikų. Vyskupijų jie 
turėjo 12—15 su Kijevo metropolitu. Nors Kijevo 
metropolijos unija su Roma nevisai įvyko, kaip norėjo 
Vytautas Did., bet santykiai buvo gana draugiški, ypač 
su papa Sikstu IV; Kijevo metropolito santykiai su 
Roma buvo daug artimesni, ne kaip su Maksvos met- 
ropolitu, nes Maksva su Kijevu varžėsi del pirmenybės, 

Aleksandras ne tiktai pravoslavų tikybos neperse- 
kiojo ir savo žmonos tikėjimo nevaržė, bet dar dau- 


152 


giau jiems pataikavo, negu katalikams, ypač kai mar- 
čelga Mykolas Glinskis pravoslavas bemaž visiškai 
buvo paėmęs Aleksandrą į savo rankas, turėdamas 
begalinį jojo pasitikėjimą. 

Ivonas III, sumanęs atplėšti nuo Lietuvos visus sta- 
čiatikius gudus, skleidė plačiai gandus, kad pravosla- 
vija Lietuvoj esanti persekiojama, kad jai gręsiąs pa- 
vojus nuo Rymo papos ir kad patsai Kijevo metropo- 
litas esąs įtariamo tikėjimo. 

Pasigarsinęs pravoslavų tikėjimo gynėju ir visų 
rusų valdovu, Ivonas III su tais obalsiais ir karus 
kariavo prieš Aleksandrą. Ypač gavo progos Ivonas 
skleisti savo paskaloms, kai Vilniaus vysk. Taboras 
apgyvendino Lietuvoj bernadinus, ir tie turėjo nemažą 
pasisekimą rusų-gudų tarpe. 


Totorių užpuldinėjimai. Krymo totoriai, talkinin- 
kaudami Maksvai, pradeda juo toliau, juo drąsiau ir 
plačiau siaubti Lietuvą, nerasdami čia tikro  pasiprieši- 
nimo. Kai kada jie pasiekia ne tik Slucką ir Minską, 
—patsai Vilnius pradeda bijoti jųjų užpuolimų. 

Aleksandras buvo įsakęs medinių sienų vietoj ap- 
vesti Vilnių mūro sienomis. Tačiau kadangi del Alek- 
sandro nerangumo, jojo įsakymuose nebuvo griežtumo, 
tai tas darbas kas metai atideliota, iki galutinai tuo 
dalyku pasirūpino veiklus Vilniaus vysk. Taboras, 
kursai savo energija privertė vilniečius išmūryti ir sustip- 
rinti miesto sienas, o vartų arba bromų skaičių suma- 
žinti iki penkių ir juose laikyti nuolatinę sargybą 
(1506 m.). 

Pasibaigus karui su Maksva, Aleksandras galėjo 
sudrausti Krymo totorius, bet nei pats neturėjo tiek 
energijos, nei diduomenė tuo labai nesirūpino, vien 
tik kerštus ir vaidus bekeldama savo tarpe. 


153 


Daugiausia sukėlė vaidų Glinskis, kursai Aleksandro 
pasitikėjimą išnaudodamas savo tikslams ir savo priešams 
keršydavo be atodairos. Jo paklausęs Aleksandras be 
jokios kaltės Krištupui Iliničiui atėmė Lydą, o Manvydui 
marčelgystę. 

Sukilo prieš Glinskį Hlebavičius, Zabžezinkis, Kiška, 
Mykol. Radvila ir Goštautas. Glinskis buvo sumanęs 
ir juos pašalikti iš kelio; kaip spėjama, net svajojo, 
sergančiam bevaikiui Aleksandrui mirus, palikti didžiuoju 
Lietuvos kunigaikščiu. Vos Jonui Laskiui kancleriui ir 
vyskupui Taborui pasisekė bent kiek atidaryti Aleksandrui 
akis ir padėtį nušviesti. 

Totoriai, pasinaudodami tąja namine Lietuvos ne 
tvarka, jąją užpuldinėjo ir naikino, nėkieno nedrau- 
džiami. Tuo metu plačiai pagarsėjo Slucko kunigaik- 
tienė našlė Nastazija Alelkienė, kuri du kartu apsigynė 
nuo totorių, surinkusi apylinkės gyventojus ir drąsiai 
stojusi į kovą su užpuolikais. 

Bet skaudžiausį smūgį totoriai gavo prieš pat Alek- 
sandro mirtį. Didžios Krymo totorių minios užpuolė 
Lietuvą ir siaubdamos ėjo vis gilyn. Aleksandras, įtartino 
gydytojo, Glinskio pristatyto, slaugomas pavojingai sir- 
go. Buvo bajorams įsakyta greičiausia ginkluotis ir 
rinktis. Tačiau įsakymo maža kas teklausė ir rinkosi 
labai tingiai. Susirinkusi maža kareivių saujelė atsisa- 
kė eiti prieš totorius be didžiojo kunigaikščio. Turėjo 
sergantį Aleksandrą kartu su žmona vežti į Lydą, ant 
kurios tiesiog plūste plūdo totorių gaujos. 

Vos didysis kunigaikštis atvyko į Lydą, ateina ži- 
nia, kad totoriai nebetoli. Kilo dar didesnis sumišimas 
ir išgąstis. Bemaž mirstantį Aleksandrą gabena atgalios 
į Vilnių, o kariuomenė pavedama St. Kiškai ir Glins- 
kiui. Kiška irgi staiga susirgo. Tik vienas Glinskis ne- 
nusiminė ir, turėdamas vos 12.000 kareivių, išėjo drą- 


154 


siai prieš keletą kartų gausingesnius totorius, kuriuos 
ties Klecku baisiausiai sugrūdo, paleidęs apie 40.000 
vienų belaisvių, totorių paimtų. 

Kai toji žinia pasiekė Vilnių, mirštąs Aleksandras 
jau gulėjo be žado. 

Aleksandro viešpatavimas buvo neilgas ir labai ne- 
laimingas Lietuvai. Ji nustojo didžių žemės plotų, 
totorių nuolatos siaubiama; viduje įsivyravo netvarka 
ir vaidai didikų tarpe. Turėdama neramų kaimyną 
Ivoną III, Lietuva savo kovose su juo ir su totoriais 
neturėjo bemaž jokios pagalbos iš lenkų. 

Pats Aleksandras buvo silpno ir proto ir būdo, ne- 
rangus ir tingus, o vienkart užsispyrėlis ir linkęs prie 
rūstybės. Valstybės turtą gerokai išaikvojo neprotingu 
dosnumu visai neužsitarnavusiems žmonėms. Žydams 
iš pradžių buvo gana palankus; bet paskui ėmė jų ne- 
apkęsti ir net buvo pasiryžęs juos visai iš Lietuvos 
išvaryti, kai žmonės pašnekėjo, kad žydė, gydydama 
Eleną, savo vaistais padariusi ją nevaisinga. 

Aleksandrui viešpataujant, nieko svarbesnio nebuvo 
daroma—nei kariuomenės šaukiama, nei mokesčių de- 
dama—be seimo sutikimo. Iš pradžių tai buvo daroma 
del atsargumo; o nuo Radomio seimo 1505 m. virto 
teise ir prievole, varžančia didijį kunigaištį ir siauri- 
nančia jo valdžią. 

Mirė Aleksandras vos 46-tų metų amžiaus ir pa- 
laidotas Vilniuje, šalip savo brolio šv. Kazimiero. 
Lietuvos didžiūnai bijojo jo lydėti į Krokuvą, kad 
Glinskis, nuo Lydos sugrįžęs pergalėtoju, jiems nėsant 
Vilniuje, nepasiskelbtų didžiuoju kunigaikškiu. 

Greit palaidoję Aleksandrą Vilniuje ir nelaukdami 
lenkų sutikimo, Lietuvos didikai paskelbė didžiuoju 
Lietuvos kunigaikščiu Aleksandro brolį Zigmuntą ir 
kvietė kuogreičiausiai avykti iš Silezijos, kurią tuomet 


jisai valdė. 
155 


Zigmuntas II Senis, 1506—1548 

Bemaž visas Zigmunto II viešpavimas—tai karas su 
Maksva. Jau už Aleksandro maskoliai, atplėšę nuo 
Lietuvos didžius plotus, tuo nesitenkino. Zigmuntui 
įsiviešpatavus, trejetą kartų užpuola maskoliai Lietuvą, 
norėdami nuo jos atimti visus rusų ir gudų kraštus, 
Zigmuntas ginasi, tačiau be gyvesnės energijos, neras- 
damas pritarimo bajorų ir didikų tarpe. O kas vien 
tik ginasi, galop turi pralaimėti. 

Glinskio maištas. Pasibaigus šešerių metų paliau- 
boms, dar Aleksandro padarytoms, Vosylius III, didysis 
Maksvos kunig., pradėjo vėliai karą su Lietuva. Bet 
Lietuvos padėtis tuo buvo dabar geresnė, kad valdžią 
laikė rūpestingas ir sumanus valdovas, kursai ir su 
valstybės iždu elgėsi taupiau negu Aleksandras. Bet 
Maksva rado sau talkininką pačioje Lietuvoje; tatai 
buvo Glinskis ir jojo šalininkai. 

Mykolas Glinskis, totorių kilimo, buvo vyras ap- 
sukrus, sumanus, iškalbingas, plačiai apsišvietąs, jau“ 
nystėje aplankęs bemaž visą vakarų Europą. Aleksan- 
dras ir jo žmona Elena juo visiškai pasitikėjo ir savo 
malonėmis apdovanojo. Bet jisai per savo išdidumą 
įsigijo nemaža ir priešų, kurie net teismo reikalavo- 
kad Glinskio nedorybės aikštėn iškeltų. 

Zigmuntas Glinskiui nepasitikėjo, tačiau žinodamas, 
kad tasai turi nemaža šalininkų, lig laiko tylėjo; tik 
jau Glinskis į jo malonę įsipirkti nebegalėjo. Galop 
matydamas, kad jo rolė Lietuvoje baigta, surinkęs savo 
raitarijos apie 700, nakčia užklupo savo didžiausį prie- 
šą Joną Zabžezinskį, Lietuvos marčelgą, nužudė jį ir 
jo žmoną ir su savo šalininkais persidavė maskoliams, 
tuomet jau kariavusiems prieš Lietuvą. 

Vosylius III, užėmęs ir sunaikinęs likusiąją Lietuvoj 
Sieversko dalį, atėjo iki pat Žitomieriaus ir Slucko. 


156 


Glinskis su kita maskolių kariuomene ir su savo ša- 
lininkais buvo net Minska apstojęs. Tačiau išėjus į karo 
lauką pačiam Zigmuntui, maskoliai buvo priversti trauktis 
atgal, o ties Orša gausinga jų kariuomenė liko visai 
išblaškyta. 

Zigmunto karvedžiai Stanislovas Kiška ir pabėgęs 
iš Maksvos kalėjimo Kastantinas Ostrogiškis, gerokai 
apnaikinę priešo-kraštus, grįžo laimingai į Smolenską. 
Galop tarp Vosyliaus ir Zigmunto buvo padaryta 1509 
m. taika: abi pusi sugrąžino paimtuosius belaisvius, o 
Vosylius išsižadėjo tų kraštų, kuriuos Glinskio pagalba 
buvo užgriebęs po Aleksandro mirties. 

Patsai Glinskis pasiliko Maksvoje; likę Lietuvoje jo 
dvarai ir turtai buvo atiduoti valstybės iždui. Pasilikę 
Lietuvoje jo šalininkai buvo teisti, bet lengvai nubausti, 
o kai kurie išteisinti. 

Antrasis karas su Maksva. Taika su Maksva ne- 
buvo pastovi: Vosylius nenorėjo išsižadėti gudiškosios 
Lietuvos dalies, o Glinskio kurstymai paskubino taikos 
sulaužymą. Po penkerių metų, kuriuos Vosylius III 
sąmoningai sunaudojo prisirengimui, vėl prasidėjo ka- 
ras, kursai tęsėsi ištisus aštuonerius metus. 

Zigmuntas nebuvo užtenkamai prisirengęs, nerado 
ir savo didikų paspirties: kariuomenė rinkosi nenoromis, 
nenoromis ir nereguliariai buvo mokomi ir mokesčiai 
karo išlaidoms padengti. 

Vosylius su didele kariuomene pirmiausia apstojo 
Smolenską, Glinskio patartas, kad tai svarbiausis rytų 
Lietuvos miestas ir visų gudų raktas. Jurgis Solohu- 
bas ilgai gynė miestą, teturėdamas vos 8 patrankas. 
Bet kai gausingos Glinskio patrankos gerokai apgriovė 
sienas ir kai pačiame mieste atsirado papirktų Glins- 
kio šalininkų, Solohubas noroms nenoroms buvo pri- 
verstas maskoliams atidaryti pilies vartus (1514 m.). 


157 


Kai kurie Smolensko gyventojai buvo pakarti, dau- 
gelis išvaryta į Rusų gilumą. Nuo to laiko Smolensko 
prekyba, kitą kartą plati, bemaž visai žlugo, kaip kita- 
dos ir Didžiojo Naugardo. 

Vosylius buvo žadėjęs Smolenską pavesti Glinskiui 
valdyti, bet to neištesėjo. Tada nusivylęs Glinskis pa- 
siryžo grįžti į Lietuvą ir permaldauti Zigmuntą. Tačiau 
Vosylius, patyręs apie tai, liepė jį apkalti ir išsiuntė 
į Maskolijos gilumą. 

Mirus Vosyliui, Glinskis buvo vėl įgavęs Maksvoj 
įtakos, bet greit užsitraukė rūstybę valdytojos našlės 
Elenos, pateko į kalėjimą ir čia jam išlupo akis. 

Paėmęs Smolenską, kurio Zigmuntas nepasiskubino 
gelbėti, Vosylius, iki šiolei vengdamas atviros kovos 
su lietuviais ir Lietuvai daugiau siaubimais kenkdamas, 
dabar padrąsintas ir sutraukęs iki 80.000 kariuomenės, 
išėjo drąsiai prieš lietuvių kariuomenę, kuri buvo tris 
kartus mažesnė; bet ją vedė prityręs kunigaikštis Kas- 
tantinas Ostrogiškis. 

Priešai susitiko vėl ties Orša (1514 m.). Nors mas- 
koliams talkininkavo totorių kanas Čeladinas, bet gi 
jie visi buvo baisiausiai sumušti. 

Toji pergalė, nors labai didi ir garsi, vis delto 
neišvadavo Smolensko. Zigmuntas nemokėjo ja pasi- 
naudoti, ir karas užsitęsė, nors didžių susirėmimų dau- 
giau nebebuvo. Maskoliai stengėsi Lietuvai įkyrėti sa- 
vo siaubimais, reikale pasislėpdami pilyse. Zigmuntas 
vien tik gynėsi, neįtempdamas įėgų. 

Lietuviams kai kada talkininkaudavo Krymo kanas 
Makmet-Giriejus, kuriam už tai kasmet būdavo moka- 
ma po 15.000 raudonųjų. Bet tie patys totoriai kai 
kada užpuldavo Podolę, Voluinę, net Kijevą pasiekda- 
mi. Ypač įkyrėjo lietuviams Makmeto tėvas, Mengli- 
Giriejus. 


158 


Galų gale ilgas karas įgriso ir maskoliams ir lietu- 
viams. 1522 metais buvo padaryta taika dešimčiai me- 
tų. Smolenskas, toji svarbiausia Lietuvos rytų tvirtovė, 
neatvaduotas galutinai teko Maksvai su artimiausiomis 
apylinkėmis; kitos sienos pasiliko tos pačios, kaip bu- 
vo prieš karą. 


Trečiasis karas su Maksva 1533 —1537. Vosylius III, 
besirengdamas į naują karą su Lietuva, prieš pat 
padarytos taikos galą, pasimirė. Paliko trejų metų 
sūnus Ivonas IV ir motina Elena. Jų globėjais ir pa- 
tarėjais buvo paskirti iš ištremimo sugrąžintasai Glins- 
kis ir Telepniovas Obolenskis. Glinskis greit buvo 
nužudytas; beliko tikru valdytoju Obolenskis. 


Pasibaigus taikos metams, Zigmuntas manė galėsiąs 
išnaudoti Maksvos suirutę ir pareikalavo Smolensko ir 
kitų Maksvos paglemžtų Lietuvos kraštų. Maskoliai su 
tuo nesutiko, ir Telepniovas, surengęs didžią arti 
150.000 kariuomenę, patsai ją išvedė į karą. Lietuviai 
visai nebuvo prisirengę ir to nesitikėjo; maskoliai, ne- 
rasdami niekur tikro pasipriešinimo, baisiai sunaikino 
Lietuvą; pasiekę net Molodečną. Patsai Vilnius buvo 
pavojuje; tik pavasario atlydys ir neišbrendami keliai 
privertė maskolius skubintis namo. 

Antraisiais karo metais lietuviams, bent kiek prisi- 
rengus, sekėsi geriau: atsiėmė Homelį, o Jurgis Rad- 
vila su 40.000 kariuomenės prie Starodubo baisiausiai 
sumušė patį Obolenskį ir jo gausią kariuomenę: buvo 
paimta 72 patrankos ir tiek belaisvių, kiek pačios 
lietuvių kariuomenės buvo iš viso. 

Po tos pergalės viena lietuvių kariuomenės dalis 
nuėjo ant Smolensko, užimdama pakeliui išgriautas 
tvirtoves ir sudegintus miestas, kita dalis su vadu 
Nemyra pasuko ant Černigovo. Smolensko atsiimti 


159 


nepasisekė; atstatyti sugriautų tvirtovių ir sergėti atim- 
tųjų miestų irgi nebuvo kuo. 

Zigmunto įsakymas visiems ginkluotis, duodant kas 
aštuonioms duboms vieną raitą kareivį, irgi buvo 
šaltai vykdomas ir nedaug tedavė kariuomenės. Tada 
Žigmuntas sumanė pastatyti prieš maskolius samdytinę 
kariuomenę ir uždėjo karo išlaidoms mokesčius, kurių 
susirinko apie 130 tūkstančių kapų lietuviškų skatikų 
arba grašių. Už aviną tuo metu mokėta 6 skatikai, už 
žąsį vienas skatikas. 


Vakarų Europoje samdytinė kariuomenė buvo tuo- 
met įprastas dalykas; ji versdavosi karu kaip amatu ir 
buvo laikoma geriausia. Tačiau Zigmuntas už surinktus 
Lietuvoj mokesčius nedaug tegalėjo jos pasisamdyti. 

Vienoje pusėje mirus Elenai ir Obolenskiui, antroje 
Zigmuntui Seniui ieškant vien ramumo, buvo pradėta 
derėtis del taikos. Kadangi Maksva jokiu būdu nenorėjo 
sugrąžinti Lietuvai Smolensko, tai taika buvo padaryta 
tik penkeriems metams. Lietuva atsiėmė vien tik 
Homelį. 

Po penkerių metų Lietuvai buvo labai palankios 
apystovos karui pradėti del netvarkos Maksvoje; bet 
nei Zigmuntas, nei Lietuvos bajorija karo nenorėjo, ir 
taika buvo prailginta dar septyneriems metams. 

Lenkai tuose Lietuvos karuose su Maksva kaip ir 
nedalyvavo, norėdami, kad lietuviai, sunkių aplinkybių 
priversti, patys ieškotų artimesnio sąryšio su jais, tuo 
būdu versdami Lietuvą prie unijos. 


Krymo totoriai ir Zapsrogo (Užuslenkstės) kazokai. 
Totoriai už gyvo Algirdo ir Vytauto Didžiojo buvę 
lietuvių  drausmėje, už Kazimiero Kryme įsisteigę sau 
atskirą vienetą, pradeda ilgainiui užpuldinėti ir naikinti 
Voluinę, Podolę ir Padniepres, paversdami jas bemaž 


160 


tyrais. Lietuviai ir Lenkai del tų šalių besiginčydami, 
nei vieni, nei kiti nesirūpino energingai jų ginti. 

Nusiaubtose ir sunaikintose Padnieprėse, ypač žemiau 
Dniepro slenksčių, pradeda spiestis iš visų kraštų pabė- 
gėliai, nusikaltėliai, o daugiausia Rusų baudžiaunikai, 
Jų branduoliu buvę Kaukazo kosogai-čerkesai, religijos 
stačiatikiai, nors nemaža buvo joje muamediškosios 
priemaišos, 

Tasai visokių tautų mišinys, ilgainiui pasivadinęs 
kazokais, amžinai kovojo su Krymo totoriais, bent kiek 
uždengdamas ir apgindamas pietų Lietuvą. Tos kovos 
jau prasideda nuo Kazimiero laikų. Tačiau maža tepri- 
klausydami Lietuvos ir neturėdami savo tarpe geros 
tvarkos, kazokai kai kada kenkdavo ir pačiai Lietuvai, 
susidėdami net su josios priešais. 

Kazokų sutvarkymu rūpinosi Zigmuntas Senis ir 
davė jiems Daškevičių (1514 m.) atamonu, pavesdamas 
jam Kanevą ir Cerkasus. Daškevičius bent kiek juos 
sutvarkė savo energijos dėka, apginklavo, padalijo 
pulkais, įvedė drausmę. Paskui kazokus dar tvirčiau 
suvaldė Steponas Batoris, Lietuvos ir Lenkų karalius. 

Tačiau vieni kazokai neišgalėjo užtenkamai ginti 
Lietuvos nuo totorių. O kadangi Zigmuntas ne visados 
laiku suspėdavo užpuolusius totorius atremti, tai 1527 m. 
kunigaikščiai Sanguška, Jurgis Radvila, Čartoriskis, 
Višneveckiai ir Daškevičius susitarė laikyti pastovų 
kareivių skaičių pietuose, eiti sargybai nuo totorių 
pusės. Tos sargybos viršininku buvo išrinktas Ostrogo 
kunigaikštis Kastantinas, kursai ne vieną kartą smarkiai 
nubaudė užpuolikus. 


Lietuvių Statuto įvedimas 1529 m. Vienas iš svar- 
biausiųjų įvykių, valdant Zigmuntui, buvo sutraukimas 
visų Lietuvoj išleistųjų įstatymų ir teisių į vienas knygas. 


161 


Maironio Raštai 11 


Iki Zigmanto įstatymai, kuriais tvarkėsi Lietuvos valstybė 
ir teismuose vadovavosi teisėjai, nebuvo sutvarkyti. 

Senovėje lietuviai vadovavosi senais papročiais, 
kunigaikščių ir jų vietininkų žodžių duotais įsakymais, 
išmintingų vyrų ir kunigų patarimais. Vytautas su 
Jogaila duoda pirmuosius, kiek žinoma, raštu įstatymus, 
nustatydami daugiausia bajorų teises ir jųjų santykius 
su didžiuoju kunigaikščiu. Zigimuntas I, Kazimieras ir 
Aleksandras tas bajorų teises praplatino naujais raštu 
įstatymais, nustatydami aiškiau teismų tvarką ir bajorų 
santykius su kitais žemesniaisias luomais —miestelėnais 
ir valstiečiais. 

Reikalui atsitikus, išeinant naujiems įstatymams ir 
pasikeičiant ilgainiui papročiams susidarė gyvenime 
daug painijos ir neaiškumo; prireikė visa tai sutvarkyti 
į vieną rinkinį, kas ir buvo padaryta, Zigmuntui Seniui 
paliepus, prižiūrint Martynui Goštautui, Lietuvos kanc- 
leriui. 

Lietuvių Statutas tai civilinių ir baudžiamųjų įstatymų 
rinkinys. Pirmasis to Statuto leidinys buvo paskelbtas 
1529 m. Vilniaus seime, nuo 1530 metų pradžios kaipo 
privalomas. Išleistas jis buvo iš pradžių slavių gudų 
kalba, kuri tuomet buvo vartojama raštuose; bet sudarė 
tą rinkinį daugiausia lietuvių papročiai; kai kurių dalykų 
net terminologija pasiliko lietuviška, pavyzd.: mezliava, 
svirnas, talka, raitininkai, dailidė, klėtis ir t. t. 

Antrasis (1566 m.)*) ir trečiasis (1588 m.) leidiniai 
išėjo žymiai praplatinti ir rimtai sutvarkyti; juose matyti 
jau net Romos teisdavystės įtakos. Bausmės už prasi- 
kaltimus paskesnėse laidose nustatomos sunkesnės; 
dažnai minima net mirties bausmė, nors retai ji tebū- 
davo vykdoma. 


*) Zigmuntui Augustui viešpataujant Augustinas Roiundas iš- 
vertė antrąjį leidinį į lotynų kalbą. 


162 


Tretysis Statutas, kaip teisių knygos, į lenkų kalbą 
išverstas, Lietuvai buvo taikinamas iki 1840 m., kai jį 
užvadavo Rusų įstatymai. 


Galutinas kryžiuočių ordeno žlugimas. Kryžiuočių 
ordenas, Zigmuntui II viešpataujant, vos bekvepavo; tik 
rytinė jųjų dalis su Karaliaučiumi buvo beišlikusi laisva, 
Bet ir čia buvo plačiai įsivyravęs ištvirkimas ir iširimas, 
Vienuoliai raiteliai, senovės ordeno garbei palaikyti, 
rinkdavosi sau magistrais žymiausius Vokietijos kuni- 
gaikščius. Jų paskutinysis buvo Brandenburgo kuni- 
gaikštis Albertas Hohenzolernas, susigiminiavęs su 
Zigmuntu Seni» 

Iš pradžių Albertas, papirktas Maksvos sidabru, 
buvo bepradėjęs karą (1519) prieš savo dėdę Zigmuntą, 
talkininkaudamas maskoliams; bet pasisekimo neturėjo. 
Tuomet metęs su kitais vienuoliais raiteliais vienuolio 
rūbus ir priėmęs Liuterio mokslą, jau kaip pasaulinis 
valdovas, pasidavė Zigmunto II globai. Jo viešpatija, 
kaip autonomiška dalis buvo įterpta į Lietuvos-Lenkų 
viešpatiją. 

Taip pabaigė gyvatą kryžiuočių ordenas, kariavęs 
neva už tikėjimą ir per 300 metų išžudęs milijonus 
lietuvių, kursai pats galop išsižadėjo katalikų tikėjimo 
ir pateko į lietuvių lenkų rankas. Kardininkai bent 
kiek ilgiau dar laikėsi gerindamiesi Lietuvai. Bet už 
Zigmunto Augusto ir jie pasidavė lietuviams. 


Zigmunto II viešpatavimas. Zigmuntas valdė Lietuvą 
41 metus; mirė, turėdamas 81 metus amžiaus. Buvo 
tai visų Jogailaičių išmintingiausis, tačiau, kaip jie 
visi, sunkaus ir nerangaus būdo. Rūpinosi pavaldinių 
gerove, buvo geros širdies; nors linkęs į rūstybę, bet 
mokėjo susivaldyti. Kiek galėdamas, vengė karo, todel 
perdaugel nusileisdavo maskoliams, kurie, jam valdant, 


163 


galutinai užima svarbiausį tuomet Lietuvos punktą — 
Smolenską. Maskoliai jau tiek įsigali ir savimi pasitiki, 
jog laiko sau pažeminimu, kur kitur ne Maksvoje 
derėtis del taikos. 

Valstybes ūkį vedė Zigmuntas gana taupiai, bet 
nuolatinis karas su Maksva, paskui be jokio reikalo 
susirėmimas su Valakais-Moldavais nemaža apaikvojo 
valstybės iždą. O kai jau apysenis Zigmuntas vedė 
antrąją žmoną, Medijolano kunigaikštytę, Boną Sporčiją, 
garsią savo puikybe, intrigomis ir gobšumu, tai valsty- 
bės iždas dar daugiau nukentėjo. 

Sako, kad Bona, mirus Zigmuntui, kai važiavus 
1556 m. iš Lenkų į Italiją, tai penki šimtai arklių vežę 
josios turtą ir pinigus. Galėjo tai būti, kaip spėja 
istorikas Narbutas, apie 200 milijonų lenkiškųjų auksinių! 

Viešpataujant Zigmuntui Seniui, Lietuvoje įvyksta 
didžių atmainų: vyrai pradeda kirpti plaukus trumpai. 
dėvėti ilgus apdarus. Bajorai be kalavijo viešai nesi- 
rodo, nors drąsumu kovose su priešu nepasižymi. Išlepę 
ir atpratę nuo karo, maža tesirūpina savo krašto sienų 
gynimu ir ne labai teklauso Zigmunto raginimo, kai 
reikia stoti prieš Maksvą ar totorius. 

Lietuvių bajorų tarpe pradeda platintis apšvietimas 
ir noras mokslo. Kai kurie didžiūnai siunčia mokytis 
savo vaikus į vakarų Europą, kur jie užsikrečia Liuterio 
ir Kalvino klaidomis. 

Vienkart Lietuvos didikai, priversti bendrauti su 
lenkais seimuose ir kur kitur*), ir savo tarpe ima mažiau 
bevartoti lietuviškąją kalbą, o didikų pavyzdį paseka 
ir mažesnieji bajorai bei miestelėnai. Pusė Vilniaus 


*) Nemaža Lietuvos didikų jaunuomenės sutraukia ir ją lenkina 
Krokuvos universitetas, nuo 1400 m. virtęs tikru universitetu. Tiktai 
paskui 1544 m. įsteigtas Karalaučiaus universitetas Lietuvos jaunuo- 
menės dalį atitraukė. 


164 


gyventojų jau šneka lenkiškai, o šv. Jono bažnyčioje 
pamokslai sakomi lietuviškai ir lenkiškai. 

Didžiunai, kaskartą daugiau pavergdami „valstiečius 
ir iš jų darbo suimdami visą pelną į savo rankas, pra- 
deda be galo puoštis: aukso sagtys, auskarai ir die- 
mantai puošia moteris. Kai teutonų ciecorius Maksi- 
milijonas 1515 m. pakvietė Zigmuntą į Presburgą 
apsilankyti, tasai nuvyko su didžiu didikų būriu; jų 
balnai ir apdaras žibėjo auksu ir perlais. 

Mikalojus Radvila ir Stanislovaas Goštautas, neskai- 
tant kitų rūmininkų, laikė prie savęs vienų muzikantų 
po 100 žmonių. 


Zigmuntas III Augustas, 1544-—1572, 


Zigmuntui Seniui buvo jau 53 metai amžiaus, ka; 
jam gimė pirmasis ir vienintelis teisėtas sūnus, Zigmun- 
tas Augustas. Dukterų turėjo tris: Kotryną, Oną ir 
Zopiją. Kotryna ištekėjo už Jono Vazos, kurios sūnus — 
Zigmuntas IV, Ona buvo žmona Stepono Batorio. 

Zigmuntas Augustas amžiaus, vos 9 metų sulaukęs, 
buvo apvainikuotas Vilniaus katedroje didžiuoju Lietu- 
vos kunigaikščiu, o ateinančiais 1530 metais ir Lenkų 
karaliumi Krokuvoje paskelbtas. Tačiau faktinai Lietuvą 
gavo valdyti prie gyvos tėvo galvos tik 1544 metais, 
kai Zigmuntas Senis slėgiamas senatvės, sau bepaliko 
tik Lenkų sostą. 

Augusto motina karalienė Bona, ir pati sugedusio 
būdo ir parinkusi mokytų, bet netikusio būdu italų 
auklėtojų-mokytojų, nesugebėjo tinkamai išauginti ir 
išlavinti savo sūnaus. Neįgijo jisai nei didžio mokslo, 
nei savo silpno ir lengvo būdo neišlavino; mėgo linksmy- 
bes, juokavimus, žarstė be reikalo pinigus, tikėjime 
netvirtas lengva širdimi žiūrėjo į juo tolyn, juo labyn 
įsivyraujantį Lietuvoje Kalvino mokslą. 


165 


Bet iš prigimimo Augustas buvo geros širdies, mylėjo 
Lietuvą, ypač Vilnių, kurį dažnai lankė, jau būdamas 
Lenkų karaliumi, ir kaip įmanydamas, puošė. 

Karų neapkentė, kaip ir tėvas, ir bevelijo derybomis 
nuo jų gintis. Per tat Lietuva, viešpataujant Z. Augustui, 
ne tik nealsiima pirma prarastų savo kraštų, bet dar 
nustoja naujų, kaip antai Polocko, nežiūrint to, kad 
karo reikalams dažnai užkraunama mokesčių ir įvedama 
pastovi pėstininkų kariuomenė (kwarciane wojsko) iš 
miestelėnų bei valstiečių su karininkais iš bajorų (Vil- 
niaus seimas 1550 m.), kuriai išlaikyti paskirta mokėti 
po 5 grašius nuo žagrės arba poros jaučių. 


Augustas buvo vedęs tris kartus. Pirmoji žmona 
buvo Austrijos karaliaus Ferdinando duktė Elzbieta 
Habsburgaitė, dora ir graži, tik 16 metų mergaitė 
(1543 m.), bet ji Augustui greit atsibodo. Persikėlęs 
su ja gyventi į Vilnių, čia įsitaisė puikiausį dvarą, 
kuris išlaikyti atsiėjo du kartu tiek, kick jojo tėvo dvaras. 
Arklidėse laikė 400 arklių; prie vienos karalienės 
pristatė 114 tarnų. 

Tam visam ne tik kad neužteko metinės sumos, iš 
valstybės iždo tėvo paskirtos, bet ir visas žmonos 
kraitis, 100 tūkstančių auksinių, buvo išaikvota per 
dvejus metus. Prie dvaro daugiausia rūmininkų buvo 
lenkai, kalba irgi lenkiška, 

Po dviejų metų Elzbieta mirė, o Zigmuntas Augustas, 
susipažinęs su greta jo rūmų gyvenančia jauna ir gražia 
našle Barbora Goštautiene Radvilaite, be tėvų žinios 
ją slapta vedė, ilgai nenašlaudamas. Tėvui greit mirus, 
savo moterystę paskelbė viešai, 

Lietuviai labai nesipriešino tai moterystei su savo 
pavaldine; bet lenkai, ypač Bonos kurstomi, ilgai neno- 
rėjo sutikti, kad Barbora būtų vainikuota Lenkų kara- 


166 


liene, o Gniezno arkivyskupas-primas Dziežgovskis su 
kai kuriais didikais stačiai reikalavo moterystę panaikinti, 

Zigm. Augustas, niekur neparodęs tvirto būdo, čia 
mokėjo nenusileisii ir ištverti, pareikšdamas trukšmin- 
guose lenku seimuos, greičiau atsisakysiąs Lenkų sosto, 
bet ne savo teisėtos žmonos. Lenkai turėjo nusileisti. 
Tačiau gražuolė Barbora visa tai aplinkui girdėdama 
ir daug iškentėjusi, visai trumpai vainikuota karaliene 
tegyveno, o motina Bona įtariama prie josios mirties 
prisidėjusi per savo gydytoją. 

Paskui Zigm. Augustas vedė trečią žmoną, pirmosios 
seserį Kotryną, bet Barboros negalėjo užmiršti visą 
gyvenimą. 

Zigm. Augustui viešpataujant, Lietuvoj įvyksta labai 
žymių politikos, ekonomijos ir religijos srityse permainų. 
Patsai Augustas prie jų nedaug teprisidėjo. Rods ga- 
bumų, gerų norų ir išsilavinimo jam netrūko, bet trūko 
energijos ir patvaros. Įvykusios jo metu permainos buvo 
greičiau vaisius susidėjusios iki tolei politikos gyvenimo, 
paskutine grandimi tosios grandinės, kuri Lietuvą 
surišo su Lenkais. 

Svarbiausieji to laikotarpio įvykiai buvo šie: a) 
valstybės iždo atskyrimas nuo asmeninių didžiojo kuni- 
gaikščio turtų (1569 m.) ir kunigaikščio dvaruose įve- 
dimas valakų sistemos; b) galutinas pasiskirstymas 
luomų ir sulyginimas teisėmis mažųjų bajorų su didi- 
kais (1566 m.); c) Liublino unija; d) Livonijos prijun- 
gimas prie Lietuvos ir karas del josios su Maksva; e) 
įsigalėjimas protestantizmo. 

Didž. kunigaiščių turtai. Senovės Lietuvoje vyriausiais 
ne tik sumaningiausiėji ir veikliausieji vyrai, bet be 
abejo ir turtingiausieji, kurie galėdavo savo lėšomis 
pastatyti daugiau apsiginklavusių vyrų. 


167 


Toksai d. kunigaikštis, paėmęs kartą į savo rankas 
valdžią, būdavo laikomas ne tik viso krašto šeimininku, 
bet iš dalies jo ir savininku: vičnos to krašto žemės 
valdovui tepriklausė vardu, turėdamos faktinai savo 
tikrus savininkus, kurie kunigaikščiui pareikalavus, turė- 
davo stoti į karą su savo ginklais, turtingesnieji ir su 
savo arkliais, rengti tvirtoves apsiginimui, eiti sargybą, 
pilti piliavą; antrosios žemės visiškai priklausė didžia- 
jam kunigaikščiui; buvo tai jojo paties dvarai, kuriuos 
jo vardu valdė ir prižiurėjo vietininkai. 

Tokių dvarų didieji Lietuvos kunigaikščiai daugiau- 
sia turėjo Žemaičiuose, Vilniaus ir Trakų apskrityse. 
Ilgainiui, užkariaujant svetimas šalis, tųjų dvarų padau- 
gėjo. Bet tolimesniuose kraštuose įgytus dvarus, kaipo 
sunkiau prižiūrimus, kunigaikščiai dažniau "dalydavo 
užsitarnavusiems vyrams ar iki gyvos jų galvos, kartais 
su sąlygomis, kartais be jo jokių sąlygų, ar visai 
dovanodami. 

Kunigaikščio dvaruose vietininkais būdavo vyrai, 
kuo nors pasižymėję, ir jiems būdavo pavedama val- 
dyti dvarai, atsilyginant už nuopelnus, prasigyventi ir 
išsimaitinti. Vietininkas, atskaitęs savo šeimynos išlai- 
kymą ir kitas reikalingas ūkiui išlaidas, trečdalį gryno 
pelno sau pasiimdavo, o dvi kitas įnešdavo į didžiojo 
kunigaikščio iždą. 

Iždininkas iš pradžių buvo vienas; ilgainiui atsiranda 
jų du: žemės arba valstybės iždininkas ir dvaro arba 
didž. kunigaikščio iždininkas. Pradžioj iždininkas vien tik 
raktus teturėdavo, įnešdamas ar išimdamas iš iždo pi- 
nigus kanclerio paliepimu. Už Zigm. Augusto iždinin- 
kas tampa tikru pinigyno ministeriu, tvarko valstybės 
turtus, dvaro sąmatas, veda ūkį, laiko kasą, ginklų, 
provijanto sandėlius ir t. t. 

Didž. kunigaikščio dvarams ir jų plotams augant, 


168 


patys kunigaikščio vietininkai su savo pagelbininkais— 
tėvunais ir pristovais išauga visos apylinkės valdinin 
kais. Jie ne tiktai prižiūri kunigaikščio dvarus;ijie renka 
į jo iždą mokesčius nuo valstiečių, ant savęs gyvėnančių, 
javais ir pinigais, nuo pirklių muitą, nagrinėja valstie- 
čių smulkesniųjų bajorų ir miestelėnų, neturinčių Mag- 
deburgo teisių, bylas, prižiūri savo apylinkės tvirtoves, 
karui ištikus, tampa savo būrių —kuopų vadais. 

Didesnių apskričių viršininkais, vietininkų perdėti- 
niais, buvo nuo Horodlės unijos, vaivadai, Tokių vai- 
vadų buvo 12: Žemaičių vaivadas, kurs tačiau vadin- 
davosi seniūnu (storasta) ir valdė iki Nevėžio upės; 
2) Trakų vaivadas: Panevėžys, Kaunas, Gardinas; 3) 
Vilniaus v. su Ukmerge, Braslovu, Ašmena, Lyda; 
4) Naugarduko v. su Slonimu ir Volkoviskų; 5) Volui- 
nės su Brasta (marčelga); 6) Minsko v.; 7) Mstislavlio; 
8) Vitebsko; 9) Polocko; 10) Smolensko; 11) Latgalių 
Vidžemė ir Raizekne; 12) Latvių Kuršas. 

Žemaičiuose, Trakų ir Vilniaus vaivadijose Zigm. 
Augustas, kaip did. Kunigaikštis, savo dvaruose iš 
viso turėjo iki milijono desetinų žemės, neskaitant 
miškų. Gudų ir rusų kraštuose jo dvarų buvo žymiai 
mažiau. Tikroje (etnografiškoje) Lietuvoje ir žemė buvo 
geriau dirbama ir tirščiau žmonių apgyventa; iš čiá ir 
kariuomenės daugiau į karą stodavo. 

Kiek didž. kunigaikščio dvarai ir pavaldinių duoklė 
kas metai duodavo iždui, sunku pasakyti. Daugiausia 
duodavo pelno Žemaičių žemė, paliovus užpuldinėti 
kryžiuočiams: mažiausia Gudų kraštai, Maksvos ir Vo- 
luinės pasieniai, nuolatiniais maskolių ir totorių karais 
ir siaubimais nualinti. Tuo tarpu tie pasieniai daugiau- 
sia reikalaudavo lėšų: tvirtovėms rengti, sargybai lai- 
kyti ir k. r. 


169 


Į didž. kunigaikščio iždą plaukdavo pinigai, javai, 
medus, retesnių žvėrių kailiai, nuo pirklių prekės. 
Tomis pajamomis didž. kunigaikštis apmokėdavo val- 
dininkus, laikė ir rengė tvirtoves, kartais samdydavosi 
svetimos kariuomenės, laikė dvarą. 

Tikruoju viso iždo savininku buvo laikomas did. 
kunigaikštis. Ilgainiui kunigaikščio asmens turtai ir 
valstybės turtas pradedama atskirti. Galutinas tų turtų 
atskyrimas įvyko už Zigm. Augusto, kai atsiranda že- 
mės (valstybės) iždininkas ir atskiras dvaro iždininkas. 

Zigm. Augusto metinės vadinamosios karališkos 
pajamos neperviršindavo 600.000 muštinių talerių (apie 
5.400.000 lenk. auksinų), iš kurių 150.000 t. eidavo 
gvardijai ir dvaro kariuomenei laikyti, 65.000 tvirtovių 
įguloms, 100.000 t. karaliaus dvarui, 60.000 t. kara- 
lienei bei karalaitėms, 50.000 t. pasiuntinybėms, dova- 
noms, rūmams taisyti ir t. t. 

Žemės padalinimas valakais. Didž. kunigaikščio 
dvarams nudirbti jo vietininkai turėdavo vergų, samdy- 
davo bernų ir laisvų žmonių. Bet toksai šeimininka- 
vimas ne visados buvo tikęs: vieni vietininkai žiūrėjo 
į dvarus, kaipo į versmę pasipelnyti, spaudė žmones 
darbais, o iždui tekdavo tiek, kiek pats šeimininkas 
norėjo. Kiti lengvesnio būdo vietininkai maža težiūrėjo 
bernų darbo ir jų prižiūrimi dvarai nedaug teduodavo 
pelno. 

Kad dvarų pelnas nepereitų vien tik nuo geros 
vietininkų valios, Zigmuntas Senis ir savo valstybės 
dvarus mėgino nuomoti bajorams, ar vadinamiesiems 
laisviems žmonėms. "Tačiau toksai šeimininkavimas 
pasirodė nepraktiškas: nuomininkai rūpindavosi, kiek 
galint, išnaudoti žemę ir, nualinę, ją pamesdavo. 

Tada Zigmuntas II pamėgino savo valstybės dvarus 
laisvai nuomai leisti. Nuoma tam kartui pelną pakėlė, 


170 


bet nuomininkai dar daugiau nugyvendindavo ir apleis- 
davo žemė, negu pirma vietininkai. 

Už Zigmanto Augusto buvo sumanyta kitaip sut- 
varkyti valstybės dvarų ūkis. Buvo pakviesta mokytų 
"matininkų, kad išmatuotų visas vadinamąsias karališkas > 
žemes, atimtų kai kur ponų neteisėtai Jj išlygintų 
mainais išsikišusias sienas, 

Paskui tas žemes, kurios buvo nuomojamos Šias 
čiams, padalyta į lygias dubas po valaką it amžinai 
valstiečiams atiduota, su sąlyga kas metai mokėti tam 
tikrą mokestį daiktais ar pinigais nuo 14—54 grašių 
už valaką, žiūrint žemės rūšies ir našumo, ir'su sąlyga 
kas savaitė dirbti dvarui po dvi dieni. 
> Valstiečiai, gavę tuo būdu dubas, kaip jų savininkai, 
paskui negalėdavo jų parduoti, nei nuo jų pasitraukti; 
liko pririšti prie žemės. Bajorai tokiomis sąlygomis 
nenorėjo imti dubų ir nebuvo verčiami, bet turėjo 
išrodyti savo bajorystes. Atskirti vieniems nuo kitų, 
buvo daromi tam tikri sąrašai: valstiečiai baudžiaunin- 
kai būdavo įrašomi į vadinamąsias „skaskas“, si 
įtraukiami į maršalkų rašomus sąrašus, šis RS 

Kadangi toksai dubų išdalinimas valstiečiams pasi- 
rodė labai naudingas iždui, tai pačių dvarų skaičius 
buvo sumažintas, paliekant svarbesniuosius ir su geresne 
žeme, vadinamuosius raktus, aplink prastesnę žemę 
atidalijant nuo dvaro aplinkiniams valstiečiams; tie 
valstiečiai, eidami dvarui dienas, nudirbdavo visus jo 
ūkio darbus. Pačiame dvare buvo palikti tiktai reika- 
lingiausi tarnai rūmų ruošai ir dvarininko patarnavimui. 

Pamatę, kad tokia tvarka gana pelninga, panašiai 
sutvarkė savo dvarus ir ponai, padaliję savo valstiečiams 
mažus apylinkės ūkius, išdalytus valakais ir uždėję 
baudžiavą. Bet karališkųjų baudžiauninkų padėtis buvo 
lengvesnė negu ponų, nes karališkųjų dvarų vietininkai 


171 


į 


nebuvo taip suinteresuoti spausti žmones, kaip kad 
darė ponai. 

Didž. kunigaikščjo autoritas. Senovės Lietuvoje 
didysis kunigaikštis, paskui karalius, valdė šalį auto- 
kratiškai. Tiktai labai nepaprastais atsitikimais, kaip 
antai viešpataujant Mindaugui, būdavo šaukiami pasi- 
tarti kunigaikščiai ir didikai. Gediminas ir Algirdas 
karaliai patarėjų nesiklausė, augštai iškėlę Lietuvos 
autoritetą. į 

Vytautui su Jogaila besivaržant del valdžios, tasai 
autoritetas bent kiek mažta: Vytautas išdidus ir nemė- 
giąs pasipriešinimo, sudraudęs atskirų kunigaikščių sa- 
vivalią, vis delto svarbesniuose dalykuose, kaip kad unija 
su Lenkais šaukia didikus pasitarti, 

Prie pirmųjų Vytauto D. įpėdinių Lietuvos valdovų 
autoritetas dar labiau puola. Viešpataujant jaunam 
Kazimierui, susidaro didikų taryba, kuri ne tik duoda 
patarimus, bet jau savinas teisę rinkti pačius Lietuvos 
valdovus. 

Aleksandras jau raštu patvirtino didikų teises, 
pasižadėdamas nieko svarbesnio nevykinti be jų prita- 
rimo. Už Zigmanto II buvo nustatyta tos didžių ponų 
tarybos sudėtis. Ją sudarė vyskupai, vaivados, maršalkos, 
kurie žiūrėjo tvarkos prie rūmų ir seime, iždininkas 
ir kancleris (didž. kunigaikščio raštinės viršininkas, 
pas kurį buvo laikomas valstybės antspaudas). Toli- 
mųjų kraštų vaivadoms del karų sunkiau buvo pasi- 
traukti iš savo vietos ir dalyvauti tarybos posėdžiuose, 
todel skubotiems reikalams buvo mažesnioji taryba, 
prie kurios priderėjo Vilniaus vyskupas, Vilniaus ir 
Trakų vaivados. 

Bajorų ir didikų susilyginimas teisėmis. Į didikų 
tarybą svarbiais atsitikimais pradėta kviesti ir mažes- 
niųjų bajorų, tokios tarybos buvo pradėla vadinti sei- 


172 


mais arba suėjimais (sueigomis). Iš pradžių bajorai 
buvo kviečiami tiktai išklausyti ar pranešinėti vietos 
reikalus, be balso teisės. 

Bet šaukiant seimus vis dažniau, bajorai pradeda 
juose dalyvauti sprendžiamuoju balsu, viešpataujant 
Zigmuntui II, o už Zigm. Augusto bajorai pareikalauja 
ir galų gale 1563 m. Bielsko seime sau iškariauja ly- 
gias teises su didikais ne tik seimuose, bet ir teismuose. 

Pirma vien didikai didž. kunigaikščio vardu tega- 
lėdavo teisti bylas; dabar ir bajorams buvo leista rinktis 
iš savo tarpo teisėjų, nesėdinčių kitose vyriausybės 
vietose. Lietuva buvo tuomet padalyta apskritimis 
(pavietais) ir įkurti apskričių teismai. 

Tačiau didesnius kriminalinius nusikaltimus teisdavo 
ar patsai didysis kunigaikštis, ar jo vietininkas (pilies 
teismas). Nuo 1581 m. Stepono Batorio buvo įsteig- 
tas augščiausiasis teismas —Lietuvos Tribunolas, kursai 
teisė bylas pakaitomis Vilniuje ir Minske. Teisėjus į 
tąjį Tribunolą vieniems metams rinkdavo apskričių sei- 
meliai, mat įkūrus apskričių teismus, buvo sumanyta 
ir apskritiniai seimeliai, kuriuose svarstydavo vietos 
reikalus, rinkdavo apskrities teisėjus ir atstovą į didįjį 
seimą. 2 

Tuo būdu bajorai dalyvaudavo ir seimeliuose ir 
didžiame seime kartu su didžiūnais. Didžiūnai bet gi 
pasilaikė išimtinai sau vieniems augščiausiąją tarybą 
arba senatą. 

Bajorai, stengdamiesi susilyginti su didžiūnais ir 
"įsigyti kuodaugiausia teisių, valstybės reikalais vis del- 
to tesirūpino maža, kuomažiausia priedermių prisiim- 
dami; o kadangi didž. kunigaikščio autoritas ir draus- 
mė irgi mažėjo, tai ir Lietuvos valstybė nuo Vytauto 
Didž. mirties juo tolyn, juo slydo žemyn. 

Antra vertus, įsigalėję bajorai kitų luomų,- kaip 


173 


miestelėnų, o ypač valstiečių, stengėsi neprileisti prie 
dalyvavimo savo teisėmis, užkrauti ant jų visas sunke- 
nybes; nebajoras net valdiškos vietos negalėjo užimti. 
Jau Aleksandras 1501 m. pasižadėjo nekelti į augštes- 
nes vyriausybės vietas nebajorų. 

Svarbiausioji, o vienkart ir garbingoji bajorų prie- 
volė buvo stoti į kariuomenę. Už Aleksandro vienas 
ginkluotas ir raitas kareivis nuo 5 dubų, už Zigmunto 
Senio vienas nuo 8 dubų privalė stoti į karą. Kadangi 
didikai valdė didžiausius žemės plotus, tai sulyg jų 
turėjo statyti ir raitų kareivių nemaža. Pavyzd., trys 
Kęsgailos, įodami į karą, atsiveda tik 53 raiteliais 
mažiau, negu visa Voluinės žemė: jie stato 763 raite- 
lius. Radvilai stato 621, Goštautai 466 raitelius. Nuo 
Zigm. Augusto laikų į kariuomenę jau imami reikale 
ir valstiečiai, bet tiktai į pėsčiųjų kuopas. 

Nebajorų luomas dalijosi į miestelėnus, laisvus žmo- 
nes, dažniausiai amatninkus ir valstiečius baudžiaunin- 
kus. Vergai, kurie senovės Lietuvoje buvo imami iš 
belaisvių per karą, ilgainiui nyksta, palikdami paprastais 
bernais baudžiauninkais. 

Mažesnioji bajorija, kariaudama už lygias su didi- 
kais teises, savo kovoje rėmėsi daugiausia Lenkų bajorų 
pavyzdžiu, kur tikrosios diduomenės buvo daug mažiau 
negu Lietuvoje, ir kur bajorija daug anksčiau įgavo sau 
lygias teises su didžiūnais. Lietuvos žemesnioji bajorija, 
matydama Lenkuose savo siekių paramą, daugiau ir 
linko į uniją su jąja; priešingai, Lietuvos didžiūnai prieš 
tą uniją su Lenkais buvo labai griežtai nusistatę. 

Liublino unija 1569 m. Daug buvo priežasčių, 
kurios privedė prie Liublino unijos. Iš vienos pusės 
sunki Lietuvos politikos padėtis: jos neramus kaimynas 
Maksva kasdien auga ir eina galingyn. Lietuvai gresia 
iš tos pusės labai didis pavojus. Ji nuo Aleksandro 


174 


laikų nustoja vis naujų plotų.  Maksva atima jai svar- 
biausius rytuose miestus ir pasiekia Dnieprą. 

Lenkai toje kovoje atsisako talkininkauti, norėdami 
tuo būdu Lietuvą priversti prie galutinos unijos. Turė- 
dama sau atskirą valdovą, Lietuva, rasit, būtų toje 
kovoje išsilaikiusi; bet valdoma Lenkų karaliaus, sėdin- 
čio Krokuvoje ir tik atsitiktinai teapsilankančio Vilniu- 
je, apleista Lietuva ėjo vis menkyn. 

Pačioje Lietuvoje atsiranda šalininkų artimesnės 
unijos su Lenkais; tai žemesnioji bajorija, kuri Lenkuo- 
se matė savo siekių paramą. Kovodama su didžiūnais 
del teisių lygybės, kokias jau buvo išsikovoję lenkų 
bajorai, Lietuvos bajorija galutinai 1553 m. sau iška- 
riavo jų pripažinimą; bet gyvenime tos teisės nebuvo 
dar visai įvykdytos: didžiūnų taryba dar nebuvo įsilei- 
dusi į savo tarpą smulkesnėsės bajorijos. 

Tačiau ir mažesnieji bajorai nenorėjo tokios unijos, 
kokios reikalavo lenkai, t. y. be jokio savarankiškumo. 
Lietuvos gi didžiūnai unijos su Lenkais visai nenorėjo, 
jos kratėsi visomis keturiomis, bijodami nustoti tuo 
būdu savo užsilikusių privilegijų ir tų dvarų, kurių 
visiškos savasties sau pripažintos neturėjo ir kurie 
buvo laikomi valstybine žeme, jiems už nuopelnus iki 
gyvos galvos pavesta. 

Kai kurie didikai buvo ir giliau supratę savo krašto 
reikalus; bet tasai supratimas neturėjo tvirto tautiško 
pagrindo, kadangi ir tokie Lietuvos savarankiškumo 
gynėjai, kaip Mikalojus Radvila Juodasis ir Jonas Kat- 
kevičius — Katkus, buvo vedę lenkes moteris ir, na- 
muose lenkiškai kalbėdami, tuo pačiu atsiskyrę nuo 
savo tautos branduolio, lietuvių liaudies. O kad len- 
kiška kalba jau tuomet žymiai skverbėsi į Lietuvos 
didžiūnų rūmus, matome iš patrioto Daukšo Postilos 
įžangos. 


175 


Lenkai prie unijos ėjo sąmoningai nuo Jogailos 
laikų, pasinaudodami kiekviena proga. Jiems toji unija 
ne tiktai davė priėjimą prie marių ir padėjo nuveikti 
kryžiuočių ordeną; ji buvo reikalinga ypač dabar, val- 
dant Zigm. Augustui, kai Europai, ypatingai Len- 
kams ateina didis pavojus iš pietų šalies nuo turkų, 
kurie užkariavę Dunojaus valstybes ir Besarabiją, pra- 
deda pulti pačius Lenkus. Artimesnė su Lietuva unija 
Lenkams buvo gyvybės klausimu, 

Zigmuntas Augustas matė, kad vieni Lenkai neišsi- 
laikys prieš turkus, o viena Lietuva prieš maskolių 
pavojų; antra vertus, kad, jam mirus bevaikiu, Lietuvos- 
ryšys su Lenkais gali visai iširti. Jam rodės, kad 
vien tik tvirta galutina tų dviejų valstybių unija 
gali jas išgelbėti nuo gresiančio pavojaus; todel pasi- 
ryžo jas amžinai surišti, į vieną kūną sulieti. 

Be abejo, teisingais ir išmintingais pamatais pada- 
ryta tų dviejų tautų sutartis būtų galėjusi būti abejoms 
naudinga. Bet Liublino unija, atidavusi Lietuvą Lenkams, 
lyg kokią neatskiriamą provinciją, buvo tiesiog jos 
politinio savarankiškumo kapais. 

Zigm. Augustas, jausdamas savo sveikatą einant 
silpnyn, dar prieš Liublino seimą keletą kartų kėlė 
unijos reikalingumo klausimą: 1563 m. Varšuvoj ir“ 
Bielske, tardamasis su lenkais del unijos sąlygų, ir 1566 
m. su lietuviais Brastoje. 

Lenkai reikalavo visiškai prijungti Lietuvą, neno- 
rėdami palikti lietuviams jokio kito savarankiškumo, 
kaip tik vietos gyventojų administraciją. Jie dar rei- 
kalavo, kad Voluinės ir Kijevo vaivadijos būtų ir ad- 
ministratyviai priskirtos prie Lenkų, ir kad lenkai 
galėtų Lietuvoje užimti augštesnes vietas, kas jiems 
iki šiolei buvo griežtai draudžiama Lietuvos Statuto. 

Lietuviai, net unijos šalininkai, sutikdami rinkti kartu 


176 


su lenkais karalių ir didįjį kunigaikštį tą patį asmenį, 
vis tik reikalavo, kad rinkimams vieta būtų skiriama 
abiejų valstybių pasieny, kad išrinktasis valdovas būtų 
atskirai vainikuojamas Krokuvoje ir Vilniuje, kad sei- 
mai būtų arba atskiri abiem tautom, arba jei bendri, 
tai paeiliui vieną kartą šaukiami Lenkuose, kitą kartą 
Lietuvoj, kad prieš bendrus priešus abi žemi kariautų 
iš vieno, suprask prieš maskolius, totorius, turkus ir 
žuvėdus, iš kurių ėjo tuomet pavojus. Taip pat lie- 
tuviai nenorėjo jokiu būdu atsižadėti derlingų Kijevo 
ir Voluinės kraštų, nusiskųsdami, kad ir taip jau nus- 
toję Smolensko, Polocko ir visos Sieversko žemės, 
lenkams nepadedant. 

Didžiausiais unijos priešais buvo tikrosios Lietuvos 
didikai, vadovaujant Mikalojui Radvilai *), Vilniaus 
vaivadai kancleriui, ir Jeronimui Katkevičiui, Vilniaus 
kaštelioniui.  Silpniau unijai priešinosi Kijevo ir Vo- 
luinės didikai. 

Galų gale 1569 m. Zigmuntas Augustas sušaukė 
Lietuvos ir Lenkų atstovus į Liubliną. Iš Lietuvos 
atvyko atstovai didikų tarybos arba senato, kunigaikščių, 
mažesniųjų bajorų, net miestelėnų. 

Lenkai pareikalavo sau Kijevo ir Voluinės šalių. 
Lietuviai griežtai pasipriešino. Z. Augustas ilgai lai- 
kėsi nuošaliai, neįsileisdamas į ginčus; tiktai, kad užge- 
rinti lietuvių didikus, pasižadėjo nebereikalauti nuo 
didžiūnų tų dvarų, kurie jiems buvo duoti lig laiko už 
nuopelnus, jų atsižadėdamas. Bet tuo didžiūnų nepa- 
pirko. 

Tuomet jau be didikų pritarimo pats, kaipo didysis 
Lietuvos kunigaikštis ir josios kraštų valdovas bei savi- 

` ninkas, priskyrė minėtąsias sritis prie Lenkų, kas buvo 


.*) Radvilų šeimyna XVI amž. tokią pat svarbią rolę lošė Lietu- 
vos veikaluose, kokią XV amžiuje Goštautai. 


177 
Maironio Raštai 12 


aiškiai prieš duotą priesaiką ir prieš Lietuvos Statutą. 
Negana to, net Livonijos kraštą, vadinamuosius Inflan- 
tus, neseniai (1561 m.) atsidavusius Lietuvai ir jos 
apgintus nuo maskolių, pavedė bendrai Lietuvos ir 
Lenkų žinybai, 

Lietuvos didikai tuomet net suklaupę prieš karalių 
su ašaromis maldavo neskriausti Lietuvos, o Katkevi- 
čius (Radvila jau buvo 1565 m. miręs) priminė Zigm. 
Augustui priesaiką, kuria did. kunigaikštis pasižadė- 
davo nesiaurinti Lietuvos kraštų. 

Kai niekas negelbėjo, Lietuvos didžiūnai išvažiavo 
iš Liublino, net neatsisveikinę su Augustu. Tačiau 
Kijevo vaivada kunigaikštis Ostrogiškis ir Voluinės 
kunig. Aleksandras Cartoriskis pasiliko ir pasirašė po 
Augusto nutarimu, o karalius paskelbė, atimsiąs didi- 
kams minėtuosius dvarus. Didikai buvo priversti su- 
grįžti į Liubliną ir, jau nepajėgdami nusikratyti unijos, 
derėjosi tik del geresnių sąlygų. 

Galų gale buvo nutarta turėti vienas bendras sei- 
mas Varšuvoje, vienas senatas, vienas bendras renka- 
mas iki gyvos galvos respublikos valdovas — karalius 
ir did. kunigaikštis; sutartys su kitomis valstybėmis 
daroma iš vieno; taip pat bendrai kariaujamas karas. 

Lietuvai buvo palikta tik savivaldybės teisių: turėti 
savo atskira kariuomenė, teismas, iždas ir savo vyriau- 
sybė. Tačiau lenkams buvo leista ir toje administra- 
cijoje užiminėti vietos ir pirktis dvarų. Rods lenkai 
ir pirma, apeidami Lietuvos Statutą, skverbėsi į Lie- 
tuvą, bet neteisėtai tai darė; dabar galėjo tai daryti 
atvirai. 

Jei po tos Liublino unijos Lietuva dar kurį laiką 
turėjo bent šešėlį savarankiškumo, tai tik naudodamasi 
sutarties neaiškumais ir savo atsparumu. Bet lenkų 
kalba ir kultūra juo tolyn, juo labyn skverbdamasi į 


178 


bajorų namus, ilgainiui užtrynė paskutinės savarankiš- 
kumo liekanas; lietuvystė galop beužsiliko tik po šiau- 
diniu stogu. 

Atplėštos nuo Lietuvos sritys nesuteikė ir Lenkams 
laimės; ilgainiui kaip tik jos, kazokų sukilimais, ir pri- 
sidėjo prie Lenkų valstybės žlugimo. 


Kardininkų ordeno žlugimas. Liuterio mokslas, 
prasiplatinęs kryžiuočių tarpe ir nemaž prisidėjęs prie 
jų ordeno žlugimo, greit persimetė ir į Livoniją. Kar- 
dininkai seniai ištvirkę ir užmiršę savo pašaukimą, 
metė vienuolių rūbus ir, atsiskyrę nuo Romos, priėmė 
liuterių tikėjimą. 

Kardininkų magistras Fiirstenbergas grobstė bažny- 
čių turtus, persekiojo josios kunigus, plėšė pačias 
bažnyčias. O kai Rygos arkivyskupas jam pasipriešino, 
magistras, "atėmęs jo turtus, patį pasodino į kalėjimą. 

Zigm. Augustas, užstodamas arkivyskupą, siunčia 
savo pasiuntinį; jį kardininkai kely nužudo. 

Zigm. Augustas supykęs surinko geroką kariuomenę 
ir pasiryžo pulti Livoniją. Fūrstenbergas tegalėjo prieš 
jį pastatyti vos 8.000 kareivių, todel ir nemėgino stoti 
į kovą, tiktai atvykęs į Z. Augusto kariuomenės sto- 
vyklą Pasvaly su 300 kardininkų, prašė nusižeminęs 
taikos (1557 m.). 

Galutinai, vedant derybas Mikalojui Radvilai, buvo 
sutarta, kad Livonija pasiduoda Lietuvos globai, ma- 
gistras grąžina arkivyskupui laisvę ir turtus, Lietuvai 
karo išlaidas ir kad, užpuolus Maksvai Lietuvą ir Li- 
voniją, abidvi kariaus ir ginsis nuo priešo iš vieno. 

Maksvos caras Ivonas IV, kursai seniai rengėsi 
užgriebti Livoniją, kad tuo būdu pasiektų Baltijos ma- 
res, pasinaudojo proga, kad kardininkai sulaikė vakarų 
Europos pirklius, keliaujančius per Livoniją į Maksvą, 


179 


skubiai surinkęs labai gausingą kariuomenę, netikėtai 
užpuolė Livoniją, baisiausiai jąją sunaikino, užėmė 
Narvą, Peliną, Dorpatą; priešakinės kariuomenės dalya 
pasiekė Kuršą, net Klaipėdą. 


Turtinga pirma šalis pavirto tyrlaukiais. Viena 
Ryga išliko sveika. Dorpate į maskolių rankas pakliuvę 
500 patrankų. Patsai magistras, Dorpato vyskupas ir 
daug kardininkų diduomenės buvo paimti į nelaisvę ir 
ištremti į Maksvos gilumą. 

Naujas Livonijos magistras Gotardas Ketleris šau- 
kėsi Z. Augusto pagalbos. Tasai klausėsi lenkų pata- 
rimo. Nenorėdami karo su Maksva, lenkai atsisakė 
talkininkauti kardininkams. Tada Augustas kreipėsi į 
lietuvius, sušaukęs Vilniuje seimą. 

Atvyko į Vilnių patsai Ketleris, atsiduodamas Lie- 
tuvos globai, išsižadėdamas Livonijos savarankiškumo 
ir savo gražia iškalba palenkdamas lietuvių širdis. Lie- 
tuviams Livonijos prijungimas prie savo krašto pasi- 
rodė labai naudingas: tuo būdu prijungę sau naujus 
kraštus ir padidėję, jie manė lengviau atsispirsią ir prieš 
Maksvą ir nuo unijos su lenkais atsikratysią. 

Sumanus Lietuvos kancleris Mikalojus Radvila Juo- 
dasis padarė galutinai su Ketleriu tokią sutartį: Kuršą 
ir Žiemgalius Ketleris pasilaiko sau su hercogo titulu 
ir su Mintauja kaipo sostine, pasižadėdamas visame 
Lietuvos didž. kunigaikščio klausyti. Hercogui mu- 
šant pinigus, turi būti žymimas vienoj pusėje Kuršo, 
antroje Lietuvos erbai, 

Kita didžioji Livonijos dalis, Inflantais vadinama, 
visai prijungiama prie Lietuvos ir pavedama valdyti 
Žemaičių seniūnui Jonui Katkevičiui (1561 m.). Gyven- 
tojams paliekama laisvė būti Liuterio tikėjimo, įstai- 
gose ir mokyklose vartoti vokiečių kalbą; valdininkais 


180 


gali būti irgi vietos gyventojai, moką vokišką, ar vie= 
tos liaudies kalbą; vienuolynai panaikinami, 

Tą sutartį savo parašu patvirtino 1562 m. ir Rygos 
arkivyskupas, atsižadėdamas Lietuvos valstybės naudai 
kai kurių bažnytinių savo žemių. Taip pabaigė gyva- 
vęs kardininkų ordenas. 


Karas su Maksva del Livonijos. Paėmus Livoniją 
į savo globą, lietuviams teko tuojau stoti į karą su 
Maksva, kurios caras norėjo būtinai prasimušti prie 
Baltijos. Karas nusitęsė iki 1570 metų ir buvo sunkus. 
Ypač nukentėjo Gudų šalis, iš dalies ir pati Livonija. 

Iš lietuvių tarpo tame kare pasižymėjo ne vienas 
vadas, kaip antai Mikalojus Radvila, Jonas Katkevičius, 
Sanguška. Nemaža savo patarimais padėjo lietuviams 
ir kunigaikštis Kurbskis, nustojęs Ivono IV malonės ir 
perėjęs į Lietuvos pusę 1563 m. 

Lietuvių vadai atvirame mušy paprastai imdavo 
viršų, tiktai jų veikime nebuvo vienodumo ir patva- 
rumo. Daug kenkė patsai Z. Augustas savo nerangu- 
mu ir noru susitaikinti derybomis. 

Į karą del Livonijos įsimaišė ir Žuvėdai bei Danai, 
Žuvėdai užėmė Estų kraštą, Danai salas. Maskoliai 
pasižymėjo tame kare nepapratu žiaurumu ir siaubimais, 

1563 metais patsai Ivonas Baisusis žiemos metu 
apgulė Polocką. Gyventojai, nesulaukdami pagalbos, 
buvo priversti pasiduoti gana geromis sąlygomis, tik 
jų Ivonas paskui nesilaikė: visos katalikų bažnyčios 
buvo sulygintos su žeme, trylika bernadinų vienuolių 
papjauta, žydus krikštijo ar skandino, turtus išplėšė. 
Buvęs pirma turtingas miestas nuo to laiko nebegalėjo 
daugiau pakilti. 

Mikalojus Radvila, surinkęs nedidį būrį kareivių, 
skubinosi Polockui pagelbėti, tačiau buvo jau pervėlu. 


181 


Apskritai imant, maskoliams ne labai tesisekė tasai 
karas, ypač atvirame lauke: 1566 m. Mikalojus Radvila 
ir Katkevičius baisiai sumušė maskolių vadą Šuiskį 
Ivansko laukuose, kur krito 25.000 maskolių ir patsai 
Šuiskis. Antras maskolių vadas Serebrenyj, stovėda- 
mas netoli ties Orša ir sužinojęs apie Suiskio žuvimą, 
ėmė irgi bėgti; Oršos komendantas Kmita, užstojęs 
jam kelią, irgi nemaža maskolių paguldė. 

Paskui tas pats Kmita užėmė turtingą maskolių 
vietovę Počapovą, kur apsistodavo turkų pirkliai, ke- 
liaudami į Maksvą. 

Ivonas IV/Baisusis, daug žmonių pražudęs ir prityręs 
nemaža nuostolių, 1566 m. sušaukė Maksvoje bajorų 
susirinkimą pasitarti, ar kariauti toliau su Lietuva, ar 
atsizadėti Livonijos. Bajorai patarė nenusileisti; bet ka- 
ras jiems nesisekė ir toliau. 


1568 metais Sanguška labai sumušė maskolius, pa- 
ėmęs Ulą ant Dauguvos. Karas trūko iki 1570 m. 
Galop abi šali, nuvargusi padarė sutartį: didžioji Livo- 
nijos dalis pasiliko prie Lietuvos, bet Polocko miesto 
maskoliai jau nebesugrąžino. Estų kraštas su Reveliu 
teko Žuvėdams; salos su Ezeliu—Danams. 


Kalvinų įsigalėjimas Lietuvoje. Šešioliktojo amžiaus 
pradžioje vakarų Europoje pradeda plėstis Liuterio ir 
Kalvino klaidos, atskeldamos nuo katalikų Bažnyčios, 
ypač Vokietijoje, ištisas sritis. Jau už Zigmunto Se- 
nio Liuterio mokslas pateko į Prūsus, kur įvedė jj 
1525 m. kryžiuočių d. magistras Albertas Hohencoler- 
nas. Bent kiek vėliau už Zigm. Augusto jis buvo 
įvestas magistro Fūrstenbergo Livonijoje. 

Tuo pačiu laiku, ypač Kalvino mokslas ėmė greit 
platintis ir Lietuvoje. Buvo tam dvi svarbiausi prie- 
žasti: lietuvių katalikų tarpe didis tamsumas tikėjimo 


182 


dalykuose ir Lietuvos didikai užsikrėtę nauju mokslu 
užsienio mokyklose, 

Lenkų kunigai, už Vytauto didž. ir Jogailos apkrik- 
štiję lietuvius, patys nesirūpino išmokti lietuvių kalbos; 
todel ir Lietuvos apkrikštymas buvo daugiau paviršu- 
tinis. Tiesa, didieji kunigaikščiai ir turtingi didžiūnai 
statydavo bažnyčių, bet tos bažnyčios būdavo ar be 
kunigų, ar patys kunigai nemokėdavo vietos gyventojų 
kalbos ir buvo nebiliais mokytojais. 

Jei XVI amžiaus pabaigoje, kai Vilniaus vyskupiją 
aplankė papos Klemenso VIII įgaliotas Aleksandras 
Komulavičius 1595 m., pasirodė daug parapijų be kuni- 
gų, kitose kunigai nemoką lietuviškai ir žmonėms ne- 
naudingi, tai XVI amž. pradžioje tokių reiškinių galėjo 
būti dar daugiau. 

Komulavičius įsakė iš vyskupijos pinigų paskirti 
Vilniaus seminarijai 10.000 florėnų stipendijoms, kad 
joje 10—15 lietuvių rengtųsi į kunigus. O XVI amž. 
pradžioje net ir seminariją nebuvo Lietuvoje; kunigais 
likdavo ar iš kitur atvykę kunigai, nemoką lietuviškai, 
ar vietos jaunikaičiai bent kiek pasimokę prie vyskupo 
skaityti ir rašyti. 

Parapijos, del kunigų stokos, buvo didelės; Žemai- 
čių vyskupo Domanievskio laikais (1556—1563 m.) jo 
vyskupijoje tebuvo 38 parapijos, kurias užtenkamai ap- 
tarnauti kunigai nepajėgė; todel ir baisus buvo žmonių 
tarpe tamsumas tikėjimo dalykuose. 

Vilniaus vyskupas, lankydamas 1523 m. karališkus 
Šiaulių valsčius, užtiko Pakuršėje daug lietuvių, kurie 
apie katalikų tikėjimą neturėjo mažiausio supratimo, 
augo stačiai pagonimis. Apie Palangą žmonės viešai 
degino dievaičiams aukas ir juos garbino. 

Esant žmonėms tokiems tamsiems tikėjimo daly- 


183 


kuose ir taip apleistiems, neįstabu, kad jiems ka'ali- 
kystė ar Liuterio mokslas rodėsi vis viena, 

Iš antros pusės labai prisidėjo, ypač prie kalvinizmo 
išsiplatinimo Lietuvoje, didžiūnai. Jų sūnūs, siunčiami 
į užsienius mokytis, užsikrėtę nauju mokslu, jį pernėšė 
į Lietuvą. O kadangi kunigaikščiai ir turtuoliai, staty- 
dami savo lėšomis bažnyčias, savinosi teisę ir skirti savo 
noru kunigus prie jų (jus patronatus), tai parapijų 
aprūpinimas parėjo ne tiek nuo vyskupų, kiek nuo 
pačių didžiūnų. 

Papa Aleksandras VI del to skundėsi didžiam 
kunigaikščiui Aleksandrui, ir tasai atsisakė pats skirti 
klebonus į bažnyčias, didžiųjų kunigaikščių įsteigtas. Bet 
didžiūnai napanorėjo išsižadėti tos teisės, o užsikrėtę 
kalvinizmu, ir savo bažnyčias pavedė kalvinams, versdami 
savo žmones baudžiauninkus į naują tikėjimą. 

Ypatingu uolumu tame dalyke pasižymėjo Radvilų 
šeimyna; o kadangi už Zigmunto Augusto Mikalojus 
Radvila Juodasis, labai tėvynei patarnavęs, turėjo bega- 
linį jo pasitikėjimą ir įtaką, tai patsai Z. Augustas, kal- 
vinų didikų apsuptas, ėmė linkti į kalvinizmą, bent žiūrėjo 
į naują atskalą pusiaumirka. 

Vilniaus (vyskupo Valerijono Protasevičiaus didis 
uolumas praplėšė galop Z. Augustui akis ir nebeleido 
jam svyruoti: karaliui einant Vilniuje į kalvinų pamal- 
das, Radvilų surengtas, vyskupas su procesija užstojo 
kelią, išėjęs iš šv. Jono bažnyčios, ir sugrąžino Augustą 
atgalios. 


Jezavitų pakvietimas į Lietuvą. Kalvinizmas taip 
ėmė plėstis, jog Žemaičiuose beliko tik 7 katalikų 
kunigai. Patsai Žemaičių vysk. Jurgis Petkevičius buvo 
abejotino tikėjimo; tik amžiaus gale, supratęs klaidą, 
užrašė 1.700 kapų lietuviškų grašių, kad už tuos pinigus 


184 


mokytųsi Vilniuie 12 įaunikaičių, norinčių eiti į katalikų 
kunigus. 

Galų gale dvasininkai, supratę didį kalvinizmo ir 
liuteranizmo pavojų Lietuvoje ir Lenkuose, ėmė busti iš 
miego. Didžiausiais Lietuvoje veikėjais raštu ir žodžiu 
buvo Vilniaus vysk. Protasevičius ir Žemaičių vysk. 
kunigaikštis Merkelis Giedraitis. 

Vysk. Protasevičius 1570 m. pargabeno į Vilnių 
jezavitų, kurie prie šv. Jono bažnyčios įkūrė pirmąją 
rimtesnę mokyklą; ją ėmė lankyti ir didikų vaikai. 
Paskui 1589 m. karalius Steponas Batoris pakėlė ją 
į akademiją. Jezavitai mokyklomis ir uoliais pamokslais 
atgaivino katalikų dvasią; nemaža didžiūnų atitraukė 
nuo kalvinizmo, 

Žemaičiuose tikruoju katalikų tikėjimo gaivintoju 
buvo vysk. kunigaikštis Giedraitis, kursai pasikvietė iš 
Vilniaus kunigų, mokančių lietuviškai, ir patsai važinėjo 
po vyskupiją, skelbdamas pamoslus. Vilniuje, iš vysk. 
Petkevičiaus užrašų 1581 m. pastatė lietuviams klieri- 
kams namus mokytis; du įezavitu teologu pasikvietė 
į Varnius, pavesdamas jiems mokyti vietoje kandidatus 
į kunigus. 

Tuo būdu žymiai padaugėjo dvasininkų, mokančių 
lietuviškai, pakilo jų uolumas ir dauguma kalvinų sugrįžo 
į katalikų bažnyčią. Kalvinų bepaliko tik mažos salelės 
apie Biržus, Papilę ir iš dalies apie Kelmę. 

Prie dvasios pakilimo katalikų tarpe ir prie jų 
dvasios atgimimo daug prisidėjo naujos reformos, Baž- 
nyčios tėvų Santarybose Tridente nutartos, kurių vyk- 
dymu Lietuvoje ir Lenkuose uoliai rūpinosi Varmijos 
vyskupas kardinolas Hozijus ir papos pasiuntinys Len- 
kams Komendoni's ir papos Pauliaus IV nuncijus 
Lietuvai Lipomani's, ilgai gyvenęs ir veikęs Vil 


niuje (1555 m.). 
185 


Tautų santykiai iki Liublino unijos. Iki Jogailos 
laikų senovės Lietuvoje, bendrai imant, tebuvo tik 
dvi tvauti: lietuviai ir gudai-rusai. Etnografinė siena 
tarp tų dviejų sienų supuolė maždaug su dabartine 
siena tarp katalikų ir pravoslavų. nes XIV amžiuje 
katalikų tikėjimą priėmė tik lietuviai, o gudai jau tuo 
metu buvo pravoslavais, Krėvės, Ašmenos, Lydos, Gar- 
dino, Suvalkų apylinkės buvo be abejo lietuvių apgy- 
ventos. Pavienės kolonijos siekė Brastos ir Slonimo, 
Traidenio laikais prūsais išeiviais apgyvendintos. 

Iki Lietuvos krikšto tos tautos labai gerai sugyveno 
vienoje valstybėje. Gudų šalys, kaip Minskas, Slonimas, 
Brasta, Mindaugo karaliaus ir jo artimesniųjų įpėdinių 
prie Lietuvos prijungtos, ilgainiui taip susigyveno su 
lietuviais, kad buvo ir paliko visados ištikimiausiais 
Lietuvos piliečiais, nepareikšdamos bent kada mažiausio 
noro nuo jos atsiskirti. 

Bet ir vėliau Algirdo ir Vytauto Didž. užkariauti 
rusų kraštai, rasdami Lietuvoje pilną tikėjimo ir tau- 
tybės laisvę, jos globą ir pasiliuosavimą nuo totorių 
jungo, nerodė separatizmo, nesijautė Lietuvos valstybėje 
svetimi, daugiau linko į Lietuvos, ne į Maksvos pusę. 

Tiktai kai Lietuva priėmė krikštą 1387 m. ir kai 
Jogaila bei Vytautas suteikė katalikams didesnes teises, 
rusai pravoslavai, rasis, jautėsi nuskriausti, nors Vytau- 
tui geležine ranka valdant, to neparodė. Bet Zigimuntui 
ir Švitrigailai varžantis del Lietuvos sosto, tas separatiz- 
mas pasireiškia pas tolimesniuosius rytuose ir pietuose 
rusus, kurie aiškiai stoja Švitrigailos pravoslavo pusėje. 
Tasai separatizmas bent kiek jaučiasi ir kai kuriuose 
Lietuvos rusų metraščiuose iš to laikotarpio. 

Tačiau nuo Kazimiero, ypač nuo Aleksandro laikų, 
kai buvo Maksvos kunigaikščio nuo Lietuvos atplėštos 
jos rytų šalys ir kai pačioje Lietuvoje katalikų ir pra- 


186 


voslavų teisės buvo vėl sul:gintos, santykiai tarp lietuvių 
it gudų kaskart gerėja, ypač akyvaizdoje naujo bendro 
priešo: lenkų veržimosi į Lietuvą. 

Lietuvos rusų metraščiai, tame laikotarpy pasirodę, 
yra nusistatę valstybiniai, girdami ir pasididžiuodami 
mini Vytauto Didž. laikus, o Lietuvos kare su Maksva 
aiškiai stoja Lietuvos pusėje. 

Tuo tarpu lietuvių ir gudų santykiai su lenkais iš 
pat pradžios buvo nedraugingi, ir tasai jų nedraugin- 
gumas auga iki pat Liublino unijos. Bet gindami savo 
teisių ir savarankiškumo, lietuviai vis delto jų kaskart 
daugiau nustoja, nejučiomis pasiduoda lenkų įtakai, ypač 
lenkiška kalba vis daugiau skverbiasi į Lietuvą. 

Rods, XV ir XVI amž. pas kai kuriuos žymesnius 
lietuvius atsiranda aiškesnė tautiška sąmonė ir noras 
nepasiduoti lenkų kultūros įtakai, tačiau pavienios 
pastangos nepajėgia sustabdyti bendros gyvenimo 
srovės. Tie pirmieji sąmoningi Lietuvos patriotai buvo 
tai dažniausiai didikų sūnūs, užsieniuose baigę universi- 
tetus. Ten susipažinę su lotynų kalba ir joje patėmiję 
daug bendro su lietuvių kalba, daro išvadą, kad lietu- 
viai yra tiesiogini romėnų ainiai. 

Vieni tos rušies patriotai nedrįsta lietuvių kalbos 
vartoti raštuose, delto, kad ji esanti pagadinta lotynų 
kalba; todel geriau esą vartoti gryną. Susirinkę 1568 
metais Gardine bajorai prašo didžiojo kunigaikščio 
įsteigti Vilniuje ar Kaune gimnaziją su dėstoma lotynų 
kalba. Mokytas lietuvis Mikalionis 1550 m. rašo, kad 
lietuviams, romėnų ainiams, nedera rusiškosios mokytis 
kalbos. Antras mokytas lietuvis, Vilniaus miesto vaitas 
Augustinas Rotundas tuo metu išverčia į lotynų kalbą 
Lietuvos Statutą. 

- Kiti Lietuvos patriotai, kaip Žemaičių vysk. kuni- 
gaikštis Merkelis Giedraitis 1609 m., Žemaičių Kapitu- 


187 


los pralotas Mikalojus Daukša stengėsi tautiečiama 
įkvėpti savo tėvų lietuviškos kalbos pagarbą bei meilę 
ir leidžia pirmąsias lietuviškas knygas didžioje Lietuvoje, 

Nemaža prisidėjo savo laike prie tautiškos lietuvių 
sąmonės sužadinimo Lietuvos metraštis (Lietuvos isto- 
rija), atsiradęs apie 1520 m., kuriame lietuvių kilmė 
išvedama nuo romėnų, o Lietuvos „kunigaikščių eilė 
nuo Romos karvedžio Palemono, pabėgusio į Lietuvą 
Nerono laikais. Išvada aiški—lietuvių tauta augštesnės 
kilmės, nekaip lenkai. 

Kunigaikščių eilėje tarp kitų minimi Kaunas, Borkus, 
Kernus, Nemunas, Erdvila, Daumantas ir ir kiti; Ka- 
dangi kunigaikščių skaičius nuo I amž. iki XII amž. 
palyginamai per mažas ir jame apleista net toks isto- 
riškas, kaip Mindaugo, vardas, tai paskesniuose Lietu- 
vos metraščio nuorašuose, naujais padavimais ir vėly- 
besniais įvykiais papildytuose, jau ir Mindaugas įterpta 
ir Palemonas nukelta į V amž. Atilos laikus. Taip 
pataisytas ir papildytas Lietuvos metraštis, 1564 m. 
išleistas, vadinama Bychovco kodeksu. 

Tasai Lietuvos metraštis augo bei didėjo ir toliau 
naujais papildymais iš kitų metraščių ir vėlybėsnių 
įvykių aprašymais ir, nors turi nemaža iš piršto išlaužtų 
ir lakios lietuvio patrioto vaidentuvės sugalvotų prie- 
maišų, vis delto savo laike sulošė nemenką rolę; ypač 
Vėlesniais tikrų įvykių aprašymais yra svarbus istoriš- 
kas dokumentas. 

Nežiūrint į visas pavienių lietuvių patriotų pastan- 
gas, vis delto lenkų įtaka, apsukrių jų politikų varo- 
ma, ilgainiui didėja, lenkų kalba, ypač Zigm: Augus- 
tui Vilniuje su dvaru gyvenant, kaskart daugiau didikų 
ir bajorų tarpe platinasi, nuslopindama lietuviškąją. 
Gi nuo Liublino unijos pati lietuvių tautiška sąmonė 
ilgainiui užmiega, o lietuvių kalba užsilieka tik pas 
valstiečius baudžiauninkus ir smulkesniųjų bajorų tarpe. 


188 


Lietuva—autonomiška Lenkų 
dalis. 


1569—1795. 


Nuo Liublino unijos Lietuva, aplinkui apkarpyta, 
užsilikusi tik savo branduoly, nustojusi savarankiškumo, 
pavirto vien autonomiškąja Lenkų provincija, nors ir 
tebedėvėjo didžiosios kunigaikštijos vardą. Visas svar- 
besnis josios politikos gyvenimas persikėlė į Lenkus, 
kur gyveno karalius, buvo bendras senatas, seimas, 
bendra susirinkimuose lenkų kalba. 


Pirmieji bendrai renkami karaliai dar atskirai pri- 
siekdavo Lenkams ir Lietuvai; paskui ir tas paprotys 
buvo užmirštas. Lietuvai, tikrai sakant, bepaliko tik 
savo Statutas, kuriame, lyg pasityčioti be prasmės 
buvo skelbiama, kad didysis Lietuvos kunigaikštis 
pasižada nesiaurinti Lietuvos ribų, kas jai atimta, sugrą- 
žinti, ir kad Lietuvoj į vyriausybės vietas gali sėsti vien 
vietos piliečiai. 

Zigmuntas Augustas, miręs 1572 m. bevaikiu, nepa- 
liko sau įpėdinio. Visa vyriškoji Jogailos giminė išsi- 
baigė. Nuo to laiko prasideda vadinamieji rinktiniai 
karaliai, kurių valdžia tolydžio buvo siaurinama; galop 
pasiliko josios tik šešėlis, viena graži iškaba pagarbai. | 


Didžiūnai ir bajorai, rinkdami naują "karalių, vis 
daugiau išsidera sau teisių; be ju pritarimo karalius 
negali nei svarbesnio įsakymo vaskelbti, nei mokesčių 


159 


uždėti, nei kareivių gintis nuo priešo rinkti. Viskas 
turėjo pereiti per seimą, kurs buvo Varšuvoje kas 
dvieji metai, o reikalui esant, ir dažniau šaukiamas. 

Iš pradžių tuose seimuose buvo sprendžiama balsų 
dauguma ir buvo dar bent kokia tvarka. Bet ilgai- 
niui, bajorų puikybei augant, buvo prieita prie to, jog 
buvo reikalaujama, kad visi svarbesni dalykai būtų 
sprendžiami vienu balsu; mat ir vieno bajoro balsas 
negalėjo nueiti niekais. O kadangi atsirasdavo ar piktos 
valios žmonių, dar gi neišmanančių viešų reikalų, ar 
priešo papirktų, tai tie, pasipriešindami viso seimo 
nutarimams, sušukę „veto“ (neleidžiu), patį seimą niekais 
paleisdavo. 

Pirmasis toks nelaimingas seimas atsitiko, valdant 
Jonui Kazimierui, 1652 m., kai Upytės atstovas Čičinskas 
sušuko: „Veto“! Paskui tokie seimų gaišinimai vis 
dažniau atsikartodavo, ir galop retas seimas pasibaig- 
davo laimingai. Neretas būdavo atsitikimas, kad gink- 
luoti bajorai, susiginčiję, mirtinai užsikapodavo vienas 
kitą. 

Nelaimingiausis būdavo laikas, kai reikėdavo, kara- 
liui mirus, rinkti naujas. Svetimų valstybių agentai 
papirkimais ir visokių laisvių pažadėjimais piršdavo 
savo kandidatus; suvažiuodavo apsiginklavę išrinkti 
apskrityse didikai, atsivesdavo ginkluotų kareivių būrius, 
prasidėdavo varžytinės ant vadinamojo „Volia“ lauko 
ties Varšuva. Kartais viena partija apskelbdavo kara- 
liumi vieną kandidatą, kita kitą. Išrinktieji kandidatai 
turėdavo ginklu išspręsti klausimą, kuriam turi tekti 
sostas. 

Nuo karaliaus mirties iki jojo išrinkimo, per vadi- 
namąjį „bekaralmetį“ visą valdžią turėdavo savo ran- 
kose Gniezno arkivyskupas-primas. Jisai nuskirdavo 
dieną seimui rinktis (dies convocationis) ir dieną kara- 


190 


liui rinkti (dies electionis). Rinkimų dieną, sėdėdamas 
ant širmo žirgo, jodinėdavo nuo vieno atstovų būrio 
prie kito, klausinėdavo, už ką kas balsuoja, prikalbi- 
nėdavo taikintis ir balsuoti už vieną. Kad galų gale 
sutardavo ką vieną, tuomet visas seimas užgiedodavo 
„Te Deum“. 


Enrikas Valezas (de Valois) 1574 m. 


Zigmuntui Augustui mirus, be didelių ginčių, buvo 
karaliumi išrinktas prancūzų karaliaus Karolio IX bro- 
lis, Enrikas Valua, Valezu vadinamas, kurio agentai 
nesigailėjo visokių pažadėjimų, kaip antai; išmokėti 
Zigmunto Augusto skolas, įrengti Baltijoje laivyną, savo 
lėšomis atsivesti ir išlaikyti 4:000" pėstininkų kareivių 
iš Prancuzijos, nieko svarbesnio nedaryti be senato ir 
seimo nutarimo, patvirtinti pacta conventa ir t. t. 

Išrinkus Enriką karaliumi, tuojau buvo išleista į 
Paryžių garbės pasiuntinybė iš didikų, kurie šaunia 
išvaizda, brangiais apdarais, švelniu apsiėjimu, įvairių 
kalbų mokėjimu net prancūzus nustebino. 

Tačiau Enrikas, apvainikuotas Krokuvoje karaliumi 
ir didžiuoju kunigaikščiu, neilgai Lenkuose teviešėjo, 
nes vos kelius mėnesius. Pripratęs Prancuzijoje prie 
prie kitokio pavaldinių elgimosi su savo karaliumi, 
negalėjo ramiai žiūrėti į tai, kaip puikūs lietuvių ir 
lenkų didikai nemokėjo gerbti savo karaliaus, nenorėjo 
prieš jį nusilenkti. Juk buvo prieita prie to, kad jaunas 
Samuelis Zborovskis ties pat karaliaus rūmų anga 
negyvai užkapojo kaštelioną Vapovskį. 

Matydamas Lenkuose tokią netvarką, tokią bajorų 
sauvalią ir suprasdamas jos nepataisysiąs, Enrikas vos 
tik išgirdo apie savo brolio, Prancuzų karaliaus mirtį, 
nieko nelaukdamas, slapta išvyko į Prancuziją. Senatui 
paliko raštą teisindamasis ir žadėdamas grįžti; tačiau 
grįžti nebegrįžo, 


191 


Steponas Batoris, 1576—1586. 


Enrikui Valezui nebegrįžtant, buvo nutarta rinkti 
Respublikai naujas karalius; sušaukta seimas. Čia balsai 
pasidalijo: vieni aprinko teutonų ciecorių Maksimilijoną 
(lietuviai norėjo jojo sūnaus Ernesto), kiti, vadovaujant 
Jonui Zamoiskiu balsavo už Oną, Zigm. Augusto 
seserį, skirdami jai vyru Steponą Batorį, Septynpilio 
kunigaikštį. 

Batoris pasiskubino pirmas atvykti, Krokuvoje apsi- 
vainikuoti, ir dauguma tuo įvykiu pasitenkino. Tiktai 
Danskas ilgai nenorėjo jo pripažinti; už tatai paskui 
turėjo 250.000 auksinių sumokėti pabaudos. Maksimi- 
lijonas netrukus mirė ir tuo išgelbėjo kraštą nuo 
naminio. karo. 

Batoris pasirodė vyras protingas, energingas ir kare 
sumanus. Matydamas didžią netvarką savo naujoje 
valstybėje, tvirtai pasiryžo ją sutvarkyti ir viduje ir iš 
lauko; o kada kai kurie didikai mėgino jam pasiprie- 
šinti, tai Torunėje drąsiai pasisakė, nemanąs būti dažytu 
karaliumi. 

Žbarauskiai daug. prisidėjo prie Batorio išrinkimo, 
todel tikėjosi prie jojo pirmą vaidmenį vaidinti. Bet 
karalius daugiau pasitikėjo labai išmintingų Jonu 
Zamoiskiu; Zbarauskių priešininkų, ir tie pradėjo kelti 
kerštus, o Samuelis Zbarauskis, patekęs į kazokų ata- 
monus, „ėmė kelti maištą. Už tat buvo teistas ir 
nukirstas. .. 

Batoris.; pasirūpino sutvarkyti kazokus: suskaidė 
juos pulkais, paskyrė jiems vyresniuosius, augščiausi 
valdovą atamoną palikdamas išsirinkti patiems; karalius 
jį tik tvirtindavo. Kad geriau būtų kezokai suvaldyti, 
sumažino. ginkluotųjų skaičių iki 6.000 vyrų, kuriuos 
pavadino. registruotais. Į tą skaičių nepakliuvę turėjo 
būti paprastais baudžiauninkais darbininkais, 


192 


Tačiau visiškai kazokų sutvarkyti ir suvaldyti nepa- 
vyko. Ypač vėlesniais laikais, pripratę kariauti su Krymo 
totoriais, lenkų didžiūnų kolonistų išnaudojami ir ver- 
čiami eiti baudžiavą, kazokai dažnai kelia maištus, 
atkreipdami giklą ir prieš „Rzeczpospolitą“, tai yra 
Lietuvos-Lenkų respubliką. Sunku buvo jie laikyti 
drausmėje. i 

Bet didžiausis Batorio nuopelnas tai laimingas karas 
su Maksva. Ivonas IV, manydamas pasinaudosiąs 
Lenkų-Lietuvių valstybės netvarka, staiga įpuolė į Livo- 
niją ir daug miestų užėmė. Batoris, sušaukęs seimą, pri- 
vertė su lietuviais stoti į karą su Maksva ir lenkus. 

Surinkęs iki 30.000 kariuomenės, Batoris persikėlė 
per Dauguvą ir apsupo Polocką, apsikasusį stipriais 
grioviais. Pilis ilgai neišturėjo: buvo atsiųsti pasiunti- 
niai, kurie, atsiklaupę prieš karalių ir kaktomis žemę 
mušdami, atidavė jam miesto raktus. Paskui buvo“ 
užimta mažesnių pilaičių, kaip kad Sokolo, Turvolės, 
Sušos. 

Užėjus žiemai, karalius paliko kiana žiemoti 
vietoje, o pats nuvyko į Vilnių ir čia Jezavitų mokyklą 
pakėlė į akademiją. Paskui Lenkuose sušaukė seimą, 
kuriame, nors bajorai spyrėsi, uždėjo mokestį po vieną 
auksiną nuo valako žemės karui su Maksva, 

Pavasarį Batoris sugrįžo prie kariuomenės, užėmė 
Didžiuosius Lukius, Vitebską, galog Pskovą. Ivonas 
Baisusis šaukėsi papos Grigaliaus XIII tarpininkauti, 
kursai atsiuntė jezavitą Antaną Poseviną. Tam tarpi- 
ninkaujant, įvyko taika ties Kiverovą Horka d m.) 
dešimčiai metų. 

Karas pasibaigė garbingai, bet nedavė tiek pelno, 
" kiek galėjo, kadangi lenkai labai nenoromis jį kariavo 
ir pasinaudojo pirma proga jam užbaigt. Vis delta 
Maksva atsisakė nuo Livonijos ir Polocko žemių. 


193 


Maironio Raštai 13 


Ivonui IV mirus ir caru palikus silpnapročiui Teo- 
dorui, Batoris ketino pradėti antrą karą su masko- 
liais, o juos nuveikęs, svajojo ginklą pakelti prieš 
totorius bei turkus, juos išvaryti iš Europos. Jam tame 
sumanyme žadėjo padėti papa ir kiti krikščionių kara- 
liai; tačiau netikėta karaliaus mirtis Gardine išblaškė 
tuos plačius sumanymus, 

„„„Batoris įsteigė Lietuvai augščiausiąjį teismą, pava- 
dintą Tribunolu, kursai teisė svarbiausias bylas Vilniuje 
ir, Minske. Teisėjus ir maršalką (pirmininką) tam 
teismui rinko patys dvarininkai, apskričių seimuose; tvir- - 
tino juos karalius. 

Rūpindamasis geriau sutvarkyti Livoniją, ją padalijo 
į tris prezidentūras: Vendenio, Dorpato ir Pernavos. 
Matydamas, kad įezavitai naudingi savo gerai pastaty- 
tomis mokyklomis, jiems padėjo įsisteigti kolegijas 
(gimnazijas) Gardine, Polocke ir Vilniuje. 

Batoris buvo vyras vidutinio ūgio, labai mokytas, 
veiklus, pilnas energijos, kalbėti malonus, teisingas ir 
vargdienių globėjas. Ankstyba mirtis jam neleido sutvar- 
kyti irstančios lietuvių ir lenkų valstybės. 


Zigmuntas IV, 1587—1632. 


Steponui Batoriui mirus, atgijo Lenkuose keršto 
vaidai tarp Zbarauskių ir Zamoiskių: didikai, rinkdami 
naują karalių, pasidalino į dvi partijas; vieni išrinko 
Austrijos Maksimilijoną, o Zamoiskis, primas ir pati 
karalienė stojo už Žuvėdų karaleitį Zigmuntą, Zigm. 
Augusto sesers Kotrynos sūnų. Maksimilijonas su 6.000 
kariuomenės mėgino įsiveržti pirmasis, bet Zamoiskis 
pastojo jam kelią prie Bičinos ir, pergalėjęs, patį 
paėmė į nelaisvę. Tuo tarpu atvyko Zigmuntas ir 
buvo Krokuvoje apvainikuotas. 


194 


Ilgas Zigmunto IV viešpataviinas buvo rielaimingas, 
nors aplinkybių būta gan palankių valstybei padidinti 
ir sutvarkyti; būta nemaža tuomet ir gabių vyrų, kaip 
antai: Zamoiskio, Žolkievskio, Katkevičiaus, Leono 
Sapiegos, Liubomirskio ir kitų. Bet Zigmuntas nemokėjo 
jų tinkamai sunaudoti; nepasinaudojo jisai ir to meto 
Maksvos netvarka. 

Karas su Žuvėdais del sosto. Žuvėdų karalius 
Jonas, Zigmunto IV tėvas apie 1592 m. pasimirė. Sostas 
turėjo tekti Zigmuntui IV. Tasai, nuvykęs į Stokholmą, 
apsivainikavo Žuvėdų karaliumi, bet ten nepasiliko: 
sugrįžo į Lenkus, savo vietininku išrinkęs Zudermanijos 
kunigaikštį Karolį, savo dėdę, ir pavedęs jam, kaipo 
savo įgaliotiniui, valdžią. Bet tasai taip vedė reikalus, 
jog 1600 m. pats apsivainikavo Žuvėdų karaliumi. 

Zigmuntas išsižadėti sosto nenorėjo ir įpainiojo 
Lietuvą į karą su Žuvėdais. Buvo ir kita karo prie- 
žastis: Zigmuntas, priimdamas Lietuvos ir Lenkų sostą, 
buvo jiems pasižadėjęs atiduoti Estų žemę. Karolis jos 
išsižadėti nesutiko. Kilo karas, kuriame iš lietuvių pusės 
pasižymėjo Krištupas Radvila ir Karolis Katkevičius, bet 
per Zigmunto nerangumą ir per nesutikimus didikų su 
karaliumi nesunaudota kai kurių žymių pergalių. 

Žuvėdų karalius Karolis buvo net Rygą apsupęs; | 
Karolis Katkevičtus, turėdamas tik 5.500 kariuome- 
nės, baisiausiai sumušė 14.000 žuvėdų ties Kirchholmu, 
Žuvėdų Karolis sužeistas vos nepateko pats į nelaivę. 
Po to smūgio Karolis, surinkęs Žuveduose naują karuo- 
menę, vėl buvo apsiautęs Rygą. Katkevičius sudegino 
jojo laivyną ir, patį nuo Rygos atstūmęs, atėmė net 
Parnavą ir 1609 m. padarė gana naudingą. taikos 
sutartį. 

Apie 1625 m. kilo antras karas su Žuvedais, kadangi 
Zigmuntas nenorėjo atsisakyti nuo Žuvėdų . karaliaus 


195: 


titulo. Karolio sūnus Gustavas Adolfas užėmė bemaž 
visą Livoniją ir karą perkėlė net į Prūsus. 

Lietuvių didikų tarpe kilo vaidų. Krištupas Radvila, 
užpykęs, kad po Katkevičiaus mirties buvo atiduota 
ne jam'' vyriausiojo etman> arba karvedžio buožė, o 
Leonui ‘Sapiegai, visai atsisakė dalyvauti kare. 

Po šešerių karo metų galop buvo susitaikintą, 
tačiau žymi Padauguvio dalis su Ryga ir Prūsais, Lene 
kams priklausę, dabar atiteko Žuvėdams. 


Karas su Maksva. Maksvoje, išmirus carų Riurikų 
giminei, atsirado daug norinčių įsiveržti į Maksvos 
sostą. Iš pradžių caru buvo išrinktas Godunovas. Jam 
mirus, kažin koks pabėgelis vienuolis, pasivadinęs 
Ivono IV sūnumi Dimitru ir kazokų palaikomas, buvo 
paskelbtas caru. Jį bojarai nužudę buvo išsirinkę caru 
Šuiskį. 

Pasinaudodamas tokia maskolių suirute, Zigmuntas 
sutraukė nemažą kariuomenę, apstojo ir paėmė Smo: 
lenską. Pats caras Šuikis išėjo gintis, bet ties Klušinų 
buvo nugalėtas Zigmunto karvedžio Žolkievskio. Vyda- 
mas Šuiskį, Žolkievskis net Maksvą paėmė, o bojarai, 
nustūmę Vosylių Šuiskį nuo sosto, caru buvo išsirinkę 
Zigmunto sūnų Vladislovą. 

Tačiau Zigmuntas, labai karštas katalikas, sūnaus 
į Maksvą neleido, kadangi bojarai pastatė sąlygą, kad 
tasai pereitų į pravoslavų tikėjimą; pasiryžo patsai 
užimti Maksvos sostą be sąlygų. 

Žolkievskis, negalėdamas įkalbėti Zigmuntui, kad 
atsiųstų į Maksvą sūnų, pats pasišalino iš Maksvos, 
palikęs valdžią Gonsievskiui: Bojarų tarpe kilo prieš 
Zigmuntą nepasitikėjimas, pravoslavų dvasininkai sukėlė 
minias prieš lenkus, ir tie buvo iš Maksvos išvyti, 
Maskolių bojarai caru išsirinko Mykolą Romanovą. 


196 


Karas nusitęsė iki 1618 metų; golop Devuline buvo 
susitaikinta 14!/; metų. Smolenkas ir žymi Sieversko 
krašto dalis sugrįžo prie Lietuvos. 

Karas su Turkais. Kazokai savo užpuldinėjimais 
įpykindavo ne tik totorius, bet ir turkus. Tie reikalavo 
iš Lenkų, kad juosius valdytų; bet nelengvas tai buvo 
uždavinys, ypač kai Austrijos ciecoriai ėmė jiems 
siuntinėti raštų, pinigų, vėliavų, patrankų, juos siundy- 
dami ne tik ant Turkų, bet ir ant Lenkų. 

Kazokai, atamono Nalivaikos vedami, net Ukrainą 
ėmė siaubti. Stan. Žolkievski 1596 m. juos sudraudė, o 
jų vadą už maištus liepė nužudyti. Bet kazokai ir 
paskui nesiliovė kėlę riaušių. 

Kazokų įerzintas Turkų sultonas Osmanas II pasiuntė 
prieš Lenkus 100.000 kariuomenės. Žolkievskis „su 
8.000 kareivių buvo bepastojąs jiems kelią, bet pats 
žuvo ties Cicera ant Pruto upės 1620 m. Osmanas II, 
didžiuodamasis pergale, ir sutraukęs dar didesnę kariuo- 
menę, ėjo į Lenkus. 

Katkevičius ir Liubomirskis, turėdami tik 75. 000 k., 
nedrįso stoti į atvirą kovą, tik apsikasė ties Chocimu, 
ant Lenkų sienos. Nepaisant netvarkos ir nepaklus- 
numo, įsivyravusių lenkų kariuomenėje, turkams vis 
delto nepasisekė paimti Chocimo, ir jie turėjo taikin- 
tis. Katkevičius del vargų-rūpesčių ir kareivių ne- 
klusnumo, apkasuose pasimirė. 

Už Zigmunto IV kerštai ir vaidai valstybės viduje 
kaskart daugiau įsivyrauja. 1607 m. didžiūnai buvo 
pakėlę ginklą net prieš patį karalių. Tiktai Katkevičius 
su Žolkievskiu, užstoję karalių, maištininkus ties Guzovu 
numalšino. 

Bažnytinė Brastos unija 1596 m. Jau Vytautas 
Didysis rūpinosi Lietuvos stačiatikius suvienyti su 
karalikų Bažnyčia, pasiuntęs jų mėtropolitą Camblaką 


197 


į Konstancijos bažnyčios tėvų santarybas. Nors tuomet 
unija nepavyko, vis delto Vytauto mintis nemirė, 


Vytauto D. sumanymas —suvienyti pravoslavus su 
Romos katalikais atnaujinta per visuotinasias Florencijos 
santarybas, kuriose dalyvavo ir Kijevo metropolitas 
Izidorius. Stačiatikių Bažnyčia pasižadėjo tuomet pri- 
imti visus Romos katalikų tikėjimo dogmatus ir klau- 
syti papos, bet senoviškas apeigas sau pasiliko, 

Toji pasirašyta unija vis delto neįvyko, nes Maksvos 
kunigaikščiai jai griežtai pasipriešino. Nuo to laiko 
Kijevo metropolitai dažniausiai linkdavo į uniją, nors 
ne visi, o Maksvos metropolitai buvo nusistatę prieš 
ją Bet kadangi Maksvos įtaka buvo žymi ir Kijevo 
metropolijoje ir kadangi tamsieji pravoslavų dvasi- 
ninkai su įvairiomis brolijomis žiūrėjo į Romą su didžiu 
nepasitikėjimu ir neapykanta, tai faktinai unija ir Lietuvos 
valstybėje nebuvo visai įvykinta. Tarp pačių stačiatikių 
vyskupų buvo tame dalyke ne vienodas nusistatymas. 

Šešioliktam amžiui baigiantis, jezavitai, pasekmin- 
gai kovodami prieš liuterius, sumanė ir Bažnyčių uniją 
Lietuvoje įkūnyti. Jiems pritarė stačiatikių vyskupai Kiri- 
las Terleckis ir Brastos vysk. Ignacas Pociejus, kurie 
patraukė į savo pusę ir Kijevo metropolitą Ragozą. 

Terleckis ir Pociejus, nuvykę į Romą, ten atnaujino 
uniją su Katalikų Bažnyčia. Unijai labai pritarė ir 
Zigmuntas IV ne tiktai kaip uolus katalikas, bet ir 
del to, kad pačiai valstybei yra naudingiau turėti vie- 
nodas tikėjimas gyventojų tarpe. 

Sugrįžus vyskupams Terleciui ir Pociejui iš Romos, - 
sušaukta stačiatikių dvasininkų susirinkimas Brastoj, kur 
ir paskelbta Bažnyčių unija. Po jąja pasirašė penki vysku- 
pai su metropolitu Ragoza; du atsisakė pasirašyti, Prasi- 
dėjo dvasininkų tarpe religinė kova. 


198 


Unijai irgi pasipriešino kai kurie stačiatikių didžiū- 
nai, kurie savo galinga įtaka, kaip kad Kastantinas 
Ostrogiškis, labai daug pakenkė unijos vykinimui. Nepa- 
laikė unijos ir katalikiškoji bajorija: seimas atsisakė 
duoti vietos senate unitų vyskupams ir teisėmis suly- 
ginti juos su katalikų vyskupais. 

Į uniją katalikų visuomenė žiūrėjo su nepasiti- 
kėjimu, unitų dvasininkus žemino. Stačiatikių didžiū- 
nai bevelijo geriau virsti katalikais, nekaip unitais. Uni- 
tais beliko tik liaudis ir miestelėnai, — augštesni luo- 
mai josios vengdavo. / 

Unija bent kiek buvo sutvirtėjusi, kai Kijevo metro- 
politu tapo Ignacas Pociejus, karštas josios šalininkas. 
Jam padėjo Vitebsko vyskupas Juozapatas Kunce- 
vičius, kursai, būdamas dar bazilijonų vienuolių virši- 
ninku, juos sutvarkė katalikiškai, įvedęs griežtesnę 
regulą, ir kartu su Benjaminu Rutskiu padarė iš jų 
uolius unijos darbuotojus. 

Ilgainiui Lietuvoje ir Lenkuose bepaliko tik vienas 
pravoslavų vyskupas ne unitas. Bet 1620-siais metais 
atvyko į Kijevą Jeruzolimos patrijarkas Teofanas stačia- 
tikis ir, nieko nesiklausęs, vėl įšventė tiek stačiatikių 
vyskupų, kiek buvo vyskupų unitų. 

Nors Zigmuntas karalius naujai įšvęstųjų vyskupų 
nepripažino, bet jie vis delto ėjo savo pareigas ir 
bažnytinė kova vėl užsikūrė: Vitebske arkivyskupas 
Kuncevičius užmušta; Kijevo brolijos, Maksvos remia- 
mos, varė žodžiu ir raštais didžiausią agitaciją. 

Toje kovoje katalikiškoji diduomenė unitų užten- 
kamai nerėmė, net už pikta laikė, kad del unijos valsty- 
bėje kilo. ginčų ir vaidų. Galų gale Ukrainoje ėmė viršų 
stačiatikių tikėjimas, Guduose unijos šalininkai. 

Ginčai del bažnytinės unijos, kerštai didikų tarpe, 
suvaržymas ir nusmukimas prekybos bei miestų, didžiau- 


199 


sis liaudies prispaudimas baudžiavos vargais -— visa 
tai Zigmunto viešpatavimą padarė nelaimingą. Buvo 
tai Respublikos galo pradžia. 


Vladislovas Vaza, 1632—1648. 


Zigmuntui IV mirus, išrinkta karaliumi visų mylimas 
ir gerbiamas jo sūnus Vladis'ovas, kursai viešpatavo 
trumpiau, bet daug laimingiau. Vladas nemaža rūpinos 
sutvarkyti irstančią karalystę, bet rankas turėjo surištas 
ir bajorų sauvalios vis delto nepajėjė užtenkamai su- 
drausti. 

Zigmuntui mirus, maskoliai be laiko sulaužė Devuline 
padarytas paliaubas ir jųjų vadas Seinas apsiautė Smo- 
lenską. Kristupas Radvila su lietuviais ir pats Vladas 
skubiai surinkęs neperdaug lenkų, pasiskubino Smo- 
lonsko gelbėti Šeinas pergalėtas, viską palikęs, bėgo, 
Maskoliai prašė taikos, kuri ir buvo padaryta: Maksva 
atsisakė nuo Smolensko, Sieversko su Černigovo miestu 
ir, užmokėjo 20.000 sidabro rublių. 


Vladislovui taika su maskoliais buvo labai reika- 
linga, nes iš pietų buvo įpuolę 50.000 totorių ir turkų. 
Apsidirbęs su maskoliais, Vladislovas dabar galėjo 
stoti prieš tuos priešus, kuriuos ties Kamienčiu ant 
Dniestro irgi sumušė. Vladui pavyko irgi net be karo 
ir be kraujo praliejimo atimti Žuvėdamas pirma jiems 
patekusi Prūsų dalis. 

Vladui apgynus laimingai karalystę nuo kaimynų 
priešų, viduje josios ramumą sudrumstė kazokai, lenkų 
didikų spaudžiami. Nuo Liublino unijos gavę sau teisę | 
įsigyti dvarų apytuščioje Ukrainoje, kazokų ir mažrusių 
(chachlų) apgyventoje, lenkų bajorai ėmė būriais dans 
gintis į tas turtingas sritis, susikrovė turtus, įsisteigą 
dvarus ir norėjo šeimininkauti kaip Lenkuose, laiky- 


200 


dami savo kareivių būrius, įvesdami čia baudžiavą, 
spausdami vietos gyventojus dvarams nudirbti, 

Tačiau kazokai, pripratę prie laisvės, nenorėjo jos 
atsižadėti, šaukėsi Vlado užtarti. Tasai, pats turėdamas 
surištas rankas, ne ką tegalėjo padaryti. Į kazokų skun- 
das atsakęs: „Atriškite man rankas, tuomet aš jus 
užtarsiu“. 

Lenkų seimas 1638 metais nustatė laisvųjų, į regestrus 
įtrauktų, kazokų skaičių 7.000. Bet ir tiems atimta 
savivaldybės teisė, uždedant jiems viršininku lenkų 
bajorą. Netekę kantrybės, kazokai pakėlė ginklą prieš 
savo vargintojus. Maištas buvo tam kartui nutildytas. 
Mikalojus Potockis sumušė kazokus ties Kuneika ir 
Borisovu, o patį jų vadą Pauliuką be teismo liepė 
nukirsti. 

Maištui šį kartą nuslopinus, dauguma kazokų išsikėlė 
tada pas vadinamus žemutiniuosius savo draugus apie 
Dniepro slenksčius, kur nesiekė ponų valdžia, o Ukrai- 
noje lenkai ėmė šeimininkauti dar atkakliau, bet ne 
ilgam! 

Jonas Kazimieras II. 1648—-1668. 

Prieš pat Vladislovo mirtį kazokai pakėlė maištą, 
kursai Lietuvos-Lenkų valstybę išjudino iš pačių pa- 
matų, privesdamas ją prie bedugnės krašto ir buvo 
pradžia jos visiško žlugimo, To maišto vadu buvo 
vienas kazokų viršininkas Bagdonas Kmelnickis. 

Vieno pono nuskriaustas, Kmelnickis veltui ieškojo 
teisybės pas Lenkų vyresnybę. Karalius Vladas, pats 
negalėdamas suvaldyti ir sudrausti bajorų sauvalios, 
Kmelnickiui pasakęs: „esi kazokas, turi kalaviją!“ Tada 
Kmelnickis pasiryžo patsai ieškoti teisybės, pakėlęs 
kazokų maištą. 

Mykolas Potockis, Krokuvos kaštelionas, to maišto 
nelaikydamas svarbiu, pasiuntė prieš sukilėlius savo 


201 


„sūnų Steponą su 6.000 kareivių. Tasai ties Geltonaisiais 

Vandenimis pats gavo galą. Kmelnickis dar sumušė 
lenkus prie Krutos Balkos, Korsunio, Konstantinovo ir 
apsupo Lvovą. Dabar ne tiktai kazokai, bet ir spaudžiami 
bajorų valstiečiai būriais bėgo prie Kmelnickio, po jo 
vėliava kovoti už laisvę. 

Tuo tarpu miršta Vladas karalius. Išrinktas į jo vietą 
karaliumi jojo brolis Jonas Kazimieras, surinkęs nemaža 
kariuomenės, patsai išėjo prieš Kmelnickį, bet apsuptas 
ties Zboražu 200.000 kazokų ir totorių, buvo priverstas 
pradėti su Kmelnickiu derybas. 

Sutartis buvo padaryta šiomis sąlygomis: pripažinta 
Ukrainai savivaldybė, registrinių kazokų skaičius pakel- 
tas iki 40 tūkstančių, stačiatikių mėtropolitui pažadėta 
Lenkų senate vieta. 

Bet nei Kmelnickis negalėjo priversti kazokų, nepa- 
tekusių į regestriniuosius, grįžti į baudžiavą, nei Lenkų 
didikai nenorėjo atsisakyti nuo šeimininkavimo Ukrai- 
noje. Karas ir maištas ėjo, kaip ėję. Karalius paskelbė 
visuotinąją mobilizaciją (pospolite ruszenie) ir, surinkęs 
100.000 kariuomenės, ties Berestečku (1651 m.) sumušė 
kazokus. 

Kmelnickis buvo priverstas nusileisti. Sutartis pa- 
daryta Baltoje (Bieloj) Cerkvėje: regestrinių kazokų 
skaičius liko sumažintaš iki 20 tūkstančių. Tačiau 
nei seimas, Čičinskui surikus “veto“, nepatvirtino tos 
sutarties, išsiskirtęs ir nieko nenutaręs, nei Kmelnickis 
negalėjo josios ištesėti. 


Karas su Maksva ir Žuvėdais. Pergalėtas Kmelnicki 
kreipėsi į Maksvą, pasiduodamas josios globai ir gau- 
damas gana geras kazokams sąlygas: registrinių kazokų 
skaičius buvo nustatyta 60 tūkstančių; buvo pripažinta 
jiems teisė patiems rinktis atamonas ir turėti savivaldybę. 


202 


Tuokart caras Aleksiejus Mikailovičius pasiuntė 
kazokams pagelbėti 40.000 kariuomenės, o patsai su 
100.000 kareivių užpuolė Lietuvos šalį. Nerasdamas 
rimtesnio pasipriešinimo ir pergalėjęs ties Sklovu Joną 
Radvilą, užėmė Smolenską, Mogiliovą, Polocką, Vitebską. 
Baisiausiai sunaikinęs visus Gudus, žudydamas ypač 
unitus ir jų bažnyčias degindamas, įsiveržė į pačią 
Lietuvos širdį, paėmė Vilnių, daug žmonių čia išžudęs, 
sudegino Kauną, užėmė Gardiną. Iš kitos pusės maskolių 
vadas Kovanskis, susidėjęs su Kmelnickiu pasiekė 
Vislos. 

Negana to, pasinaudodamas tokia sunkia Lietuvos- 
Lenkų padėtimi, iš šiaurės stojo naujas smarkus prie- 
šas, Žuvėdų karalius Karolis Gustavas (1655 m.). Buvo 
iš tiesų baisi šalies padėtis; tvarkos viduje nebuvo; 
seimai rėkavo, nieko nenutardami; kareiviai, negau- 
dami algos, atsisakydavo kariauti ir patys plėšė savo 
sodžius bei gyventojus. 

Nėsant kitokios išeities, su Maksva buvo 1656 m. 
padaryta taika, ir jiems atiduota Gudai ir Ukraina su 
mažrusiais. Tuo tarpu nelaimingas karas su Žuvėdais 
vyko toliau, paversdamas visą kraštą tyrlaukiais. Karolis 
Gustavas užėmė bemaž visą Lietuvą ir Lenkus, o 
patsai karalius Jonas Kazimieras pabėgo į Sileziją. 

Lietuva, nematydama kitokios išeities, pradėjo linkti 
į Žuvėdų pusę. Didysis Lietuvos etmonas Jonušis Rad- 
vila ir jojo brolvaikis Boguslovas padarė Kedainiuose 
su Karoliu Gustavu sutartį, vienijančią su Žuvėdais 
Lietuvą tomis pat sąlygomis, kuriomis ji buvo susidė- 
jusi su Lenkais. 

Tačiau ne visa katalikiškoji Lietuvos bajorija pritarė 
tam Radvilų sumanymui susivienyti su Žuvėdais liute- 
riais. Ypač žiaurus, nežmoniškas žuvėdų elgimasis su 
užimtojo krašto gyventojais sukėlė prieš juos visuotiną 
neapykantą. 

203 


Iš vienos pusės milžiniškas žuvėdų apsiaustas Čensta- 
kavos patvarumas ir lenkų vado Stepo Čarnieckio 
energija pakėlė nusiminusių Lenkų dvasią, iš antros 
pusės netikėta etmono Jonušio Radvilos mirtis, o 
paskui ir paties Gustavo Karolio mirtis prisidėjo prie 
karo užbaigimo. Varšūva, o paskui ir žymešnė dalis 
Lenkų buvo Žuvėdams atimta. 

Karas persikėlė į Pomeraniją ir galų gale po šešerių 
metų užsibaigė. Olyvos vienuolyne Prūsuose 1660 m. 
įvyko sutartis; Žuvėdams buvo atiduota Livonija su 
Rygos miestu, prie Lietuvos bepaliko tik Kuršas. Buvo 
irgi paskelbta nepriklausoma Brandenburgo kunigaikš- 
tija, iš kurios ilgainiui išaugo pavojinga Prūsų kara- 
lystė. 

Dar nepasibaigus karui su Žuvėdais, vėl kilo karas 
su Maksva, kuri norėjo pasinaudoti sunkia Lietuvos ir 
Lenkų padėtimi. Tačiau dabar jiems neperdaug tesi- 
sekė, nes žymi kazokų dalis, arčiau susidūrusi su masko- 
liais, su savo atamonu Vigausku atsimetė nuo Maksvos 
ir padarė sutartį su Lietuva bei Lenkais (1658 m.) 
šiomis sąlygomis: Ukraina jungiasi su laisvomis Lietu- 
vos ir Lenkų valstybėmis lygiomis teisėmis, kaipo 
trečiasis vienetas su atskira savo vyriausybe; stačiatikių 
tikėjimas Ukrainoje pripažinta viešpataujančiu, 

Seimas tą sutartį patvirtino, tik pravoslavų vysku- 
pams atsisakė duoti vietos senate. Tačiau ne visi 
kazokai tai sutarčiai pritarė. Nemaža jų dalis su 
Kmelnickio sūnumi pasiliko ištiktma Maksvai. 

Čarnieckis, grįžęs iš Pomeranijos, stojo į kovą su 
maskolių kariuomene, kurią vėdė generolas Kovanskis 
ir kruviname mūšy ties Kolomna baisiausiai ją sumušė: 
paėmė 40 armotų ir 146 vėliavas. Maskolių užimtas 
Vilnius: buvo dabar atvaduotas, o jame žiauriai šeiminin- 
kavęs maskolių kunigaikštis Mišeckis buvo nužudytas. 


204 


Gudai unitai, paragavę Maksvos šeimininkavimo, 
irgi sukilo prieš maskolius, ir visas kraštas bemaž iki 
Smolensko atvaduota nuo priešų. Ukrainoje St. Potockis 
ir Jurgis Liubomirskis su sau palankiais kazokais ties 

udnavu pergalėjo antrą Maksvos kariuomenę; jos 
vadas Šeremėtjevas pateko į nelaisvę. 

Bet tolimesnį lietuvių ir lenkų kariuomenės pasise- 
kimą sutrukdė kilę kareivių tarpe maištai. Kariuo- 
menė, nesulaukdama išmokant algos, atsisakė eiti toliau, 
plėšė gyventojus, ėmė žudyti savo vadus: ties Vilnium 
Žiromskį kardais sukapojo, Vincą Gonsievskį, laukinį 
etmoną, sušaudė. Kazokai su savo atamonu Dorošenka. 
pasidavė Turkų globai ir vėl pakėlė ginklą prieš 
Respubliką. 

Visa tai privertė greičiau taikintis su Maksva. 
Andrusove 1657 m. įvyko taika, kuria Livonija, Vitebskas, 
Polockas grąžinta Lietuvai; Maksvai atiteko Smolenskas, 
Sieverskas, Černigovas ir dalis Ukrainos anapus Dniepro 
su Kijevu. Katalikams, atitekusiems Maksvai, buvo leista 
laikyti pamaldas tiktai privatiniuose namuose; unija 
visai uždrausta. 

Prislėgtas krašto nelaimių Jonas Kazimieras 1668 m. 
atsisakė nuo sosto ir išvažiavo į Prancūziją. kur 1672 m. 
staiga mirė, išgirdęs, kad turkai paėmė Podolės 
Kanienčių. 

Visas Jono Kazimiero viešpatavimas tai nuolatinis 
karas, per kurį žuvo apie 3 milijonai gyventojų ir 
nustota daug žemių. Maksva gi iš to karo išėjo padi- 
dėjusi, o gavusi Kijevą, žymų apšvietimo centra su“ 
savo mokyklomis, kultūriškai ėmė kilti. 

Mykolas Kaributas Višnevieckis, 
1669—1674 

Jonui Kazimierui atsisakius nuo sosto, po didžių 

tarpusavio barnių, mažosios bajorijos balsais buvo 


205 


netikėtai išrinktas karaliumi Mykolas Višnevieckis, nieku 
nepasižymėjęs, garsaus prieš kazokus kariavusio Jere- 
mijo sūnus. 

Primas Pražmovskis, didysis Lenkų etmanas Sobieskis 
ir kiti didikai trukdė, varžė visus jojo geriausius suma- 
nymus. Kazokai su savo atamonu Dorošenka pasiduoda 
Turkams, ir Muamedas IV 1672 m. paima Kamienčiaus 
miestą. Lvovas tik atsiperka, sumokėdamas turkams 
7.000 muštinių. 

Traukdamas prieš turkus, Mykolas kely miršta. Jau 
po jo mirties atėjo žinia, kad Sobieskis ties Chocimu 
sumušęs turkus. 


Jonas Sobieskis, 1674—1696 


Garsus turkų pergalėtojas ties Chocimu Jonas 
Sobieskis, iš lenkų didikų išrinktas karaliumi, ne vieną 
kartą pasižymėjo karuose su turkais, ypač išvaduoda- 
mas Austrų sostinę Vieną, kai ją buvo apstojęs Kara- 
Mustafas labai gausinga turkų kariuomene. Tačiau to 
laimėjimo vaisius buvo tas, kad ir Austrų ciecorius 
Leopoldas žiūrėjo į Sobieskį, nepasitikėdamas, o Pran- 
cūzai, patys pakurstę Turkus prieš Austrus, tiesiog 
pyko. 

Sobieskis, pradėjęs karą prieš Turkus, ketino užka- 
riauti Maldavus ir Valakus, bet neturėjo pasisekimo, 
išgaišinęs čia veltui daug kariuomenės. Sobieskis sva- 
jojo net visai išvaryti turkus iš Europos; buvo del to 
net su Maksva susitaręs, kuri buvo atsiuntusi Galiciną 
su 150.000 kariuomenės tam sumanymui vykdyti. Bet 
sumanymas nuėjo niekais, nepritariant Austrams. 

Sobieskiui kariaujant su Turkais, valstybės viduje 
netvarka augo. Turkų pergalėtojas buvo savo žmonos 
Marijos Kazimyros vergas. Ta, kaip antroji Bona, kėlė 


206 


didikų tarpe kerštus ir viską norėjo paglemžti į savo 
rankas. Seimuose“ nebuvo teisybės, nes viskas ėjo 
pardavingos karalienės noru. 

Ypač Lietuvoje buvo neapkenčiamas Sobieskio 
viešpatavimas, Lietuviai pyko, kad karalius, svajodamas 
išvaryti iš Europos turkus, be reikalo aikvuoja kariuo- 
menę pietuose, o nesirūpina atimti Maksvai Smolensko, 
Černigovo, Kijevo, o ypač Žuvėdams Rygos, per kurią 
ėjo Lietuvos prekyba ir kur Žuvėdai plėšė neapsakomus 
muitus. 

Pačioje Lietuvoje kilo vaidų ir kerštų didikų tarpe, 
ypač tarp Lietuvos etmono Kazimiero Sapiegos ir 
Vilniaus vysk. Brostovskio. Sapiega matė, kad irstan- 
čiai Lietuvai itin reikalinga gerai sutvarkyta kariuomenė; 
todel ir rūpinosi ją padauginti ir geriau aprūpinti. Bet 
ėmęs ją statyti maitintis į didžiūnų, kunigų, net paties 
vyskupo dvarus, sukėlė prieš save ir prieš visus Sapie- 
gas, Oginskius, Višnevieckius, Pocius: tie į savo pusę 
palenkė ir visą žemesniąją bajoriją. 

Vyskupas už bažnyčios turtų panaudojimą etmoną 
įsakė kunigams bažnyčiose iškeikti; ne visi paklausė. 
Skundos pasiekė net Romą. Prasidėjo tikra naminė 
kova, kuri pasibaigė tik Augustui Il viešpataujant 
(1700 m.) kruvinu mūšiu ties Alkininkais, kur Sapiega 
buvo pergalėtas, o etmono sūnus paimtas į nelaisvę ir 
kardais sukapotas. 

Sapiegos išbėgiojo; jų dvarus pasidalijo pergalėtojai, 
Sobieskis buvo norėjęs Sapiegas savo laiku gelbėti, 
bet nieko nepadarė, 


Pridrikas Augustas II, 1697—1733. 


Renkant naują karalių, kilo didžiausia netvarka... 
Galop išrinkta Saksonijos kunigaikštis Pridrikas Augus- 
tas, neseniai priėmęs katalikų tikėjimą, kad lengviau 


207 


laimėtų jo kandidatūra. Buvo išrinktas karaliumi tiktai 
de. to, kad jojo pasiuntinys, atvykęs į Varšuvą į rin- 
kimus, ne tiktai daugiausia žadėjo, bet ir atsivežė 
pilniausią maišelį pinigų rinkikams papirkti. 

Pirmuoju jo darbu buvo taika su Turkais, padaryta 
Karlovicose 1699 m. Turkai ne ginklu priversti, tik 
tarpininkaujant svetimoms valstybėms, sugrąžino Lie- 
tuvai-Lenkams Kamiečių, Podolę, užgriebtąją Ukrainos 
dalį ir pasižadėjo sulaikyti Krymo totorius nuo už: 
puldinėjimų. 

Pradėjęs gana laimingai viešpatauti taika su Turkais, 
Augustas II, be jokio reikalo ir seimo nesiklausęs, 
įsipainiojo į nelaimingą ilgą karą su Žuvėdais, kur 
tuomet viešpatavo jaunas karalius Karolis XII. 

Agituojant ypač Karolio priešui Jonui Reinaldui 
Patkoliui, prieš Žuvėdus susitarė Rusų caras Petras 
Didysis, Augustas Il ir Darai. 

Karolis, pergalėjęs Danus ir sumušęs Rusų kariuo- 
menę ties Narva, įpuola į Lietuvą-Lenkus ir greitu 
laiku pereina visą kraštą išilgai ir skersai, besivaiky- 
damas Augustą. Galop smarkiausiai sumušęs ties Kališu 
ir Pultusku Lenkų kariuomenę, užima Varšuvą ir liepia 
Augustą atstatyti nuo sosto, o išrinkti naują karalių. 

Sapiegos, negaudami teisybės, pirmieji perėjo į 

uvėdų pusę. Primas Radziejovskis ir kiti Augusto 
priešai didikai, nekęsdami saksų, pasinaudojo irgi šia 
proga: išrinktas buvo karaliumi Stanislovas Leščinskis, . 
Poznanės vaivada (1705 m.), kursai ir karaliavo iki 
1709 m. 

Manydamas tuo užbaigęs kovą su Augustu, Karo- 
lis XII vėl puolė Petrą Didijį, bet netikėtai buvo nuga- 
lėtas ties Poltava 1709 m. ir bėgo į Turkiją, kur 
pateko į nelaisvę. Augustas grįžo į sostą, o Leščinskis 


208 


pasišalino į Prancuziją. Karas tuo nepasibaigė; trūko 
iki 1721 m. 3 

Žuvėdai buvo galų gale nugalėti, turėjo išsižadėti 
Livonijos ir Suomių įlankos. Bet tos sutarties vaisiais 
pasinaudojo tik Rusų caras, prasimušęs tuo būdu prie 
Baltijos pamario. Lenkai ir Lietuva niekiek nepasinau- 
dojo iuo karu, buvo baisiai nualintos ir tai ne vien 
žuvėdų-priešų, bet ir savo draugų talkininkų rusų. 

Caras Petras šeimininkavo Lietuvoje ir Lenkuose, 
kaip savo krašte, rinkdamasis savo kariuomenei nau- 
jokų, plėšdamas maistą, uždėdamas rinkliavas; o kadangi 
ėmė vis daugiau įsigalėti netvarka ir bajorų sauvalė, 
tai tvarkai palaikyti Rusų caras dalį savo kariuomenės 
paliko Lenkuose. Nuo to laiko prasideda Lenkuose 
viešpatauti ir šeimininkauti Rusų globa, kuri galų gale 
ir priveda prie Lietuvos-Lenkų padalijimo. 

Nelaimingas karas ir viduje didžiausia netvarka 
kraštą galutinai suardė. Kerštai ir vaidai išdidžių bajorų 
tarpe, neapykanta tarp kareivių saksų ir lenkų, bar- 
niai del tikėjimo, didžiausis prispaudimas valstiečių 
baudžiauninkų, bajorų puotavimas ir girtuokliavimas — 
visa tai buvo ženklai valstybės puvimo ir artimo 
josios galo, 

Seimai rinkdavosi, bet nieko nenutarę, skirstyda- 
vosi, įsivyravus galingajam „veto“, miestai tuštėjo, 
sodžius grimzdo į skurdą, mokslai sunyko, viešpatavo 
plačiausiai tamsybė, didikuose apmirė paskutinė kibirkš- 
tėlė tėvynės meilės, o josios vietoje įsivyravo savingu- 
mas-savymeilė, puikybė ir gobšumas. Į prigimtosios 
kalbos vietą įs'brovė iškraipyta su vietos priemaišomis 
lotynų kalba (makaronizmas). 

Karaliaus valdžios bepaliko tik šešėlis; nes ir kuo 
galėjo būti karaliaus valdžia tame krašte, kuris vadi- 
nosi respublika. Kariuomenės skaičius sumažinta iki 


209 


Maironio Raštai 14 


24 tūkstančių: 18.000 lenkų ir 6.000 lietuvių. Didžiau- | 
siai netvarkai pateisiati buvo sugalvota, kad tokia 
iširusi valstybė, nebūdama kaimynams pavojinga, niekam 
nerūpėsianti, niekam nepastosianti kelio (Polska nie- 
rządem stoi). 

Pamatinė valstybės tvarkymo klaida buvo perdi- 
delis bajorų ir didikų luomų įsigalėjimas, nuskriaudžiant 
ne tik valstiečius ir miestelėnus, bet ir karaliaus valdžią. 
Bajorija, arba tikriau sakant didikai, pasisavino visas 
teises, nenorėdami eiti jokių pareigų. Seimuose ir bal- 
savimuose žemesnioji bajorija, tiesa, buvo laikoma lygia 
su didikais, bet faktinai pareidama nuo didžiūnų ir. 
tarnaudama jųjų dvaruose, balsuodavo taip, kaip kad 
norėdavo didikai. 

Karaliaus valdžiai bepalikus tiktai tuščiu be prasmės 
žodžiu, bemaž išnyko ir vykdomoji valdžia: įei seimo 
ar apskričių seimeliai kada ką ir nutardavo, tai pla- 
čiausiai viešpataujant „liberum veto“, nebuvo kam tų 
nutarimų vykdyti, nes bajoro negalima buvo varu 
versti. Teismo nusprendimai dažniausiai būdavo vyk- 
domi privatine prievarta, užpuolant (najazdy). 


Pridrikas Augustas III, 1734—1763. 


Mirus Augustui II, visuotinasis Varšuvos seimas 
buvo išrinkęs Stanislovą Leščinskį karaliumi, kursai 
gyveno ištremtas Prancuzijoje ir buvo įgijęs didžią 
lenkų simpatiją, rūpindamasis Lenkų padėtimi ir glo- 
bodamas jųjų išeivius. Buvo tai mokytas ir kilnių 
norų vyras. 

Tačiau Austrai ir Rusai pareikalavo, kad karaliumi 
būtų paskirtas Augusto II sūnus, Augustas III, ir Lie- 
tuva-Lenkai nusileido. Rūsų carienė Katrė II laikė savo 
kariuomenę Lenkuose ir čia šeimininkavo nevaržoma, 


210 


kišdamasi į visus karalystės reikalus, o Kurše sodino, 
ką norėjo į hercogus. 

Augustas III nekariavo jokių karų, bet jo valstybė 
buvo kaip kokie užeinamieji namai, kuriuose kaimynai 
darė, kas kam patiko, kaip savo namie, nesiklausdami 
šeimininko. Rusai kariavo sų Turkais, ir Rusų kariuo- 
menė, nieko nesiklausus, ėjo per Lenkus ir čia maitinosi, 
Ta pati Rusų kariuomenė, kariaudama su Prūsų kara- 
liumi Pridriku II (1757 m.), ėjo sauvališkai per Lietuvą 
ir ją pakeliu naikino, kaip priešų šalį. Pats Pridrikas II 
rinkosi Lietuvoj-Lenkuose kariuomenės ir maisto per 
prievartą, ėmė net mokesčius nuo gyventojų, o mūsų 
respublika net žodžio prieš tarti nedrįso. 

Augusto III laikas tai valstybės užmirimo bei susmu- 
kimo apogiejus. Pats silpno ir sunkaus būdo, Augustas 
leido laiką medžioklėms ir puotoms, maža tesirūpin- 
damas karalystės tvarka, pavesdamas visus josios rei- 
kalus savo mylimam ministeriui Bryliui (Brühl), kurs 
turėjo begalinį karoliaus pasitikėjimą, bet visų buvo 
nekenčiamas. Tamsybė, girtavimas ir paleistuvystė vieš- 
patavo karalystėje nekliudomai, pasiekę augščiausią 
laipsnį. 

Tačiau viešpataujant Augustui III, galima pasergėti 
ir kai kurių rods dar silpnų naujo aigimimo reiškinių. 
Stanislovas Konarskis pijoras raštais ir gyvu žodžiu 
nemaža prisideda prie geresnio mokyklų sutvarkymo ir 
jaunuomenės auklėjimo. Prieš Konarskį ir pijorus sukyla 
įezavitai, kurie iki šiolei laikė savo rankose mokyklas; 
jųjų varžytinės sužadina jų tarpe nemaža miegančių 
įėgų ir talentų. 

Jezavitai, ypačiai Stepo Batorio ir Zigmunto IV 
globojami, buvo paėmę į savo rankas bemaž visą 
augštesnįjį apšvietimą; nes patiems bajorams žmonės 
šviesti maža terūpėjo. Jezavitai buvo įsisteigę savo 


211 


gimnazijas-kolegijas Polocke, Rygoje, Gardine, Kra- 
žiuose (1626 m.), Dinaburge-Dvinske, Kaune (1624 m.) 
ir gerokai pasidarbavo, šviesdami šalį. 

Bet ilgainiui ėmė įezavitai apsileisti ir atsilikti nuo 
gyvenimo. Jų penkių klasių gimnazijose buvo mokoma 
daugiau teorijos mokslų: lotynų, graikų, iš dalies 
prancūzų ir vokiečių kalbų, visuotinosios istorijos, iš- 
kalbos retorikos, geografijos; kai kuriose kolegijose dar 
filosofijos ir teologijos. 

Pijorai gimnazijose įvedė septynias klases, padidin- 
dami valandų skaičių matematikai, gamtos mokslams, 
istorijai; rūpinosi daugiau praktiškaisiais dalykais. 

Tačiau pijorams nelengva buvo varžytis su jeza- 
vitais; tie daugiau turėjo ir išteklių ir mokytų vyrų. Jų 
ir pačių buvo nemaža. Augustui III pradedant valdyti, 
Lietuvos krašte (provincijoje) jųjų buvo 1144; pijorų 
gi, karaliaus Vladislovo pirmą kartą 1657 m. parga- 
bentų, dabar buvo tik apie 200. Ilgainiui jie atidarė 
savo gimnazijas Vilniuje, Geranainiuose, Ukmergėje, 
Želvoje, Reseiniuose, Panevėžy. 

Vyskupai ir kai kurie didikai (Valavičius, Pocius, 
Povilas Sapiega, Karolis Katkevičius) pergabeno į Lie- 
tuvą ir kitų vienuolių: bernardinų, domininkonių, kar- 
melitų, kurie irgi turėjo įsisteigę savo augštesniųjų 
mokyklų. 

Pradžios mokyklos, vyskupams liepiant, buvo stei- 
giamos prie bažnyčių ir prižiūrimos vietos kunigų. 
Visose vienuolių mokyklose buvo mokoma dovanai. 
Tiesa, po karų su Žuvėdais mokyklų skaičius žymiai 
buvo mažtelėjęs, bet ilgainiui, ypač viešpataujant Sta- 
nislovui Augustui, ėmė vėliai kilti. 

Bet ne vien tik mokyklų steigimu rūpintasi. Zalus- 
kiai, Krokuvos ir Kijevo vyskupai, naudingai pasidar- 
bavo, kurdami senų knygų ir renkraščių rinkinius - 


212 


knygynus. Čartoriskių ir Šaniauskių namuose ne vienas 
rasdavo dvasios pastiprinimo ir pažadinimo darbuotis 
"Lenkų tėvynės naudai. 

Tiktai darbuotojų tarpe nebuvo nuomonių vieno- 
dumo ir sutarties: Radvilos ir Potockiai norėjo valsty- 
bės vairą ir visą valdžios aparatą palikti, kaip buvo 
lig šiolei, ponų rankose, kiti gi, kaip kad Cartoriskiai 
rūpinosi daugiau pakelti karaliaus autoritą (orumą) ir 
įojo rankose sukoncentruoti visą valdžią, kad apsaugotų 
valstybę nuo iširimo ir netvarkos. 


Stanislovas Augustas IV Poniatauskas. 


Stanislovas Aug. Poniatauskas, artimas Čartoriskių 
giminaitis, išrinkta karaliumi, liepiant Rusų carienei 
Kotrinai II ir paremiant Prūsų karaliui. Būdamas Len- 
kų pasiuntiniu Petrapily, Poniatauskas patiko Rusų 
carienei, ir toji, turėdama Varšuvoje per savo pasiuntinį 
begalinę įtaką, liepė seimui išrinkti Stanislovą Augustą, 
būdama tikra, kad tuomet visą Lenkų vairą paims į 
savo rankas. 

Poniatauskas teturėjo 32 metus amžiaus, buvo gana 
mokytas vyras, švelnus, gerų norų, bet lengvo būdo ir 
neaugštos doros. į 

Rusų carienė nuo to laiko pradeda kištis į visus 
svarbesnius Lenkų valstybės reikalus. Pirmiausia jinai 
pareikalavo, kad Lietuvoj - Lenkuose stačiatikiai ir 
protestantai būtų sulyginti teisėmis su katalikais ir tuo 
būdu išrištas vadinamas disidentų klausimas. 

Radomske susirinkusi konfederacija, Nesvyžo Rad- 
vilai Karoliui maršalkai pirmininkaujant, carienės rei- 
kalavimus pripažino už teisingus. Bet stačiatikių Lie- 
tuvoj - Lenkuose buvo nedaug: dauguma buvo ar uniją 
priėmę, ar stačiai virtę katalikais; tik Mogiliavo vys- 


213 


kupijoje buvo pasilikę stačiatikių. Bet carienei ne reli- 
gijos globa rūpėjo, tik noras ir proga šeiminiakauti 
irstančioje valstybėje. 

Čartoriskiai, iš pradžių carienės remiami, mėgino pa- 
daryti kai kurias naudingas valstybei reformas: panaikinti 
nelaimingą „liberum veto“, žudantį valstybę ir ją ati- 
duodantį į parsidavėlių - rėksnių vergovę, bent kiek 

" pagerinti ir suminkštinti baudžiauninkų padėti, kuri 
nuo 1573 m. atidavė valstiečius visiškai bajorų sau- 
valiai ir slėgė juos, išskiriant karališkus ir kuniginius 
baudžiauninkus, sunkiau kaip vakarų Europoje. Čarto- 
riskiai troško sustiprinti ir karaliaus valdžią. 

Bet carienė greit suprato, kad Čartoriskiai nori 
savarankiškai, be jos vadovavimo, pravesti naudingų 
valstybei atmainų, ją sutvarkyti ir paliuosuoti nuo sveti- 
mos nepageidaujamos globos, todel ir atsisakė jas 
remti, net tiesiog stengėsi palaikyti respublikos suirutę. 
Nesunku buvo prieš naujas atmainas sukelti ir tamsi 
žemesnėji bajorija. 

Seimas 1768 metais atėmė bajorams teisę bausti 
prasikaltusius baudžiauninkus mirtimi, bet teisti ir plakti 
negynė. Tačiau kai tame pačiame seime buvo pasiūlyta 
duoti kai kurių kitų palengvinimų baudžiauninkams, 
tai seimas uždraudė net kelti kada nors tokius klausi- 
mus seime. 

Rods pasitaiko atskirų atsitikimų švelnesnio didikų 
elgimosi su valstiečiais, kaip kad kun. P. Ksavero 
Bžostausko, ar Jokimo Litavoro Kreptavičiaus, kurie 
savo valstiečius paleido nuo baudžiavos; bet panašūs 
reiškiniai labai reti. Bendrai imant, XVIII amžiuje 
valstiečių padėtis buvo Lietuvoje dar labai sunki, nors 
vakarų Europoje jie buvo susilaukę žymių naštos pa- 
lengvinimų. 

Carienės Kotrinos II kišimasis į Lietuvos - Lenkų 


214 


M 


reikalus galų gale įkyrėjo kai kuriems patriotams. 
Prieš Radomsko konfederaciją protestuoti susikūrė ke- 
lios kitos konfederacijos. Jų geriausioji, prie kurios 
prisiplakė ilgainiui visos kitos, buvo Baro konfederacija, 

Tos Baro konfederacijos didžiausi veikėjai buvo 
Pulauskiai ir Adomas Krasinskis, Kamienčiaus vysku- 
pas.  Konfederantai mėgino paimti į nelaisvę ir patį 
karalių, kad priverstų jį prisidėti prie konfederacijos, 
bet tai nepasisekė: suvienytos karaliaus ir carienės 
kariuomenės išblaškė konfederantus. 

Didesnei mūsų respublikos nelaimei Ukrainoj kilo 
kazokų maištas, kuriam vadovavo Maksimas Železnia- 
kas. Humanės miesto gyventojai buvo išpjauti. 

Carienė Katrė II, pasinaudodama ta suirute, užėmė 
savo kariuomene kraštus anapus Dauguvos ir Berezinos: 
Polocką, Vitebską, Mogiliavą, Mscislavą. Austrai 
užėmė Galiciją, Prūsų karalius: vadinamuosius karališ- 
kus Prūsus, be Dansko ir Torno, ir net dalį grynųjų 
Lenkų iki Notecos upės. Tuo būdu įvyko pirmasis 
Lietuvių - Lenkų respublikos padalijimas (1772 m.). 

Tuo pirmuoju mūsų respublikos padalijimu buvo 
atimta jai keturi milijonai su viršumi gyventojų. Bepa- 
liko apie 8 mil., Lietuvoj ne visai trys milijonai, 
„Liberum veto“ buvo sugrąžinta, karaliaus valdžia, 
kaip anuomet, susiaurinta; vykdomajai valdžiai išrinkta 
36 vyrų taryba, kuriai karalius buvo tik pirmininkų; 
kariuomenė sumažinta iki 30.000. 

Po pirmojo smarkaus Lietuvos- Lenkų respublikos 
"apdraskymo, šalis ima susiprasti ir busti iš miego, 
Pats karalius pradeda rimčiau rūpintis valstybės reika- 
lais; mokslai kyla; atsiranda nemaža vyrų, kurie su- 
pranta padėties rimtumą ir susirūpina tautos reikalais, 

Iždas gausėja; praplatinti prekybai kai kurios upės 
suvedamos perkasais (Oginskio kanalas); įkuriama ka- 


215. 


rininkų mokykla, įsteigta patrankų dirbtuvių. Jaunuo- 
menė auklėjama mylėti tėvynę. Tačiau netrūko ir šalies 
pardavikų, Rusų pinigais apmokamų. 

Reformų šalininkai, pasinaudodami tuo, kad Rusų 
carienė kariavo tuomet su Turkais ir Žuvėdais, nutarė 
įvesti kai kurias pamatines tvarkos aimainas krašto 
gerovei ir nusikratyti įkyrios Rusų globos. Buvo su- 
šauktas 1788 m., kaip paprastai seimas, bet jisai trūko 
nepaprastai ilgai: ketverius metus, ir daug jame buvo 
pa laryta naudingų reformų. 


Rusų carienė, pasisavinusi globėjos vaidmenį ir 
kaip tvarkos palaikytoja, prieš tas atmainas per savo 
pasiuntinį Varšuvoje užprotestavo, bet kariaudama su 
Turkais, savo protesto negalėjo paremti jėga; o Prūsų 
karaliaus pasiuntinys Varšuvoj veidmainingai įtikino 
seimą, būsią naudinga su juo padaryti sutartis, kuri ir 
įvyko tikrai. 

Rūsų ir Austrų kariuomenės buvo tuomet priverstos 
išeiti iš Lietuvos - Lenkų respublikos ribų. Seimas, 
prirengęs naują konstituciją ir numatydamas nemaža 
jai priešininkų, pasinaudojo tuo, kad jos priešų dau- 
guma išsivažinėjo Velykų šventėms, paskelbė ją gegu- 
žės 3 dieną 1791 m. 

Tąja konstitucija seimui buvo palikta leisti įstaty- 
mai, karaliui ir jojo ministeriams visa vykdomoji val- 
džia. Liberum veto panaikinta; kariuomenės skaičius 
nustatyta 100.000; miestelėnams buvo suteikta teisė 
turėti net seime savo atstovą. Valstiečiams rods nebuvo 
suteikta tuo tarpu teisių, tik pažadėta didesnė globa. 
Stanislovui Augustui mirus ir išrinkus naują karalių nu- 
tarta jo giminę paskelbti viešpataujančia ir paveldėjančia 
Lietuvos - Lenkų sostą. Konfederacijas, privatiniu suma- 
nymu šaukiamas, nutarta buvo esant nereikalingas ir 


216 


1 


kenksmingas. Vis delto konfederacija atgimė ir tai 
anksčiau nekaip kad buvo tikėtasi. 

Aršiausieji naujosios konstitucijos priešai, Ukrainos di- 
dikai Ščensnas Potockis, Ksaveras Branickis ir Severinas 
Rzevuskis, sušaukę Targovicose konfederaciją, kreipėsi 
įRusų carienę Katrę II, prašydami jos pagalbos apginti 
savo laisvėms. Rusų kariuomenė tuojau įžengė į Lie- 
tuvos - Lenkų kraštą. Prūsų karalius, neseniai padaręs 
Varšuvoje su Lenkais sutartį, ne tiktai kad josios ne- 
paisė, bet ir pats susidėjo su Rusais. 

Lietuvių - Lenkų kariuomenci vadovavo Juozas Po- 
niatauskas ir Kasciuška, Juodu mėgino sulaikyti rusų 
kariuomenę, bet ties Dubenka buvo nugalėtu. Karalius 
Stanislovas Augustas patsai buvo priverstas pristoti 
prie Tarkovicos šalininkų, o rusų kariuomenė įčio į 
Varšuvą. Žymesnieji ksrininkai ir naujosios konstitucijos 
šalininkai buvo priversti bėgti į užsienį. 

Įvyko antrasis Lietuvos -Lenkų respublikos padali 
jimas 1793 m. Rasai užėmė Voluinę, Podolę, Kuršą 
ir Lietuvą iki Nasvyžiaus bei Pinsko. Prūsams teko 
vadinamieji Didieji Lenkai su Poziane ir Danskas su 
Tornu. Austrai tame padalijime nedalyvavo. 

Tam mūsų respublikos padalijimui patvirtinti buvo 
sušauktas Gardine seimas, kursai, neišdrįsdamas nei 
protestuoti, nei pritarti, klausimą išsprendė tylėdamas. 
Kariuomenės skaičius buvo s i1mažinta Lietuvai iki 6!/ə 
tūkstančių, Lenkams iki 8!/ə tūkstančių kareivių. 

Tokio tėvynės pažeminimo ir tokios skriaudos lie- 
tuviai ir lenkai negalėjo pakęsti. Visi griebėsi ginklo 
gelbėti skęstančio: tėvynės. Buvo tokių, kurie visą 
turtą paaukojo karo reikalams; tačiau buvo pervėlu, 
ir po antrojo sudraskymo Lietuva bei Lenkai teišsilaikė 
nepriklausomą valstybę vos keletą mėnesių. 


217 


Krokuvoje buvo paskelbtas sukilimas, ir generolas 
Tadas Kasciuška pašaukta vyriausiuoju vadu bei virši- 
ninku. Tasai išleido atsišaukimą lietuviškai ir lenkiškai, 
kuriame valstiečiams pažadėjo asmens laisvę, sumažino 
lažo (baudžiavos) dienas už žemę ir uždraudė ponams 
atiminėti iš valstiečių žemę, jei jie atlieka savo prievo- 
les. Tuo būdu Kosciuška norėjo pritraukti daugiau 
šalininkų prie visuotinojo sukilimo. 

Trūkstant ginklų, buvo liepta ginkluotis ietimis 
ir dalgiais. Į valstiečius, kurie iki šiolei buvo laikomi 
tamsumoje ir visai nedalyvavo politikos gyvenime, tasai 
Kasciuškos atsišaukimas, rodos, gyviau neatsiliepė ir | 
jo pažadėjimai taip ir paliko tuščiu raštu. 

Kariuomenės, nors silpnai apginkluotos, buvo su- 
rinkta iki 70.000. Kovos pradžia nepavyko: Austrai 
užėmė Krokuvą, Rusai su Prūsais apsiautė Varšuvą. 
Kasciuška iš visų pusių buvo apsuptas. Bet Dambraus:- 
kas, Madalinskis ir Manievskis sukelia vadinamuosius 
Didžiuosius Lenkus, pulkininkui Jasinskiui pavyksta 
išvaryti Rusų kariuomenė iš Vilniaus; apsiautę Varšuvą 
rusai priversti atsitraukti, Bet džiaugsmas buvo neilgas. 

Nauja Rusų kariuomenė, Suvorovo vedama, įeina 
į Lietuvą - Lenkus ir, aplenkusi Brastą, skuba susivie- 
nyti su antruoju Rusų vadu Fersenu. Kasciuška, norė- 
damas jai kelią pastoti, apsikasa ties Maciejovicais, 
liepdamas generolui Pominskiui ateiti į pagalbą. 

Bet Pominskis pakeliui -užgaišta ir pasivėlina į 
mūšį.  Kasciuška, teturėdamas tik 8.000 kariuomenės, 
buvo nuveiktas, sužeistas ir pateko į nelaisvę. Suvo- 
rovas įsilaužė į Varšuvą; Lenkų kariuomenė ties Kons- 
kiu padėjo ginklus. Įvyko trečiasis ir paskutinysis mū- 
sų respublikos pasidalijimas 1795 metais. 

Stanislovas Augustas buvo priverstas išsižadėti 
karaliaus sosto ir, išvežtas į Petrapilį, ten 1798 metais 


218 


mirė. Rusai pasiėmė didesniąją dalį grynos? Lietuvos 
iki Nemuno su Kaunu, Vilnium ir Gardinu. Austrams 
teko Krokuva su Liublinu iki Būgo; Prūsai užgriebė 
dalį Lietuvos kairiąją Nemuno pusę, vadinamą Suval- 
kiją ir likusią Lenkų dalį su Varšuva. 

Rusai per tris kartus, pasidalindami užgriebė 6!/; 
milijonus gyventojų, Prūsai tris ir Austrai keturius 
milijonus. Nuo to laiko Lietuva ir Lenkai iki 1918 m. 
nustojo gyvavusios kaipo savarankės valstybės. 


219 


Mažoji Lietuva. 


Mažoji Lietuva, siekianti vakaruose Deimės, Prieg- 
liaus, Auksinės ir Galdapo ežero, įau XIII amžiuje kartu 
su senovės Prūsais pateko kryžiuočių ordenui. Vytautas 
Did., aivadavęs nuo kryžiuočių Žemaičius po mūšio 
ties Žalgiriu, vis delto dešinėsės žemutinės panemunės 
nuo Smalininkų iki Palangos neatsiėmė. Buvo atsiėmęs 
tik Palangą ir jos uostą Šventosios žiotyse, paskui 
Žuvėdų 1701 m. per kerštą užverstą akmenimis. 

Senovės Prūsų ir Mažosios Lietuvos sostinė kry- 
žiuočių laikais buvo Marienburgas. Bet Kazimierui ka- 
raliui Prūsų dalį užkariavus ir prijungus prie Lenkų 
valstybės, sostinė 1457 m. iš Marienburgo perkelta į 
Karaliaučių. 

Albertas Hohencolernas, paskutinysis kryžiuočių 
magistras, priėmęs 1525 m. Liuterio tikėjimą viso 
krašto gyventojus privertė likti protestantais. XVII 
amžiaus pradžioje Mažoji Lietuva atiteko antrajai Ho- 
hencolernų linijai viešpatavusiai Brandenburge. 

Trisdešimties metų karas (1618 — 1648), paskui 
Karolis Gustavas, Žuvėdų karalius, kariaudamas prieš 
Lietuvos - Lenkų respubliką, Maskolių vadas Kovanskis 
su kazokais, galop marai ir badas kilę 1709 — 1711, 
baisiausiai sunaikino kraštą: Mažojoje Lietuvoje žuvę 
apie 150 tūkstančių žmonių. Daug sodžių apie Įsrutę, 
Gumbinę, Ragainę likę visai tuščių. Į tas tuščias vie- 
tas XVIII amž. atvyko kolonistai iš kitų šalių: arijonai 


220 


(1660 m.) iš Lenkų išvyti, hugenotai (1685 m.) iš 
Prancuzijos, škotai iš Anglijos; bet ypač daug buvo Prič- 
kaus Viliaus atgabenta vokiečių nuo Zalcburgo. 

Pričkus (Pridrikas) Hohencolernas 1701 m. Kara- 
liaučiuje apsivainikavo pirmuoju Prūsų karaliumi. Jisai 
buvo gana palankus lietuviams. Tačiau tikru ir suma- 
niu Prūsų tvarkytoju buvo Pričkus Vilius (1713—1740) 
Jisai rūpinosi ir ūkio pagerinimu, duodamas smulkiau- 
sius nurodymus vokiškoje bei lietuviškoje kalboje, 
gabeno į tuščias vietas naujakurius, steigė liaudies 
mokyklas. Lietuviški Biblijos vertimai ir kitos dvasinės 
knygos, berods protestantizmui platinti, buvo jo rūpes- 
čiu ir jo pinigais spausdinami ir leidžiami. 

Pirmieii tautiško susipratimo žingsniai Mažoje Lie- 
tuvoje pasireiškė jau XVI amžiuje. Rapagelionis, Maž- 
vydas, Bredkūnas pirmieji mėgina spausdinti ir platinti 
lietuviškas knygas. Pričkus Vilius 1723 m. įkūrė Ka- 
raliaučiuje prie universiteto lietuvišką seminariją, kur 
paskui mokėsi mūsų didis poėta Kristijonas Duonelaitis 
(1714—1780), joje mokytojavo lietuviškos kalbos mylė- 
tojai tėvas ir sūnus Ruigiai, mokėsi Milkė, 1790 m. 
išvertęs vokiškai kai kurias lietuvių dainas, nurodyda- 
mas jųjų grožybę. XIX amž. pradžioje čia rektoriavo 
mokytas filozofijos ir teologijos daktaras Rėza (f 1840 
m.), atspausdinęs atrastus Duonelaičio veikalų rankraš- 
čius ir surinkęs nemaža lietuviškų dainų. Jo įpėdinis 
ir mokinys buvo Pridrikas Kuršaitis (1806—1884), 
garsus lietuvių kalbos žinovas, išleidęs jos gramatiką 
ir platų lietuviškai vokišką žodyną. 

1795 metais, kaimynams galutinai pasidalijus Lietu- 
vos bei Lenkų respubliką, Prūsų karaliui pateko Lietu- 
vos dalis kairėje Nemuno pusėje, vadinamoji Suvalkija. 
Bet Napoleonui I sumušus Prūsus ir įvykus Tilžėje 
sutarčiai, toji Lietuvos dalis atiteko vadinamajai Var- 


221 


šuvos kunigaikštijai ir ten buvo tuomet įvestas civilinis 
Napoleono Kodeksas. 

Prūsų karalius Pridrikas Vilius III 1807 m. buvo 
ketinęs įsteigti lietuvių vaikams stipendijas, kad moks- 
lus išėję galėtų būti vietos valdininkais, mokančiais 
lietuviškai. Bet jojo sumanymas nebuvo įvykdytas. 
Tat įvykdė 1844 m. Pridrikas Vilius IV, paskyręs lie- 
tuvių vaikams 12 stipendijų, kad jų šeši pabaigę moks- 
lus taptų pastoriais, o kiti šeši valdininkais, mokančiais 
lietuviškai susikalbėti su vietos gyventojais. 

Kai tautiškasis susipratimas nuo XIX amž. pusės 
ėmė atgyti ne tik atskirų lietuvių tarpe, bet ir plates- 
niuose liaudies sluogsniuose, Prūsų valdžia, ypač nuo 
Bismarko laikų, pradėjo žiūrėti į lietuvius nepasitikė- 
dama ir varžyti jųjų kalbą. Valdžios įstaigose ir mo- 
kyklose buvo tepripažinta vien vokiečių kalba (1876 m.). 
Lietuviškai buvo leista tik religiją dėstyti ir tiktai ten, 
kur lietuvių vaikų būdavo dauguma. 

Prieš tokius kalbos varžymus lietuviai siuntinėjo 
viešpačiui karaliui prašymus ir parlamentui protestus, 
bet tie ne ką tegelbėjo. 

Tautos susipratimas vis delto augo. Nuo 1848 m. 
pradėta leisti pirmasis Prūsų lietuvių laikraštis „Kelei- 
vis“; čia nuo 1882 m. pradėjo eiti ir pirmasis augštai- 
čių lietuvių laikraštis „Aušra“. Čia buvo įsteigta 1885 
m. pirmoji lietuviška mokslo draugija „Birutė“. 

Galop 1898 metais lietuviai čia savo balsais išrinko 
pirmą lietuvį atstovą Smalakį į bendrą Vokiečių parla- 
mentą ir 1903 m. pastorių Gaigalaitį atstovu į Prūsų 
seimą. 

Lietuvių skaičius bent oficialiai paskesniais laikais 
Mažojoje Lietuvoje (Prūsuose) žymiai sumažėjo, jei 
palyginsime 1848 m. ir 1878 m. Prieš pat paskutinįjį 


222 


didįjį karą oficialiai lietuvių Mažoje Lietuvoje buvę 
tik apie 100.000. l 

Versalės taika 1919 m., iš pradžių ketinusi visą 
Mažąją Lietuvą, visą dešinį Priegliaus šoną atskirti 
nuo Vokietijos, per mūsų diplomatų kaltę galų gale 
atskyrė tik dešinę žemutinę panemunę su Klaipėda ir 
Šilute, pavesdama tą plotą laikinai valdyti prancūzams. 
Lietuviai nesulaukdami prancūzų šeimininkavimo galo, 
1922 sukilo prieš įkyrėjusius naujus šeimininkus, juos 
išvarė ginklu ir pasiskelbė prisijungią prie Didžiosios 
Lietuvos. Vadinamoji Europos Santarvė galop susi- 
taikė su įvykusiu faktu, tiktai išderėjo atskirtajai nuo 
Vokietijos Mažajai Lietuvai autonomines teises. 


Rytų Lietuva 1795—1918 m. 


Katrė II. Visos Lietuvos žemės, prijungtos prie Rusų 
per paskutinį jos suskaldymą 1795 metais, buvo pada- 
lytos į dvi guberniji — Vilniaus ir Slonimo —ir paves- 
tos valdyti gubernatoriams. Prie Vilniaus gubernijos, 
pavadintos lietuviškąja, priskirta Kaunas, Gardinas, 
Vilnius —- žemės daugumoje grynai lietuvių apgyventos; 
tik Lydos apskritis prijungta prie gudiškosios Slonimo 
gubernijos. 

Lietuvai patekus Rusų carienės Katrės II valdžion, 
žymiai pablogėjo ir valstiečių baudžiauninkų ir katali- 
kų bažnyčios padėtis, nesakant apie unitus, kurie buvo 
tiesiog persekiojami ir verčiami į pravoslaviją. 

Valstiečių baudžiava Rusuos buvo tuomet dar sun- 
kesnė negu Lietuvoje. Dabar lietuviai baudžiauninkai 
buvo sulyginti su rusais baudžiauninkais. Ypač pablo- 
gėjo karališkųjų ir bažnytinių žemių baudžiauninkų 


223 


padėtis, kadangi karališkosios ir daug bažnytinių žemių 
Katrės II išdalyta rusų generolams ir augštiesiems val- 
" dininkams. 

Pablogėjo ir katalikų bažnyčios padėtis: vyskupams 
buvo uždrausta laisvai susisiekti su Romos papa; vis- 
kas turėjo eiti per rusų valdžios kontrolę. Vienuoly- 
nams neleista susirašinėti su savo viršininkais, esančiais 
užsieny. Nemaža bažnyčios turtų iždui paimta, ar 
išdalyta generolams.  Unitų vyskupijos liko panaikintos; 
bepaliko tik Polocko vyskupija. 

Pradėjusi rusinimo darbą užgrobtoje Lietuvoje, Katrė 
beabejo būtų ir mokyklas kitaip joje sutvarkiusi, tik staiga 
(1796 m.) mirtis Lietuvą nuo to išgelbėjo. Mokyklos 
paliko kaip buvusios. 

Jezavitų ordenas 1773 metais buvo panaikintas. Jo 
turtai ir mokyklos atiduota vadinamajai Edukacinei 
(Auklėjamajai) Komisijai, kuri nemaža turtų išaikvojo, 
perpigiai ir netiksliai juos pardavinėdama; bet vis delto 
nemaža jų dalis buvo sunaudota švietimo reikalams. 

Pačios mokyklos buvo kitaip sutvarkytos, įgavo 
daugiau valstybinį pobūdį ir mokslai įose buvo imta 
dėstyti lenkiškai, ne lotyniškai, kaip kad pirma. Žymes- 
nės mokyklos tuomet buvo Vilniuje, Kaltinėnuose, 
Lydoje, Merkinėje, Gardine, Kaune, Vilkmergėje, Traš- 
kūnuose, Panevėžy, Dotnavoje, Raseiniuose, Kražiuose, 
Padubysy, Telšiuose. 

Teismuose palikta Lietuvos Statutas ne tiktai lie- 
tuviškoje gubernijoje, bet ir Gudų krašte ir net Ūkrai- 
noje. i 

Povilas I ir Aleksandras I. Katrei II carienei mi- 
rus, prijungtoje prie Rusų Lietuvos daly gyventojų 
padètis bent kiek pagerėjo, valdant jos įpėdiniams 
Povilui I ir Aleksandrui I. Unijos naikinimą jie sustabdė; 


224 


vietos bajorai galėjo rinktis į apskričių seimelius ir 
ten skirti sau valdininkus. 

Buvusioji Vilniuje įezavitų akademija, Edukacinės 
Komisijos pertaisyta į vyriausiąją Lietuvos mokyklą, 
už Aleksandro I: buvo praplatinta į lenkišką universi- 
tetą, kuriam buvo pavestos visos Lietuvos mokyklos 
globoti ir valdyti. Tasai universitetas buvo gana gerai 
aprūpintas ir labai sulenkino Lietuvą. 

Bet iš to universiteto mokinių išėjo ir lietuviškos 
pakraipos veikėjų bei rašytojų. Jų vieni buvo dar „gente 
lituani, natione poloni“, kaip kad poėta Mickevičius, 
istorikai Teod. Norbutas, pralotas Bauža (Bohušas), 
kiti jau visai lietuviškų pažiūrų, kaip antai vysk. J. A. 
Giedraitis, vysk. M. Valančius (1801—1875), istorikas 
Simanas Daukantas (1793—1864), kun. Stanevičius, kai 
kurį laiką buvęs profesorium prie Vilpiaus universiteto, 
Dijonizas Poška ir kiti. 

Napoleonui I įsteigus 1807 m. Varšuvos kunigaikš- 
tiją ir prijungus prie jos Suvalkiją, čia buvo baudžiava 
panaikinta, bet valstiečiai gavo tik asmens laisvę, o 
žemės negavo ir paliko vien nuomininkais. 

Lenkams gavus bent Varšuvos kunigaikštiją, Lietu- 
vos bajorai, vadovaujant kunigaikščiui Oginskiui, irgi 
davė prašymus Aleksandrui I, kad atsaivintų didžiąją 
Lietuvos kunigaikštiją Caras Aleksandras prašymą 
priėmė, net derėjosi, kuriomis sąlygomis tai įvykdyti, 
bet dalyką tęsė ir nieko nedarė. 

1812 m. karui prasidėjus, Napoleonas I paskelbė 
manifestą, kuriuo panaikino baudžiavą ir didžiojoj Lie- 
tuvoį, pažadėdamas jai ir politikos laisvę; tačiau Napo- 
leono žygiui nepasisekus, visi jojo pažadėjimai nuėjo 
niekais. i 

Pats Vilniaus universitetas, įtartas priešvalstybiniu 
sąmokslu, susilaukė kratų; studentų kuopelės buvo 


225 


Maironio Raštai 15 


uždraustos, kai kurie asmenys ištremti į Rusijos gilumą, 
universitetas suvaržytas griežtesne Rusų valdžios globa, 
o po 1831-jų metų lenkų maišto, dalimis iškeltas į 
Kijevą ir Karkovą su svarbesniais 'knygynais ir kitais 
turtais. Vilniuje buvo palikta tiktai augščiausioji dvasi- 
ninkų mokykla (Glówne Seminaryum). 1842 metais ir 
toji buvo perkelta į Petrapilį ir pavadinta R. K. Dva- 
siškoji Akademija. 

Mikalojus I, 1825—1855. Jau Aleksandro I vieš- 
patavimo gale prasidėjo didesnis varžymas ir lenkų ir 
lietuvių. Per Vienos kongresą (1815 m.) duotoji plati 
autonomija, Rusų carų globoj, Lenkų kunigaikštijai su 
Varšuvos sostine ir su prijungta Suvalkija, buvo pra- 
dėta varžyti, net mėginta atimti neva delto, kad Lenkai 
patys negalį išsimokėti skolų. 

Aleksandro I vietininkas jo brolis Kastantinas Varšu- 
voje ėmė gana sauvališkai elgtis ir kelti nepasitenkinimą. 
Bet ypač pradėjo griežtai varyti rusinimo sistemą Alek- 
sandro įpėdinis ir brolis Mikalojus I. O kadangi ir va- 
karų Europoje tuomet buvo neramumų — Prancūzai 
išvarė viešpataujančius Burbonus, Belgai sukilę atsiskyrė 
nuo Olandų, tai ir Lenkai pakėlė ginklą prieš Rusų 
vyriausybę 1830 m. 

Lenkų kariuomenės surinkta iki 75.000. Generolai 
Gelgudas ir Dembinskis, atsiųsti į Lietuvą, irgi mėgino 
sukelti platesnius sluogsnius. Tačiau čia maištas greitai 
buvo numalšintas. Rusų kariuomenė, generolo Paške- 
vičiaus vedama, paėmė Varšuvą. 

Lenkų autonomija buvo dabar visai panaikinta. 
Prasidėjo ir Lenkuose ir Lietuvoje sistematingas rusi- 
nimas. Daugybę dvarų vyriausybė bajorams atėmė, 
uždėjo kontribuciją. Lenkiškos mokyklos buvo uždary- 
tos, jų vietoje įsteigta rusiškų; bajorų savivaldybės 


226 


panaikinta, Lietuvoje valdininkais bent kiek svarbes- 
niais galėjo būti vien rusai; įstaigose įsiviešpatavo rusiš- 
ka kalba. 

Daug atimta turtų Bažnyčiai, daug uždaryta vienuo- 
lynų, unija 1839 m. visoj Lietuvoj visai panaikinta, 
unitai ir jų bažnyčios prijungta per prievartą prie sta- 
čiatikių cerkvės. Galop 1840 metais buvo atšaukta ir 
Lietuvos Statutas, į jo vietą atsistojo Rusų įstatymai, 

Tačiau valstiečių padėtis bent kiek pagerėjo. Jau 
Povilas I buvo ponams uždraudęs reikalauti iš valstie- 
šių daugiau darbo per 3 dienas savaitėje. Aleksandras I 
buvo leidęs, kas norėjo, ponams paleisti baudžiau- 
ninkus, bet be žemės. Kai kurie ponai, kaip antai 
Ignas Karpis, tikrai buvo savo valstiečiams suteikę 
Jaisvę. 

Kurše ir Livonijoje jau 1816 metais buvo įsakyta 
baudžiauninkus paleisti, bet irgi be žemės. Mikalojus I 
1837 m. valstiečiams suteikė bent šiokią tokią valsčių 
savivaldybę su savo teismais ir savo vyriausybe. 


Aleksandrai II ir II. Rusų carui Mikalojui pralai- 
mėjus ties Sievastopoliu karą su Turkais ir Prancūzais 
ir del tos priežasties nusinuodijus, jo sūnus Aleksandras II 
rusinimo politikos Lietuvoje nepakeitė, o po lenkme- 
čio 1863 m. pradėjo ją varyti vis aiškiau ir smarkiau, 
Priėjo prie to, jog lietuviams norėjo įbrukti net rusiš- 
kas raides, griežtai uždraudęs lotyniškąsias. 

Tačiau toks perdaug smarkus ir aiškus rusinimas 
kartu su didžiausiu varžymu ir persekiojimu Ka'alikų 
Bažnyčios, po priedanga josios atpalaidavimo nuo len- 
kiškosios neva politikos, vienus (Lietuvos didikus ir 
bajorus) dar daugiau pastumėjo į lenkų pusę, kitų — 
valstiečių lietuvių tarpe sužadino reakciją prieš rusini- 
mą bei pravoslaviją ir sukėlė tautiškąjį susipratimą. 


227 


Prie didesnio tautiško lietuvių tarpe susipratimo 
nemaža prisidėjo ir kita aplinkybė. Aleksandras II 1861 
metais, atleisdamas visoj Rusijoj nuo baudžiavos vals- 
tiečius ir aprūpinęs juos žeme su teise už ją išsimokėti 
ilgais metais, išrišo iš baudžiavos ir Lietuvos valstiečius, 
aprūpindamas juos išperkama per 49 1/; metų žeme 
geriau (gausiau) negu rusus valstiečius, norėdamas tuo 
būdu juos pritraukti simpatijomis prie Rusų valdžios 
ir išvaduoti nuo dvarponiu lenkų priklausomybės ir 
įtakos (divide et imperal). 

Tas paleidimas valstiečių iš baudžiavos padėjo tvirtą 
pamatą turtingesniam valstiečių luomui. O kadangi 
lietuvių kalba buvo užsilikusi bemaž vien tik po šiau- 
diniu valstiečio stogu, tai dabar, valstiečiui ekono- 
miškai pakilus, buvo nenoromis palengvinta apsišviesti 
ir tautiškai susiprasti. 

Aleksandras Ii 1881 m. buvo nužudytas. Jojo sūnus 
Aleksandras III rusinimo darbą ėmė varyti dar smarkiau: 
iš visų net žemiausių vyriausybės įstaigų pašalinta vie- 
tos valdininkai katalikai, o į jų vietas atsiųsti iš Rusų 
gilumos rusintojai (abrusiteliai) su aiškiai nustatyta rusi- 
nimo programa. 

Katalikų Bažnyčia buvo baisiausiai persekiojama; 
uždrausta net savo lėšomis taisyti bažnyčias, kryžius 
prie kelio statyti, kunigams be tam tikro leidimo išva- 
žiuoti iš savo parapijos net į artimiausius atlaidus, 
daug bažnyčių paversta į cerkves ar uždaryta, uždrausta 
viešai kalbėti lenkiškai, o teismuose bei mokyklose ir 
lietuviškai; katalikus moksleivius prievarta varyta į 
cerkves ir įsakyta melstis rusiškai; dar už Aleksandro II 
uždraudus visai bent ką spausdinti lotyniškomis rai- 
dėmis, dabar smarkiausia persekiojo ir iš žmonių plėšė 
žandarai maldaknyges, Prūsuose lotyniškomis raidėmis 
spausdinamas ir t. t. 


228 


Bet juo didesnis buvo iš Rusų caro spaudimas, juo 
didesnis kilo lietuvių tarpe tautos susipratimas. Kauno 
seminarijoje kunigai — Baranauskas, p:skui Jaunius, 
mokydami lietuviško kalbamokslio, auklėjo tautiškai 
susipratusių dvasininkų kartą; dr. Basanavičius, inž. 
Petras Vileišis, Mariampolėje Kriaučiunas ir daugel 
kitų pasaulininkų jaunuomenės tarpe gaivino tautos 
susipratimą. 

Prasideda akcija prieš uždraudimą vartoti lotyniškas 
raides lietuvių rašyboje. Ta akcija tiktai po 40 metų 
tepasiekia savo tiesioginį tikslą, bet labai daug prisi- 
deda prie tautos sužadinimo. 

1883 metais išeina Prūsuose „Aušra“, pirmas grynai 
lietuviškas laikraštis. Paskui ima eiti „Varpas“, „Apž- 
valga“ ir kiti. Vienkart spausdinama ir kitokių lietu- 
viškų raštų, dažniausia liaudies reikalams, bet pasirodo 
spaudoje ir rimtesnių veikalų. 

Kai rusų valdžiai įsikišant, buvo pradėta net Prū- 
suose varžyti lietuvių leidinius, kai kurie veiklesni vyrai, 
kaip antai kun. Burba, kun. Kaupas, dr. Jon. Šliupas, 
kun. Miliukas persikėlė į Ameriką, kur pirmųjų lietuvių 
kolonistų pradeda atsirasti nuo bado metų (1867 m.) 
ir kur ilgainiui persikelta iki 600 tūkstančių lietuvių, 
pastatydinta 107 savų bažnyčių, įsteigta mokyklų, drau- 
gijų, 1916 metais turėta jau 24 laikraščiai. 

Viešpataujant carui Mikalojui II kilo 1904 m. karas 
su Japonais, kursai Rusams pasibaigė nelaimingai. Rusų 
visuomenė to nelaimingo karo kaltę nuvertė ant caro 
autokrato ir ant savo biurokratijos. Prasidėjo neramu- 
mai, suirutė, Mikalojus caras, kad bent kiek visuomenę 
apramintų, buvo priverstas 1905 metais Spalių 17 d. 
išleisti manifestą, pažadėdamas įvesti konstituciją su 
žymiomis reformomis. 

Metais prieštai balandžio 24 d. panaikinta lietuviškai 


229 


lotyniškų raidžių vartojimo uždraudimas, išleista pirma- 
sis Rusuose lietuviškas laikraštis ir pradėta spausdinti 
ir kitokių lietuviškų raštų. Per 40 metų varžomas ir 
slopinamas lietuvių tautos judėjimas, dabar užtvankai 
išnykus, prasidėjo su nauju nepaprastu gaivumu. 

1905 m. lapkričio 22 dieną buvo sušaukta Vilniuje 
labai gausingas lietuvių susirinkimas (seimas), į kurį 
atvyko iš visų šalių iki 2.000 atstovų, ir čia buvo pa- 
reikalauta Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje, 
lietuviškų mokyklų ir vartojimo lietuviškos kalbos etnog- 
rafiškoje Lietuvoj. 

Nors rusų visuomenei bent kiek nurimus, pažadėtos 
pamatinės reformos nebuvo įvykdytos, išskyrus Dūmos 
sušaukimą, vis delto lietuvių tautos susipratimas ir judė- 
jimas ėjo stipryn. Buvo įsisteigta švietimo draugijų, 
kaip antai: Mokslo, šv. Kazimiero, Saulės, Ryto, Žiburio 
draugijos, atidaryta renkamomis aukomis pradžios mo- 
kyklų, kur mokslas buvo lietuviškai dėstomas, išleista 
nemaža leidinių gana rimto turinio. Po 10 metų nuo 
leidimo lietuviškai spausdinti jau buvo leidžiama 25 
laikraščiai, 

Rusų valdžia, pamačiusi, kaip sparčiai eina lietuvių 
tarpe tautos susipratimas, buvo pradėjusi iš naujo var- 
žyti ir lietuvių draugijas ir atidarytąsias lietuviškas 
mokyklas; o iš antros pusės pradėjo sistematingai 
kolonizuoti Lietuvą atėjūnais rusais, įsteigusi tam dalykui 
valstiečių banką; to banko pagalba supirkinėjo dvari- 
ninkų dvarus ir juos pusiau veltui dalydavo rusams 
pravoslavams, varžydama tuos dvarus pirkti vietos 
lietuviams. 

Bet nei nauji suvaržymai, nei Lietuvos kolonizavi- 
mas nepasiekė savo tikslo, nes tą pragaištingą darbą 
sukliudė iškilęs 1914 m. rugpjučio 1 d. pasaulinis, 
vadinamas didysis karas. 


230 


Lietuva vėl nepriklausoma. 


Iškilus Europoje Didžiajam karui, Lietuvos padėtis 
buvo baisi: įi pateko į patį karo sukurį, vidury kariau- 
jančių tarp savęs galingiausių Europos valstybių. Jai 
turėjo tekti pirmieji smūgiai, per ją turėjo pereiti 
kariaudamos ir viską griaudamos, naikindamos didžiau- 
sios kariuomenės. Ateity gi nebuvo matyti šviesesnės 
vilties, nes logingai sprendžiant, buvo tiktai tokia 
alternatyva: karą laimės arba Rusai — tuomet, kaip 
pergalėtojai, paims visą Lietuvą į savo geležines rankas, 
arba pergalės Vokietija, tuomet Lietuva, atitekusi jai, 
pasijus vokiečių vidury tarp Prūsų junkerių ir Pabaltjūrio 
baronų. 

Tačiau Dievo Apveizda kitaip lėmė. Lietuva tikrai 
buvo baisiausiai sunaikinta, išdeginta, vokiečių okupantų 
apiplėšta; bet ji atgavo, atstatė savo nepriklausomybę 
ir tai, ko nieks negalėjo anksčiau numatyti, ji tą ne- 
priklausomybę išsikariavo pati, puolant bolševikams ir 
vadinamiems bermontininkams, kliudant apsigynimą vo- 
kiečiams, lenkams, net prancūzams. 

Pasaulinis karas iš pradžių sekėsi vokiečiams ir jų 
talkininkams. Užėmę 1915 metais visą Lietuvą iki 
Dvinsko ir Pinsko, vokiečiai ją suspaudė geležinėmis 
replėmis ir per irejus metus traukė iš jos visus gyvy- 
bės syvus, apkrovė sunkiausiomis rekvizicijomis, už jas 
nieko bemaž nemokėdami, gaudė vyrus į darbo bata- 
lijonus, išsiųsdami juos į Vokietiją, iš kurios daugelis 


231 


nukankintų visai negrįžo, plėšė sauvališkai turtus, va= 
gonais ir automobiliais veždami į savo žemę, naikino 
be atodairos miškus, šalį užpylė specialiai dirbtais 
Lietuvai popieriniais pinigais (obostais), netekusiais 
paskui bent kokios vertės, paėmė į savo rankas visų 
pabėgėlių dvarus, užtraukdami ant jų skolas, pristeigė 
vokiškų mokyklų, uždraudė lietuviškus laikraščius, be 
specialaus leidimo gyveniojas negalėjo išeiti iš savo 
parapijos ar valsčiaus. 

Be to, atvirai skelbėsi ir laikraščiuos rimtai svarstė, 
karui pasibaigus, paimsią visus dvarus vokiškai kolo- 
nizacijai, sutraukdami į Lietuvą ir į Padauguvį vokiečius 
kolonistus iš Saratovo, Samaros, Simferopolio ir kitur. 

Tačiau 1917 metais Vokiečiai, ypač Amerikai susi- 
dėjus su jų priešais, ėmė susiprasti, galutinai karą 
vargiai belaimėsią. Tuomet, norėdami prie savęs pa- 
traukti okupuotąsias tautas, Lenkams davė lyg autono- 
mišką savivaldybą, žadėdami ateity nepriklausomybę 
Pavyslio kraštui nuo Rusų atimtam. 

Lietuvius irgi pradėjo vilioti neaiškiais pažadėjimais, 
o tuo tarpu leido jiems sušaukti 1917 metais rugsėjo 
18—23 d. Vilniuje konferenciją, kurioje dalyvavo su 
viršumi 200 atstovų iš visų luomų ir srovių. 

Ta Vilniaus konferencija nutarė, kad Lietuva turi 
sudaryti nepriklausomą valstybę etnografinėmis sienomis; 
nustatyti josios santykiams su kaimynų vaistybėmis 
turi būti sušaukta steigiamasis seimas; kaipo vykdoma- 
sis Lietuvos organas ir josios reiškėja buvo išrinkta 
Taryba iš 20 žmonių su kooptavimo teise. Žydai ir 
gudai į ją įėjo; lenkai atsisakė įoje dalyvauti. 

Ta Taryba, kurią greitu laiku pripažino ir užsienių 
lietuviai, iš pradžių taip buvo vokiečių okupantų suvar- 
žyta, jog nieko negalėjo veikti; buvo tik tuščia vokie- 
čiams iškaba prieš Europą. Vis delto ji 1918 m. va- 


232 


sario 16 d., anuliuodama pirma padarytą su Vokiečiais 
sutartį, pasiskelbė atstatanti Lietuvos valstybę su sos- 
tine Vilniuje, kurios valdymo formą nustatysiąs stei- 
giamasis seimas. 

Vokiečiai galop susiprato, karą pralaimėję, ir pa- 
prašė savo priešų derėtis del taikos. Tuo tarpu kįla 
Vokietijoje suirutė, jos laivynas, o paskui ir visa ka- 
riuomenė atsisako kariauti ir būriais grįžta savo valia 
iš okupuotų kraštų namo. Būriais apleisdami Lietuvą, 
vis delto ją trukdo organizuotis ir ginkluotis prieš 
naują slenkančią iš rytų bolševikų audrą. 

Nuvertę liberalią Kerenskio vyriausybę, nužudę carą 
ir Rusuose įsivyravę, bolševikai, Europos šmėkla, slenka 
iš rytų į bėgančių namo vokiečių vietą. Lietuviams 
nesuspėjus susitvarkyti, bolševikai pagrobia Vilnių, 
Panevėžį, Šiaulius, Telšius, galop Kedainius. Pirmojo 
Tarybos kabineto nariai išvažinėja į užsienį. 

Taryba su antruoju Myk. Sleževičiaus kabinetu, 
susispietusi Kaune, pradeda organizuotis, įaunuomenės 
būriai, net dvasinių mokyklų auklėtiniai savanoriai stoja 
į kariuomenės eiles ir nepaprastu pasiaukojimu bei 
drąsa ima stumti bolševikus, o paskui ir vadinamus 
bermontininkus iš Lietuvos. Pasinaudodami tuo, kad 
lietuviai kovoja su bolševikais, lenkai įsiskverbia pir- 
mieji į Vilnių, Lietuvos sostinę. 

Vargais negalais Taryba iššlavusi iš krašto bolše- 
vikų gaujas, išrenka laikinai valstybės prezidentą, grį- 
žusį iš užsienio, Tarybos pirmininką Ant. Smetoną, 
kursai 1920 m. gegužės 15 d. sušaukia Steigiamąjį 
seimą Kaune. Dabar Tarybai ir prezidentui atsisakius, 
paima į savo rankas valstybės vairą seimas, kurio ab- 
soliučią daugumą sudaro krikščionys demokratai, išrink- 
dami iš savo tarpo laikinu, o paskui ir tikru prezidentu 
seimo pirmininką Aleks. Stulginskį. 


233 


Seimas, dvejus metus posėdžiaudamas, išdirba tai- 
sykles žemės reformai ir sustato konstituciją (rugpjučio 
1 dn.), paskelbdamas Lietuvą nepriklausoma respublika. 

Su bolševikais galutinai buvo padaryta 1920 m. 
liepos 12 d. taikos sutartis, kuria Rusai pripažino Lie- 
tuvą nepriklausoma valstybe ir atsisakė nuo visų jos 
teisių. Siena pietuose buvo nustatyta — Gorodniankos, 
Sidros, Induros, Svisločies upeliai, Nemunas, rytuose 
— Berezinos upė, Molodečnos miestelis, Medžiolo ir 
Drujos ežerai. 

Atsipalaidojusi nuo bolševikų, Lietuva nieku būdu 
negalėjo susitarti su Lenkais, kurie kaip rusinus ir 
gudus, tai lygiai ir lietuvius norėjo pasigrobti. Kilo 
nesusipratimai, galop karas. Europos Santarvė, kraujo 
praliejimui išvengti, kelius kartus nustatinėjo jų tarpe 
demarkacijos linijas, bet Lenkai be atodairos jas laužė, 
kadangi Santarvė pasitenkindavo protestavusi vienais 
žodžiais. 

Galop lenkai su lietuviais buvo padarę Suvalkų 
sutartį nustatydami laikinai pietuose Merkinės — Bas- 
tūnų demarkacijos liniją, bet į trečią dieną po tos 
sutarties pasirašymo, lenkų generolas Želikauskas smurtu 
įsiveržė į Vilnių (Vilnius buvo neseniai bolševikų 
atimtas nuo lenkų ir lietuviams grąžintas) ir ėmė žy- 
giuoti gilyn į Lietuvą; tiktai ties Giedraičiais lietuvių 
sumuštas, buvo sulaikytas. Lenkai iš pradžių atsisaki- 
nėjo nuo Želikausko, tačiau jo užgrobtų plotų Lietuvai 
nesugrąžino, 

Versalės taika, 1919 m. įvykusi, Lietuvos padėties 
nenustatė, palikdama ją savo likimui. Kuomet Lietuva 
pati ėmė tvarkytis, Europos Santarvė berods pripažino 
patį Lietuvos egzistavimo faktą, bet ilgai atidėliojo 
pripažinti ją juridiniai (de jure), būtinai norėdama, 
ypač Prancūzija, vėl ją sujungti su Lenkais ir tuo būdu 


234 


tarp Rusų bolševikų ir Vokietijos sudaryti tvirtą galingą 
Lenkų valstybę. | 

Tačiau lietuviai, negalėdami užmiršti to, kaip Len- 
kai išnaudojo istoriškąją Liublino uniją, kaip ištautino 
ir sulenkino jųjų bajoriją, brukdami per prievartą savo 
kultūrą ir savo kalbą, kaip pačią Lietuvos valstybę 
buvo pavertę savo provincija, — visą tai atmindami, 
lietuviai dabar kratėsi nuo peršamos jiems unijos, 
griežtai atmetę (1921 m.) vadinamąjį Hymanso suma- 
nymą, pripažįstantį Lietuvai Vilnių, bet pačią Lietuvą 
atiduodantį Lenkų suprematui. 

Ilgainiui visos valstybės, pradedant nuo mažesniųjų, 
pripažino Lietuvos nepriklausomybę de jure. Ilgiausia 
vilkino Santarvė, Lenkams intriguojant ir Prancūzams 
vadovaujant. 

Vien tik savo pastangomis iškariavusi ir atstačiusi 
savo nepriklausomybę, nors ir netekusi laikinai trečda- 
lio savo etnografinių ribų ir Vilniaus sostinės, brolių(!) 
lenkų užgrobtų, Lietuva labai greit viduje susitvarkė, 
atsistatė, užgydė karo smūgius bei žaizdas ir per aš- 
tuonerius metus padarė žymią pažangą visose srityse: 
įvedė savo tvirtai pastovią valiutą (Petrulis, Jurgutis), 
įvykdė žemės reformą (Krupavičius), pristeigė ištisą 
tinklą augštesniųjų mokyklų gimnazijų, Kaune atidarė 
savo universitetą, pravedė bemaž be svetimos pasko- 
los naujų geležinkelių, pradėjo rengti Šventosios žio- 
tyse žvejų uostą ir tvarkyti Klaipėdos uostą ir t. t. 
Pati laikinoji sostinė Kaunas sparčiai auga ir grožėja. 

Visa tai rodo nepaprastą atstatytos tėvynės gaivumą, 
darbštumą ir šviesią ateitį. Viena tik negija Lietuvos 
žaizda: jos amžiais buvusi sostinė Vilnius pasili iki 
šioliai lenkų grobikų rankose. 


TURINYS 


Įžanga 3—37. 

Pirmieji speliojimai. Gyvenamoji vieta. Aisčių gi- 
minės šakos. Tikėjimas. Vyriausybė. Namų gyvenimas, 
Prekyba. Karyba. Seniausieji padavimai. Kardininkų 
ordenas. Kryžiuočių ordenas. 


Lietuvos valstybės tvėrimasis 37—61. 


Ringaudas. Erdvila. Mindaugas. Jo krikštas. Kova 
ties Durbe. Trainaitis. Vaišvilka. Traidenis. Vytenis. 


Lietuvos Galybė 61—92 


Gediminas. Jo susirašinėjimas su Roma del krikšto. 
Vilniaus įkurimas. Jaunutis. Algirdas ir Kęstutis. Jų 
karai su ordenais, su lenkais, totoriais, Maksva. Tary- 
bos del krikšto. Jogaila. Kęstučio mirtis 85. Susitaiki- 
nimas su Vytautu. 


Asmeninė Lietuvos unija su Lenkais 92—189 


Kreviškė unija. Lietuvos krikštas 96. Skirgaila, Vy- 
tauto kova su Jogaila. Vytautas Didysis. Jo santykiai 
su rusais, totoriais (mušys ties Vorksla 110), lenkais, 
kryžiuočiais, Žalgirio mušys 118. Žemaičiai katalikais. 
Įsteigimas Kijevo metropolijos. Horodlės unija 127. 
Lucko suvažiavimas. 


Lietuvos puolimas 135—189 


Švitrigaila. Zigmuntas I. Kova ties Vilkmerge. Ka- 
zimieras Jogailaitis 139. Mykolo kerštai. Kazimieras— 
Lenkų karalius. Nesutikimai del Podolės ir Voluinės. 
Karas su kryžiuočiais. Aleksandras 148. Santykiai su 
Maksva. Tikėjimo dalykai. Zigmuntas II senis. Glinskio 
maištas. Karai su Maksva. Zaporogo kazokai. Lietuvių 
statutas 161. Kryžiuočių ordeno žlugimas. Zigmuntas III 
Augustas 165. Didž. kunig. turtai. Žemės padalinimas 
valakais. Bajorų ir didikų teisės. Liublino unija 174, 
Kardininkų ordeno žlugimas. Karas su Maksva del Li- 
vonijos.  Kalvinų įsigalėjimas. Jezavitų pakvietimas. 
Tautų santykiai. 


Lietuva —autonomiški Lenkų dalis 189—220 


Enrikas Valezas. Steponas Batoris, Zigmuntas 1V 
194. Karas su žuvėdais, Maksva ir Turkais. Bažnytinė 
Brastos unija 197. Vladislovas Vaza. Jonas Kazimie- 
ras. Kaributas Višneveckas. Jonas Sobieskis 206. Pri- 
drikas Augustas II. Pridrikas Augustas III. Stanislovas 
Poniatauskas. Lietuvių - Lenkų padalinimas. 


Mažoji Lietuva 220—223 


Lietava rusų vergijoje 223—230 


Katrė II carienė. Aleksandras I. Mikalojus I. Alek- 
sandrai II ir III. Mikalojus II. 


Lietuva vė! nepriklausoma 231—235
Internet Archive Audio

Featured

Top

Images

Featured

Top

Software

Featured

Top

Books

Featured

Top

Video

Featured

Top

Mobile Apps

Browser Extensions

Archive-It Subscription

Save Page Now

Full text of "Maironis. Rinktinė"

See other formats
